Black Devil Disco Club – piktasis Giorgio Moroder brolis dvynys

giorgio morr

1977-aisiais, nepaisant savo ir taip bręsto populiarumo piko, disco patyrė negrįžtamą nukratymą elektra — Giorgio Moroder įsiveržė į tverėjo vaidmenį ir bloškė šią šokio muziką į kitą paradigmą.

Prieš tai, maždaug dešimtmetį, disco, dar taip nevadintas, neskubėdamas tampė soul ir funk perdegimo pelenus link šokių parketo, kol 1970-aisiais labiausiai krautrock‘o ir, aišku, Kraftwerk įsuktos jaunos elektronikos gairės suformavo tai, iš ko disco atpažįstame dabar: 4/4 ritmas, standartinis 120 bpm tempas, sinkopuota sintetinio boso linija ir netrukdomai slystantis ‘atviras’ off-beat’inis hi-hat’as, tapęs house muzikos žiežirba.

Giorgio Moroder šios stilistikos kertinį akmenį išrideno būtent tais minėtaisiais metais: daugumai puikiai pažįstamu su Donna Summer įrašytu singlu ‘I Feel Love’ ir albumu ‘From Here To Eternity’. Abu šie darbai ne tik tapo elektroniniu aktyvaus afroamerikiečių funk’o tęsiniu ir plėtiniu, bet ir savaisiais electro-discospace disco, euro disco ir italo disco žingsniais sukosi link Europos, kurioje tuo metu, dėka ABBA ir Boney M, šių krypčių garsai ėmė skinti simpatijas.

Tarp neaprėpiamos gausybės po to išsikerojusių projektų, paveikusių ir kūrusių muzikos istoriją, išniro ir Black Devil Disco Club (tuo metu vadinęsis tik Black Devil) — kuklus bičas Bernard Fèvre iš Prancūzijos, 1978 m. Paryžiuje įrašęs ir išleidęs šešių dainų, pusvalandžio trukmės EP albumą tokiu pat pavadinimu, o tuomet iš scenos pasitraukęs 28 metams — su nauja produkcija grįžęs tik 2006 m.

black devil disco club

Visapusišką ir globalią muzikinę raidą zonduojančioms ausims rasti tiek mažai informacijos apie Black Devil Disco Club EP yra eretiška, nors, ką pavyksta sužvejoti, skelbia hugely influential to generations of electronic musicians’. Pats originalus įrašo fizinis pavidalas yra užsitarnavęs ypač neįtikimos retenybės statusą, kuris greičiausiai nė nebūtų pasiekęs viešumos, jei vienos įrašų leidybos kompanijos atstovo nebūtų atsitiktinai aptiktas blusturgyje, parodytas keliems draugams prodiuseriams (vienas jų — pats Aphex Twin), o 2004 m. nebūtų perleistas naujam gyvenimui. Labai numanoma, kad būtent ši peripetija paskatino Black Devil Disco Club atnaujinti savo veiklą.

Pačiame wikipedijos puslapyje teisingai pastebėta, jog albumas yra itin panašus į Moroder’io ‘From Here To Eternity’, pradedant vien tuo, kad abu trunka po 30 min. — ne daugiau, ne mažiau.

From Here To Eternity’ pirmojoje albumo pusėje (penkias dainas) įsibėgėja kaip vientisas besitęsiantis miksas su nepajuntamais dainų pasikeitimais, išlaikantis itin stabilius 128 dūžius per minutę (bpm). Prodiusavimas neišvengiamai primena Kraftwerk: ištęsti spigūs foniniai sintezatoriai ir žaismingai skysti užgrojimai ant jų, bėgimo takeliu sriegiantis flanger efektu puoštas bosas, vocoder’iu robotizuotos repetityvios eilutės, tik virš šių įsijungia euro disco falsetiniai pritariamieji vokalai.

Kalbant apie ritminius stuburkaulius — priešingai nei Black Devil Disco Club, savo ritmo paletę įrašęs su būgnininku, Giorgio Moroder imasi sintetinių ir vietomis polichromatinių trinktelėjimų, ir būtent šie leidžia spekuliuoti, kad disco pionierius dar spėjo nukniaukti studijinius sprendimus nuo Trans-Europe Express albumo, išleisto 1977-ųjų kovą (įrašyto 1976 m.), o ‘From Here To Eternity’ buvo įrašomas tų pačių metų birželį, ir abu jie iškepti Vokietijoje. Išties, klausant pastarojo negali nepamanyti, kad Moroder’is paprasčiausiai ėmė ir pagreitino elegišką, pasyvų ir melancholišką, metropolitanišką-urbanistinį Kraftwerk riedėjimą, jį išplėšęs iš tuometinės dabarties gardo ir pasiuntęs tiesiai virš egzosferos, kaip perša pats albumo pavadinimas — nuo čia į amžinybę. Kaip pats kūrėjas mėgsta sakyti: ‘I wanted to create the sound of the future’.

Pati tematika, nesistebint dominuojančiu meilės-santykių-poravimosi-romantikos perlamutru, klausytoją siekia ir mėgina įsodinti į erdvėlaivį neprisisegus saugos diržo: patirti už meilės instinktą spartesnį greitį, atmerkti laminuotas akis utopijai, tačiau laiku nusileisti neištvėrus lamdančio karščio. Kosminiai potėpiai čia neprilygsta į tai stačia galva nėrusiam space disco, taip pat tuo metu plitusiam Europoje, kuomet grupės visą savo kūrybinį arsenalą tam ir paskirdavo, o pasivadindavo, pavyzdžiui, tiesiog Space.

Giorgio Moroder šiam albumui turėjo gausų pagalbinį užnugarį — kviestinės vokalistės unisonu traukė back’us, o moog sintezatoriaus programuotojas padėjo susitvarkyti su skambesio vizija. Taip pat prodiuseris nesiskundė finansiniais sumetimais.

Tuo tarpu Black Devil Disco Club, gavęs atsitiktinį finansavimą padengti albumo įrašymo išlaidoms, užsidarė nuošalioje Paryžiaus priemiesčio studijoje ir, naudodamas tik analoginę aparatūrą, garsines juostas bei pasikvietęs būgnininką, sukūrė tamsesnę, šaltesnę ir tuo pat įvairiaspalviškesnę netiesioginę ‘From Here To Eternity’ versiją.

Pirmųjų abiejų albumų kompozicijų pirmos kelios sekundės ritmo skamba beveik identiškai (vis tik perskyra tarp Moroder’io įžanginio plastmasinio tono ir Black Devil Disco Club‘H’ Friend’ vitališko groove’o išsyk juntama), po to abu kūriniai įsitraukia į iš tylos nyrantį sintezatoriaus crescendo, kuris ‘From Here To Eternity’ veda į dramatišką pompastiką, o ‘’H’ Friend’ — tribalistiniais, retrofuturistiniais stumtelėjimais (dešinėje esančioje kolonėlėje/ausinėje girdimi bongo būgnų bumbsėjimai) netrukus įvedantys į neaiškų, kone gargaliuojantį ir šiurpulingai modifikuotą dainavimą, po kurio pasigirsta dar labiau ritualistinius genčių šokius primenantis chorinis harmoningas niūniavimas. ‘From Here To Eternity’ atveju viskas atliekama saugiau ir švariau — eilutės ir priedainis sukniauktas egzaltuotai ir su intencija sukelti euforiją, palaimingą apoteozę merginai apiberiant kylančiais elektroniniais burbuliukais ir fėjišku, tarsi iš Graikų mitologijos atskriejusių Sirenų choru.

Black Devil Disco Club savo garsiniu spektru vožia visam iki tol kerojusiam disco, įterpdamas šiame stiliuje negirdėtų šamaniškų motyvų ir nesivargindamas keverzoti darnių melodijų, pasitenkindamas vienas po kito sekančiais rūgščiais intarpais, kol vyriško balso vokalas, primenantis murmančiai giedamus burtažodžius ir vietoje Giorgio Moroder žvaigždėlaivio, siūlantis tau laiko mašinos sėdynę. Šiai patiriant avariją, įvyksta diachroninis, kvantinės fizikos ir mechanikos vertas sugyvenimas — vienoje dainoje sutelpa ir džiunglių florą bei fauną imituojantys klavišų klegesiai, ir pertrūkiais skaidomu, senu geru vocoder’iu sugurintu, abejingu vokalu įrėžta epitafija krintančiam kiborgui, perimama gyvsidabriu išlieto ekstatiško niūniavimo (‘One To Choose’), kuris kolonizuoja penkias iš šešių EP dainų.

Kuo panašiausi šiedu albumai — savo ritmine sekcija. Nepaisant skirtingų taikytų technologijų, abu lakioja tų pačių atžymų trasomis. Black Devil Disco Club visų dainų vidurkis — 128,36 bpm, kas dar glaudžiau susigiminiuoja su ‘From Here To Eternity’, kuris, tiesa, antroje albumo pusėje sulėtėja iki, manyčiau, italo disco starto šūvį pokštelėjusių pusiau-baladžių (‘First Hand Experience In Second Hand Love’ ir ‘I’m Left, You’re right, She’s Gone’) ir tų laikų Eurovizijai pilnai tikusios ‘Too Hot To Handle’, kurios vedančioji melodija irgi siūbuoja italo disco ištakas.

Black Devil Disco Club visą EP trukmę naudoja tą pačią tiesaus ritmo bazę su energizuojančiu, lyg gyvatė trūkčiojančiu hi-hat’u. ‘From Here To Eternity’ ant savo esminės kick, snare ir hi-hat kombinacijos krovė plieninius, netgi industrinius loop’us, o Bernard Fèvre — afrikietiškus djambe būgnelius ir barškuoliškai besikratančią perkusiją. Niekas disco aptvare to prieš tai nedarė, o vėliau sekusios žymesnės panašios sintezės pasirodė tik po kelių metų — pavyzdžiui, Charanjit SinghSynthesizing: Ten Ragas To A Disco Beat’ (1982) arba William OnyeaborAnything You Sow’ (1985).

Vokaline prasme Moroder’is atveria daugiau — disco įprasti vyriški ir moteriški balsai, tiek susintetinti, tiek polivokaliniai, o Black Devil Disco Club išsivertė tik su vyrišku, nors taip pat prakoštu pro atitinkamą tiuningą. Didesnis skirtumas žioji dar tame, kad, atrodo, Black Devil Disco Club šiuo albumu nenorėjo pasakyti kažko labai daug ir turėti bendrą idėjinę kryptį — priedainiai beveik visur bežodžiai, apipavidalinti jau nupasakotu niūniavimu, kas mano ausims veikia itin efektyviai: pažangiausia to laikmečio elektronika suplakta su estetiškiausiais afro muzikos elementais. Imant domėn Bernard Fèvre materialias galimybes ir vienišą atliktą darbą, belieka dėmesį kreipti į aranžuotojo klausą, muzikinį skonį, pajautą ir plačią dimensinę skraistę, priglaudusią tiek analitiniam protui, tiek šokančiam kūnui tinkamas rites.

Mano aprašyti dviejų albumų suremti ragai nėra vien tik komparatyvus kvazityrimas, siekęs prožektoriams išstatyti banaliąją mainstream (Moroder) ir underground (Black Devil Disco Club) dichotomiją. Tuo įmanoma ir parodyti, kad muzikinių įtakų svoris bei toliaregiškumas nepriklauso nuo populiarumo ir pardavimų skaičiaus, o ikonoklazmui nebūtinas išsipūtęs biudžetas. Bernard Fevre albumą, kaip iškalbingiausią atstovą, galima šmaikščiai tupdyti į outsider disco kampą, jei toks legitimiai egzistuotų.

Dar labai svarbus yra laiko matmuo ir rodiklis: 1977-1978-ieji buvo tie supernovos metai tiek elektroninei, (nepamirškime pankroko), tiek disco muzikai, o ši, minint tuodu įrašus, šakojosi į binarinį dvipolį — JAV ir Europos rinkas, savaip diktavusias poreikius ir kūrybinius įsakus. Vadinamajame ‘senajame’ žemyne atsižadėta bliuzinio, soul ir funk šarmo, o pasukta link krautrock‘o, ankstyvojo ambient ir, be abejo, Krafwerk užkurto parako, kurio itin svarbi išnaša ir yra Black Devil Disco Club EP — nardantis per laikmečius, bebaimiškai vijantis garsinius mazgus, nevengdamas palikti jų palaidais galais. Šis albumas supažindina su antipodiškai kitoniška, netgi apokaliptine, ateities vizija nei ‘From Here To Eternity’, skirtam ir toliau užtikrinti šviesos nutvieksto disco kamuolio apsukas — juodasis velniūkštis vietoje to sviedžia nuodingais syvais varvantį meteorą, persukanti laikrodžio rodykles ir lydanti jį lyg bene garsiausiame Salvadoro Dali paveiksle. O Moroder’iui beliktų išspausti ‘Too Hot To Handle’.

Giorgio Moroder prireikė šešių albumų, kad išrutuliotų ir surastų disco standartus ir archetipus, o Black Devil Disco Club užteko išgirsti to rezultatus, žaibiškai juos susieti su Vakarų Europos pilkaisiais elektronais, ir neakivaizdžiai save tvirtai kilstelėti ant pjedestalo, kuriame šio atlikėjo svarba peraugo ne tik savo amžininkus, bet ir naujai karantino efektu pakirto muzikos istorikų, tyrinėtojų ir kolekcionierių sąnarius, linkusius nuo būtinybės perrašyti disco buhalteriją. Tą prancūzas šešiomis dainomis ir padarė — dažytu delnu paliko įspaudą ant riedulio, slepiančio įėjimą į urve įrengtą žalsvai apšviestą laboratoriją, kurioje pro kolbas putojančiai virstančios cheminės reakcijos jungia žemynus ir šnypščiančiai pranašauja 80-ųjų šokių ir elektroninės muzikos revoliuciją.

Geriausias klubas — vieno žmogaus klubas.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.