Nostalgijos raukšlės: amnezijos fosforas (Pt. II)

sits

Pirmoji dalis

Kas pastaraisiais metais įtaigiausiai koreliavo tarp 80-ųjų ir šiandienos mainstream’o – pritempta chillwave atmaina, subžanras, sintetinį anuomečio gniutulą bandantis prišlieti prie indie pop dinamikų, o tai virsta itin gausiai perklausas renkančia polaroidine saulėkaita: Neon Indian, Washed Out, Toro y Moi ir kiti klonai, sintezuojantys dirbtinai palaikomą tradiciją su iš reikalo kylančia naujove.

Šios ir pirmoje dalyje nusakytos formulės buvo masyviau perimtos ir adaptuotos labai dėsningu laiku — kaip jau rašiau, kuomet atitinkamo amžiaus sulaukė populiacija, gimusi per vėlai, jog būtų gyvai ragavusi paskutinių trijų XX a. dešimtmečių muzikinės kultūros.

Neretai sutinkamas surauktas spjūvis pažemėn, esą muzika anksčiau buvusi geresnė, vertingesnė, turiningesnė. Išlikę kultiniai albumai, paprasčiausiai atlaikę laiko išbandymą ir turinys pakankamą chronologinę distanciją vertės patikrai, sudaro vienpusį įspūdį, kad kai kurie žanrai praeityje klestėjo labiau ir buvo skoningesni, nei dabar, bet dažnai pamirštama, jog nesuskaičiuojama daugybė produkcijos nuslinko į užmaršties šiukšlyną.

Mano aptarta bejėgystė inovuoti muzikoje tąsias istorijos nuotekas kartais permąsto ir interpretuoja kaip potencialą atverti nišą tiek idėjų generavime, tiek rinkoje. Oneohtrix Point Never savajame ‘Replica’ (2011 m.) viską sukomponavo iš senų reklaminių klipų semplų — rezultatas žiba solidžiu ambient albumu, kurio garsinė kilmė, nežinant aplinkybių, vargiai atsekama.

Nevalia pamiršti, kad repas semplino beveik nuo pat savo pradžios, bet jo konceptualios šaknys (bei tam tinkamos technologijos paplitimas) savotiškai įpareigojo šiam keliui — švieson ir į pirmą planą stumti lyriką, poeziją, verbalinę informaciją; MC, kaip oratoriaus, figūrą. Instrumentalas ir ritmai tam daugiausiai tarnavo tik kaip vėžės palaikyti karkasą rimavimo technikai, tuo pat į tai įdedant estetinių išmonių. Tai toli gražu nereiškia, kad hip-hop’o instrumentuotė nefunkcionuoja kaip atskira meno kategorija, tik su aptariama 80’s ir popmuzikos revitalizacija tai neturi tiek bendro, kadangi repas senienų mėginius graibstydavo iš esmės (apart savo ankstyvųjų disco/funk gyvo garso ištakų) nuo savo pirmųjų žingsnių, o ne pakliuvęs į akligatvį.

Dabar repas, iš ne(be)turėjimo kur judėti, absoliučiai postmodernios estetikos trafaretu poruojasi su, pavyzdžiui, emo — dar vienas stagnacijos ėminys, verčiantis atlikinėti frankenšteiniškas jungtis.

Dar neseniai muzikinių tradicijų (ypač 80’s ir 90’s popso) rekontekstualizacija — tiek kūrėjų, tiek klausytojų stovyklose — buvo pasitinkama per ironišką vitražą — nepriimama rimtai, nuleidžiama juokais. Tačiau esamos dabartinės popmuzikos pagrindui imus slįsti iš po kojų — pavyzdžiui, jai nuėjus į sunkiau virškinamas trap lankas — praeitų dešimtmečių klostės pradėjo būti traktuojamos ‘nu gal visai ir nieko’ atliepomis.

Tarp (gal labiau už) nuoširdaus ir ironiško vartojimo įsiterpia post-ironiška matrica — žinai, kad tavo klausoma, tarkime, Modern TalkingGeronimo’s Cadillac’ yra abejotino meninio, intelektualaus tūrio, savo laiku skirta šokdinti kultūrnamyje, tačiau, klausymo metu tai reflektuojant ir turint kritinių nuojautų, sugebi tuo mėgautis, patirti malonumą, o ne tik pakurstyti cinišką pašaipą.

Dabar senuoju popsu mėgaujamasi nuoširdžiau (bet prielaida, kad jis pats tada buvo nuoširdesnis, mano galva, klaidinga) nei dabartiniu, o pastarajam kaip tik paliktas perteklinės ironijos glėbys. Toks apsimainymas įvyko dėl to, jog senąja popmuzika neretai tampa patikimiau ir saugiau mėgautis — tą sustiprina manymas ar netgi žinojimas (veikiau įsiteigta epistema) bei pojūtis, kad kokybinis kriterijus yra su išliekamosios vertės svertu (pvz. Gold FM’inė retorika ‘čia juk klasika’).

Iš dalies prie to prisideda ir kiekybiniai matai: ikiskaitmeninėje eroje muziką paversti preke ir apskritai materializuoti buvo nepalyginamai sunkiau, jos buvo kuriama mažiau, pasiūla ir pasirinkimas būdavo ženkliai siauresnio spektro. Mažiau žmonių galėjo sau leisti kurti/įrašinėti, mažiau — vartoti.

Į visa tai dar būtų galima reaguoti sąlyginai neutraliai, indiferentiškai, bet aprašytieji nostalgijos ir revitalizacijos fenomenai yra nepataisomai apkartinti euro/americentrizmo bei dirbtinės kolektyvinės sąmonės/atminties reiškinių. Į tuos ‘auksinius’ dešimtmečius yra žvelgiama pro dominuojančių ir atitinkamų interesų medijų kanalų medžiagą; numojama ranka, kad sinchroniškai tuo periodu visame pasaulyje taip pat vyko muzikinė raida, tiesa, deja, daug kur stipriai nulemta ir paveikta Europos bei JAV eksporto. Kas liko užriby, dabar sušluojama po world music skėtiniu terminu.

Kaip mesteltų postmodernūs akademikai – ‘vietoje išvadų’: 1980-uosius daug kas nemąsliai įsivaizduoja maždaug kaip neoninių iškabų apšviestus klubus, kuriuose dunksi smagių sintezatorių glaistu užlietas synthpop ritmas, blizgiais apdarais dabintą kūną gaudantis dūmų mašinos migloje. Būtent toks archetipinis įvaizdis dabar yra paklausiausias, maitinantis už laiko borto likusią jaunuomenę, kol dar iš 90-ųjų grunge ir 2000-ųjų nu metal bei emo plaukianti ir graviruotom kaktom išmušta soundcloud’inė trap + roko mišrainė glemžiasi tik mokyklą bebaigiančius.

 

Refrenų Pelenguotė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.