Autobusinio Girtumo Vertigo

Teliuskuojančioje, slogaus girto oro pelkėje nėra kur pasislėpti. Kiekvienas stimulas atsilenkia į kitą rinkdamasis į pseudo-veiklumo grandinių plynę, susiliejančia, tai vėl iškylančia iš bendro depersonalizacijos konsensuso fono. Stuburas nervingai banguoja tarp susitraukimo į simetriją su atlošu, kartais vargiai atkrisdamas į rūpintojėlio kuprą. Kolegos keleiviai neprisideda prie kelionės komforto – tai uzurpuodami dėmesį iš už baro parsineštų likučių rėksmingu pasidalinimu, tai agresyvesniu bandymu perkelti privačios erdvės sieną alkūne, galva ar sėdimosios diktuotu ryžtu. Ištuštėjusio eismo kaupiamas kilometražas, registruojamas kartu su laiku ir sąmonėje patiriamu padidėjusio streso tankiu, sukelia nebent trumpalaikę ekstazę vieniems atsistoti, kitiems – atsidusti, jog artėja ir jų išsilaipinimo momentas, kuriam atskaitos taškas sukrešėjęs iš balso dėžėje pranešimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.