Autechre ‘Oversteps’ – tampant tirpstančius kaulus per laiko nebe-vietas

autechre

‘Oversteps’, vis sugrįžtant prie masyvaus Autechre garsinio katalogo, visada atrodė kaip išsišokimas, sunkiai įsiterpiantis į jų eksperimentus prieš ar po – tarp žaidimų su analoginėm juodosiom dėžėm, įmagnetinių laukų traškesio, emocingo ambient‘o, generatyvinių geometrinių sekvencijų, 6 valandų markučių laikus menančios šizofrenijos, surinktos gyvų pasirodymų metu ar sunkiai fiksuojamų ritmų kakofonijos.

Ritmai, sekvencijos, konvergencijos, simbolinės konstrukcijos paverstos ginklais, nupistos, suornamentuotos, sudėliotos intencionaliai neteisingomis tvarkomis, siekiant manipuliuoti ne vien surinkta ar sukurpta medžiaga, bet taip pat ir klausančiojo gebėjimu formuoti prasmės ryšius. Kiekvienas gabalas sukelia nesibaigiančios disforijos afektą, išraišiojantį ir perrikiuojantį nervus, lyg išgyvenančius įvairias karštinės stadijas. Autechre kuriamos topografijos adaptuojasi prie klausytojo suvokimo kaip papildomas fantazminis refleksas, adaptuojantis save naujoms komunikacijos ir sąveikos formoms.

Jau gerai, vadinamosios intelektualios šokių muzikos (IDM), klausytojui pažįstamos tembro verpstės, pagal kurias šis paprasčiau gali susieškoti atitinkamas veido grimasas, tarnauja nebent kaip navigacija nuo iš anksto sudėliotų konjunktūrų, taip prasilenkiant su jomis kaktomušine inercija, kuriant melodijos tinklą kaip eskalacijos ir antrinio diskursinės avarijos produktą. Albumą, verta pažymėti, tebelydi tradicinis skaitmenizuotos elektronikos armatūrinis šarmas, tik čia jis jau pagautas tirpimo momente – nežadantis sustingimo į kažką vientiso, nepertraukiamo ir tvaraus.

Albume ‘Oversteps’ visa tai pastatoma ant galvos – chronologija sumaigoma melodinių filtrų, užsimaunančių ant tikrovės valinga ir tuo pat besaike nepagarba sinkopavimui. Čia mistifikuotas paralogiškumas nedisciplinuojamas ar išmetamas į atliekų aplanko kompostą, bet veikiau sistematizuojamas ir suintensyvinamas kiekvienu persineriančiu interliudu, keičiančiu atskaitos taškus ir atsvaros galimybes.

Techno ir IDM kaktomušos, susiformavusios įvairiuose abiejų srovių raidos taškuose, pasekmės čia pradeda formuotis į naują metabolizmą. Chronologiškuose aiškinimuose atsiveria klišė – būtinybės, vištos-kiaušinio paradokso, jog viena srovė negalėjo buksuot viena be kitos. Autechre atveria šios vulgariai funkcionalistinės logikos vidurius, per kuriuos lauk pradeda veržtis narkotinė simbolika, sunkiai suvirškinta ar neįsisavinta potencialiai maginio mąstymo diagramatika, kuri bemat pradeda lietis į naująsias juodąsias dėžes, kurių vektoriais ir toliau manipuliuojama kaip katalizatoriais. Šie inkarnuoja atsinaujinusias žaidimo taisykles, nors ir prievartos šypsniu toliau mazochistiškai flirtuojančias su senukų lazdų spardymu, parodoksaliai vėliau juos atkeldami nuo grindinio – kartodami procesą tol, kol šis išgremš norimą rezultatą.

Rezultatas – techno kvadratai, išaugantys į kvartalus, susiliejančius betono maišyklės išspjautose laikino stingimo erdvėse ir ištinusiam nuo sukinėjimosi ratais žandikauliui, žongliruojant sprangia, sunkiai nusileidžiančia žemiau gerklės mase, dalinai kuriančia haliucinaciją, jog tai, kas girdima, yra kalba, o ne bangos lankstymo peripetijos, įgaunančios hibridines savybes. Techno yra prakaulėtas darbininko, sutapusio su savo gamyba ir įrankiais, ritmas. Tačiau labiau nei prakaulus, šis yra kubistinis: techno pernešinėja kubiškumo juslių rinkinį, sukeliantį kognityvinį disonansą, persismelkiantį per sutalžytą dualumą tarp smegeninės ir kūno. Jo tekstūriniai ritmai išprovokuoja sunkiai sudėliojamą krištolinį trapumą, apsimezgantį aplink traukomas žanro galūnes, blokuojamas nuo autonomijos, traukomas pastovios grėsmės, maldaujančios didybės manos. Kai aplinkos sekvencijos ir chaotiškai iškylantys virpesiai persidengia, tik tada galima trumpam atsikvėpti nuo akseleruotos emocijos inertiškumo.

Čia verta paminėti dar vieną dekonstruojamą žanrą, kurio išnarstytas karkasas pavirsta trąša tolimesniems eksperimentams – jungle. Urbanistinis jungle mazochizmas rėmėsi tektoniniais masinės kultūros lūžiais, palietusiais patį laiką, arba bent jau jo suvokimą. To pavyzdys – laiko tampymo pavertimas garsine funkcija: vietoje subtilaus jo naudojimo korektūriniams štrichams dėlioti, švenčiamas efektinis ekscesas, kuriantis neįmanomybės jausmą, sumišusį su išmontuoto laiko patirtimi. Dažnis ir trukmė tampa pagrindiniais parametrais, kurių lūžiai supjausto patį laiko pojūtį, atverdami apačioje susikaupusias drumzles, iš kurių kyla nauji slėpiningi ir lig tol neįsisąmoninti efektai, besijungiantys į perteklinius vektorius naujoms patirtims, kurias geriausia traktuoti kaip kelio ribometrus, nurodančius tolimesnes progresijas.

Melodiniu albume patapęs jungle efektas osciliuoja tarp implementacijos ir implementato, nusikreipiančios ritmo skalės užsisklendžia numatomo išlaukimo draudime, o efektas besikaupia į iškrovą, apsukančią kilpą tolimesniam proceso atrajojimui, bet dabar nusodintam ir užgožtam lygmeny.

Kilpuojantys antraplaniai lūžiai apgauna klausytoją, lyg šis girdėtų tęstinį ritmą. Kiekvienas skalbimo ciklas išslysta iš atminties, it pats kūnas atmestų supratimą, kad girdi tai, ką manė girdintis prieš tai. Kiekviena kilpa tarsi treniruoja atkarūsį kūną suvokti savo ribas, iškylančias kilpai užsimaunant ant savęs pačios, šio ritmo psichoakustika apibrėžiama išpampusiom smegenim išlaukinėjant naujo skalbimo ciklo, įsitraukiant į jį, dantimis išgraužiant gyvenamą erdvę, būtuoju-esamuoju laiku -išskeldėję bytai, skale po skalės, tampa mnemoniška mase.

Informacinė ekspansija, veikianti per turinį dauginančią sąmonę, kiekvienu iškodavimo judesiu tolydžiai keičianti kursą tarp ore springsinčių iškrovų, sąveikos ryšių tarp tarpais iškvėpuotos kosmologijos ir kosmetinės klausos operacijos bei persikertančių ritmų transplantacija virstančios melodinės augmentacijos. Visa tai perkalama per sprogimų atatrankos jėgas, užkuriančias degimą klausytojuje, kurios laikinosios architektūros smalkės suslenka į uždarą, įgyventą vidaus erdvę, kur kolizijos sukurtas lūžis suskaldo estetinę patirtį į atgal nebesusidėliojančius segmentus, tapusius daugiau nei viseto korio iliuzija.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.