Pandeminė uždelsto veikimo repo detonacija

memphis rap sss

Kodėl repo beat’ai tapę nevientisais, kapotais, prifarširuotais hi-hat’ų, su plonais arba skardžiais snare’ais, yra vis girdimiau abstraktėjantys, o reperiai kreivu ir netolygiu flow tingiai, vangiai, statiškai mala, murma eilutes, nepaisančias ritminės struktūros, kuri pati jau ragina plėsti repo sampratą? Kodėl dainai sukurti užtenka kelių be perstojo kartojamų tų pačių frazių? Kodėl daugėja ‘nebėra tikro hip-hop’o’ traukulių, o topuose įsitaisę cloudemotrap, mumble repo galūnės?

Už tai per mažai atiduodama duoklė (?) ankstyvųjų 90-ųjų pogrindinio Memphis rap proveržiui, gerokai užbėgusiam repo vystymuisi už akių ir išliejusiam stiliaus elementus, vėliau keliomis bangomis iš požemio pamažu, keičiant kiautą ir konjunktūrą, prasikasusiam į populiarumo olimpą.

Kai repas yra kaltinamas savo ‘parsidavimu’, ‘suprastėjimu’, ‘komercializacija’, ‘nupopsėjimu’ ir kitomis rimų puritonų (tradicinių abiejų krantų golden age, boom-bap, gangsta rap gynėjų) iškrenkštomis šventvagystėmis, atpirkimo ožiais tampa nuo pavienių garsių vardų eksperimentų (‘nuo to čia viskas prasidėjo’) iki iš JAV pietų (to paties Memfio, tik kiek vėliau) paplitusio crunk.

Tačiau šios inovacijos prodiusavime ir rimavimo subtilybėse turėjo savo pionierius Memfyje — nusikaltimų talžoma ir pakankamai glaudi bendruomenė, repuojanti siaubo filmų motyvais (Memphis rap turėjo švelnų flirtą su horrorcore, kurio formacija ir branda vyko labai panašiu metu), sempluojanti šiurpą keliančius garsus (prie įprastų soul ir funk, dar neretai pridėdami klasikinę muziką) buitiškai dainas įrašinėjanti į kasetes, ir kurianti ankstyvosios kompiuterijos atchodų albumų viršelius, o savo dainose prikaišiojanti referencijų į kitų žanro bendražygių miestelėnų lyriką.

Tekstais Memfio kūdikis iš esmės neatliko deviacijos nuo slinkusio dešimtmečio kurso: kriminalinė romantika, savadavimas (šimtai pimp žymų) , narkotikai, vulgarumas, odės kuriam nors iš pistoleto kalibrų, agresija, prabangos ir turto kultas, necenzūrinė ir nenormatyvinė leksika, siekiai šokiruoti grafiškomis smurto apoteozėmis, ir tą sykis nuo sykio apsiausdavo kraupia tamsos skraiste, atsiduodančia nuo šautinės žaizdos nakties lietuje mirkstančios aukos šaltuku.

Su unikaliais nenupoliruotais žemos kokybės (ne intencionaliai, o dėl pasirinkimo neturėjimo) ritmais ir novatoriškai atakuojančia žodžių tėkme šios tematikos skambėdavo nepalyginamai įtaigiau už saulėtoje Kalifornijoje iškeptus kabrioletinius mykimus. Likęs populiarusis west coast gangsta rap’as tuo laikmečiu produkcine prasme buvo išsiperėjęs iš purvinesnio gatvinio skambesio ir save apipavidalindavo nušluostytomis blizgėmis. Ši skirtis Memfio repą priartina prie to, ką atitinkamu žargonu, nors ir iki kaulų nuvalkiotai, būdinga vadinti the real struggle, tuo tarpu vakarinis JAV krantas, esamu atveju, labiau nusipelno studio gangsters etiketės.

Šis stilius taip pat sintezavo tuometinius vyraujančius repo tropus — tekstine prasme daugiausiai sėmėsi iš tų pačių gangsta rap ir horrorcore, o instrumentalai kartais neišvengdavo tuo metu fenomenaliai įtakingos Dr. Dre rankos, virš būgnų mašinos vedžiojančios garsiaisiais aukšto tono vienalinijiniais plonais klavišais.

Sunkių boom-bap’o kick drum’ų ir aidinčių snare’ų atsisakę beat’ai pasirinko labiau išmėtytą struktūrą, kuri koregavo ir rimavimo technikos bars’us, pradėjusius skaidytis į ritmo tempo bei spartos neklausantį flow. Štai, garsiausių stiliaus atstovų Three 6 Mafia vienoje dainoje instrumentuotė lėta, tačiau repuojama su pagreitėjimais, į vieną ritmo atkarpą sudedant daugiau žodžių (double time flow), nei anksčiau įprastai buvo elgiamasi hip-hop’e. Tokia technika priešlaikiškai pūstelėjo triplets suklestėjimą, o monotoniška, žiovuliška, išsekusi repavimo maniera nubrėžė perspektyvą mumble rap.

1992: vienas ankstyviausių flow ir ritmikos peraugimo egzempliorių.

1993: abstraktus ritmas, atkakliai kartojamos frazės ir obscure vibe’as — kaip ir pastebėta komentaruose po daina, primena $uicideboy$.

1994: svarbus darbas stiliaus kelyje, kuriame nesunku atpažinti šiandieninius reperius. Būtent Tommy Wright III yra veikėjas, dažnai pražiūrimai neįvardijamas kaip vienas pirmųjų ir reikšmingiausių Memfio skambesio skulptorių.

1999: mano nuomone, paskutinis klasikinio Memphis rap albumas, o daina ‘Ready 2 Ride‘ veikia kaip epitomija crunk‘ui, kokį jį suprantame dabar. Apskritai, pastarasis ant kojų atsistojo prie Memfio beat‘ų prikabinus labiau industrial ir netgi acid elektroniką primenančias perlankstytas melodijas, tik jas įstačius į automobilio bagažinės garso sistemai atitaikytą bass boost‘ą.

Šalia to galima pridėti ir dabartinę tendenciją kai kada priedainį įrašyti studijoje pastorintu balsu Three 6 Mafia tai darė jau 1995-aisiais Kaip paliečiant ir skambiomis, įsimintinomis, pagauliomis frazėmis grindžiamą dainos tekstą — ta pati grupė įrašė kūrinį, surepuotų idiomų semplus kartojančią 6 minutes, ir savo rinkinyje ‘Underground vol. 1 1991-1994’ bemaž kiekvienoje dainoje įvairiais kiekiais dariusi tą patį: ant instrumentinių semplų pindavosi vokaliniai.

Nors ir lo-fi buvo neatsiejama originalaus periodo Memphis rap savybė (kuri nebuvo planuotai diegiama, tai nutiko dėl mažo biudžeto įrašymo įrenginių, o dabar šis efektas siekiamas išspausti noromis), ji baigėsi maždaug su tūkstantmečio lūžiu, kai netrukus ir pats stilius kuriam laikui pasitraukė į šešėlį, užleisdamas vietą elektroninės muzikos sintetinei intervencijai į hip-hop’ą (padėjusiai formuotis trap) ir jo sampynai su ritmenbliuzu.

2012-aisiais Lil Ugly Mane gan vykusiai priminė apie šio žanro piką albumu ‘Mista Thug Isolation’, sudėjęs į jį kone visus reikalingus archetipus, įskaitant ir viršelį. 

O net ir dabar taip prie pseudonimų seginėjami ‘Lil’ epitetai atėjo būtent iš ten — Lil Noid, Lil E, Lil Slim, Lil Ramsey, Lil’ Sko, LiL Maniyak, Lil Jule, Lil Yo

Tai buvo vienas tų žanrų, aktyviai ir lygiavertiškai kolaboravusių su reperėmis, kai pirmoje 90’s pusėje (maždaug iki Fugees su Ms. Lauryn Hill) hip-hop’e moterys dažniausiai buvo pasikviečiamos įrašyti priedainio partiją arba back vokalus.

Pietinių JAV valstijų atlikėjai netrukus (apie vėlyvuosius 90-uosius–ankstyvuosius 2000-uosius) peremė Memphis rap palikimą, jį suplakė su southern hip-hop savaip gangsteriška tradicija, kol iš to į didesnį žinomumą išsirito crunk monstras, tęsęs tiek neskoningų albumų viršelių sagą, tiek ‘Lil’ virusą, tiek garsines formacijas, ir toliau įsikinkiusias tipenančio hi-hat’o ir sprogaus snare’o refreną, tik pridėjus šuniškus atvertos gerklės vokalus.

Kas užvis įdomiausia — dabar trap rap, visai netolimas to palikuonis, yra sąlyginai geidžiamiausia repo muzikos šaka, be kurios ši kultūra neįsivaizduojama tiek underground’e, tiek mainstream’e. Vargu, ar prie antkapių ir iškastų duobių besifotografavę gatviniai šėtono šaukliai numanė, jog jų įspaudas iš lėto, bet efektyviai užkariaus plačiausią repo veido perimetrą, kuriame auksines dantų karūnėles keičia kodeine įmirkę liežuviai, o šiuos — rožinių dredų ir vienkartinių puodelių piknikas.

 

Refrenų Pelenguotė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.