Nostalgijos raukšlės: amnezijos fosforas (Pt. I)

kandidatnuu

Muzika, tiek kaip produktas, tiek kaip idėjų projekcija, jau kurį laiką išgyvena suintensyvėjusį spiralinį cikliškumą — kai, atrodo, jau sukurta ir atrasta viskas, kas įmanoma, o radikaliai naujų ir originalių stilių nebeatsiranda, imamasi gręžtis atgal ir seniau susikūrusias pakraipas ir/ar jų bruožus rekontekstualizuoti dabarčiai.

Jei seniau naujų technologijų pritaikymas muzikai determinuodavo naujų krypčių išperėjimą, dabar, kai tai iš esmės nebevyksta, naująja dirva tampa jau turimi standartai ir taisyklės, kurie net ir įgrisę gali nesunkiai būti šviežiai įauginti į parduodamą ir einamąją mediją. Inovacijoms ir avangardui stabdant savo pagreitį bei nebetenkant turėtos vertės ir įprastai nešto tūrio, sukamasi į centrą — mainstream’ą, popmuziką — ir bandoma plėstis ten: kartoti tai, kas jau buvo kartota. Kodėl ir kaip tai veikia?

Užaugo nauja karta, savo gyvenamuoju laikotarpiu nepatyrusi praeitų idealizuojamų dešimtmečių kultūrinio (šiuo atveju — muzikinio) gyvenimo ir apie jį girdinti/susidaranti įspūdį iš tėvų, vyresniųjų, medijų, tam tikrų populiarių ir popkultūrinių archyvinių šaltinių, kažkieno palikimo; juolab, esamos informacinės priemonės atveria galybę pasiimtinų žinių aruodų. Tai būtų galima pavadinti romantistine nostalgija — svajingas, troškus potraukis tam, ko niekada neturėjai ir nepatyrei.

Tai — ne saliutas šaknims, ne pagarba ‘protėviams’, tariamai didžiai praeičiai, ir ne sentimentai gimdytojų sukamai plokštelei svetainėje, o inertiškas muzikos industrijos auto-atrajojimas, atsimušimas į sieną, kūrybinis idėjų badmetis ir stabčiojimas, strigimas.

Kartos klausimas čia yra bene esminis — nauja vartotojų grupė savo vaizduotėje talpina dirbtinį ir sukonstruotą įspūdį apie tai, kas yra praeities muzika; pakankamai simuliakriška informacija, tampanti vieninteliu sąlyčiu su reiškiniais, kurių nebuvo galima patirti empiriškai.

Taigi, šie švieži tikslinės auditorijos subjektai yra itin daug žadantis ir veiksmingas taikiklis, pasičiumpantis labai suprantamą ir, mano nuomone, neišvengiamą muzikos pramonės impotenciją.

Tas nesunkiai susisieja su kapitalizmo, t.y. rinkos logika — nuolatinė (per)produkcija, negalintis sustoti kapitalo judėjimas, dažnai viltingai vadinamas progresu — muzikos pramonė neišimtinai paremta šia plėtra: kai ji neberanda, kur toliau judėti, ima iš naujo relokalizuoti ir produkuoti save ten, kur jau buvo.

Žvalgomasi į stilius, savo laiku labiausiai lindusius į paviršių, t.y. turėjusius daugiausiai šansų ir galios išlįsti — pavyzdžiui, šiandien skambiausiai verdantys 1980-ieji talpina itin plačią amplitudę neįtikimai stulbinančių muzikinių išsišakojimų, kombinacijų, išradimų, bet visa tai nurungęs popmuzikos filtravimas šiai dienai tėra tos pačios popmuzikos paieškos save išrasti nauju pavidalu: net ir (savi)ironiškas skafandras ir kritinis stovis (vaporwave ir/ar hypnagogic pop stilių atveju) ilgainiui perimamas rinkos ir atitinkamai valorizuojamas, tampa parduodamu: net ir ‘masinės’ muzikos subversija gali pasitarnauti ‘masiniam’ skoniui.

Iš pradžių šia revitalizacija, dėka anuomet ne itin kažką dominusių ir dėl to neištyrinėtų kreatyviųjų opcijų, užsiėmė (tuo metu) mažiau žinomi projektai — nesekdami dar nesusiformavusia tendencija, dažnai labiau eksperimento dėlei. Keli gana atsitiktiniai pavyzdžiai, pakliuvę po ranka mano fonotekoje.

Felix Da Housecat 2001 m. išleido albumą ‘Kittenz and Thee Glitz’, kuris ne tik imitavo banalųjį 80-ųjų fasadą, bet dar ir užbėgo už akių hypnagogic pop miražams, netrukus išpopuliarintiems Ariel Pink bei John Maus. Pastarasis, po kelerius metus trukusių eksperimentų, 2006 m. išleido įkyriai, bet jaukiai absurdišką ‘Songs’ — dar būdamas menkai populiarus, darė tai, kas dinamitiniu kultu tapo po nepilno dešimtmečio.

Norvegai Datarock 2005 m. savo debiute atliko žaismingą ir gan vykusį new wave, su Talking Heads impresija priešakyje, dirbtinį kvėpavimą. Galiausiai, slenkant arčiau šiandien beveik nebandomo atkurti italo-disco, Glass Candy 2007 m. darbu ‘B/E/A/T/B/O/X’ prisilietė prie šio stiliaus, lig šiol, mano ausimis, taip niekad ir kokybiškai neperdirbto.

Net ir patsai vaporwave 2003 m. jau turėjo savo intuityvų ir netiesioginį pirmtaką — Sweet Trip su ‘velocity:design:comfort.’, kuris net pavadinimu bei viršelio estetika primena šį internete užgimusį farsą. Iš viso to susiveda bene vienareikšmiška išvada, kad dabar plačiai žinomi ir sutinkami procesai vyko kur kas anksčiau, nei dauguma mano, traiškanas prasivaliusių tik bene po Daft PunkRandom Access Memories’ (2013) ir Youtube ‘Trending’ votyje išgirdusių šią disco epifaniją. O pastaruoju metu, kaip jau minėta, išdygo daugiau potencialių subjektų, kuriuos įmanoma tuo aktyviau sudominti.

Tęsinys antroje dalyje.

 

Refrenų Pelenguotė

9 thoughts

  1. “Užaugo nauja karta, savo gyvenamuoju laikotarpiu nepatyrusi praeitų idealizuojamų dešimtmečių kultūrinio (šiuo atveju — muzikinio) gyvenimo ir apie jį girdinti/susidaranti įspūdį iš tėvų, vyresniųjų, medijų, tam tikrų populiarių ir popkultūrinių archyvinių šaltinių, kažkieno palikimo; juolab, esamos informacinės priemonės atveria galybę pasiimtinų žinių aruodų. Tai būtų galima pavadinti romantistine nostalgija — svajingas, troškus potraukis tam, ko niekada neturėjai ir nepatyrei.“

    Nei viena karta nepatiria praeitų kartų kultūros… nes, guess what, ji praėjusi. Ta nostalgija visada yra vaizdinys sukonstruotas visokio plauko atsiminimų. O šita ‘naujoji karta’ (whatever that means, nes kam apsibrėžti apie tai, ką kalbi) kaip tik išsiskiria iš daugumos kitų kartų, nes turi technologijas, kurios leidžia tiesiogiai, ne tik simuliakriškai, stebėti praeitį. Tai, žinoma, nereiškia, kad tos pačios technologijos šiandien nenaudojamos nostalgiškam brainwashui vartojimo skatinimo tikslais.

    Patinka

  2. Pasirodo ne tik muzika išgyvena spiralinį cikliškumą, naujumo stoka pasijaučia ir idėjų rinkoje; reikia prikelti ir įpusti gyvybę į seną gerą, visų prievartaujamą perskyrą tarp masinės-vartojamos kultūros ir radikalių kūrybiškų proveržių, tarp autentiškų subjektų ir tarp tų, kurie mėgaujasi muzika “simuliakriškai“, taip iš esmės pateisinant kultūrinį elitizmą ir nuleidžiant garą ant tų, kurie “vartoja“ muziką. Paradoksalu, kad tekstas skelbiantis “nieko nauja muzikos srity dėl kapitalo logikos“ tai daro pasitelkdamas nuvalkiotas idėjas.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.