Veiksminga Little Dragon pusiausvyra Vilniuje

lil

Nei megažvaigždės, nei labai sutartinai kritikų pripažinti, bet įsliuogė į vieną ištaigingiausių sostinės koncertų vietų — Valdovų rūmų kiemelį, kuris su electropop’u vargu ar prieš tai buvo santykiavęs. Kita vertus, lokacija neatrodė parinkta pro šalį: grupės atliekamas stilius ir yra labiausiai graibstomas už 250ml vyno nesukant galvos sumokančių 7 eurus ir nusifotografuojančių prie ‘Borjomi’ stendo.

Manfredo apšildymas — sustyguotas laipsniškai, pradedant fonine lounge elektronika dar esant tuščiai aikštei, baigiant kinetiką surišinėjančiu techno, kuomet žmonės jau buvo pradėję tankiau būriuotis prie scenos.

Pagrindinis vakaro aktas auditorijos neerzino pigiais triukais: jokių iš lėto, gradualiai beįsibėgėjančių pradžių su apšvietimo kaita, jokio atmosferinio intro prologo, peraugančio į dainą. Ketveriukė subėgo į sceną apsirengę nedėmesingai eklektiškai ir čiupo instrumentus.

Pirmas porą dainų pykdė ir neatleistinai rėžė ausį garsisto klaida per tyliai įgarsinant vokalą — su tokio balso savininke, kaip Yukimi Nagano, šitaip elgtis negalima: būgnai, bosas, sintezatorius tryško per kraštus, kol balsas aidėjo tik kaip subproduktinis to derivatyvas, atsimušantis į kiemelį supančias naujojo valstybinio kičo tariamo Renesanso sienas.

Vokalistės judesiai kūrė nemažą pasirodymo tarkuojamos energijos dalį: plastiškais ir ekvilibristiškais judesiais ji reaguodavo į dažną kolegų instrumentų partiją, tempo pasikeitimą, solinius intarpus. Teatrališkos pantomimos apogėjus buvo ‘Ritual union dainos metu (kolektyvo stambiausias hitas) apsigobimas ryškiu dvispalviu nuometu, taip vizualizuojant dainos turinį. Tai, nesistebint, buvo vienintelis kūrinys, kurio metu susirinkusieji kartu dainavo žodžius ir vokalistei nukreipus mikrofoną į publiką.

Po pirmųjų dainų vokalinis disbalansas buvo suvaldytas ir šis išskirtinis soul, ritmenbliuzo ir džiazo kauburiams prideramas balsas pražydo savo šlitinėjančiu diapazonu, primenančiu, kodėl Little Dragon nėra dar vienas iš apkalbamiausio tunto į elektrifikuotą trip-hop traukinį įšokusių projektų. Toks jis nėra ir savo suvedimo produkcija — įrašuose esama daug preciziškos kazuistikos, t.y. detalumo, kuris keliais sluoksniais nudriekia čežančius folijos šlaitus, pepratimui reikalaujančius ne vienos perklausos.

Šias švaraus garso mikrosmulkmes gyvai atkurti yra komplikuota misija, tą Valdovų rūmų slėnis ir patvirtino: nusisekę momentalūs fragmentai besikaitaliojo su rūkstančiais fiasko, kai sintezatoriaus figūra skilo į nebesiklijuojančias dalis. Bosas neišvengė baubimo, bet įkyrumo lygio nepasiekė, nes vis ištirpdavo kitų instrumentų pašonėje — ypač būgnų, kurie koncerto metu prisiėmė viską, kas galėjo būtų siejama su šėlsmu: kaip ir dauguma synth/electro atlikėjų, studijoje nenaudojančių klasikinio būgnų komplekto, pasirodant gyvai šis itin gelbsti kompozicijoms sukurti diskotekinį draivo įskiepį, greitai pasklindantį po nevalingai įsijudantį kūną.

Didesnė dalis vadinamų banger’ių buvo sugroti maždaug 1,5x spartesniu tempu nei įprasta — dažnoka praktika, siekiant detonuoti energinį impulsą, prasprogstantį tikrai maloniai skambėjusiu four-on-the-floor, lydimu vokalistės atpalaiduotai konvulsiškų šokių. Tokie sprendimai stebint ir klausant priminė į klubinius remiksus perdirbtas dainas, kai išlaikomi pagrindiniai bei aiškiausiai atpažįstami elementai, tačiau ritmika užvežama į judesiui palankesnį komfortą. Nuo eilinio pastypčiojimo ir pastrakaliojimo klube viską mylių atstumu skyrė ne šiai planetai priklausantis balsas, nuo įkirstą stuburą atpalaiduojančių ūbavimų iki spigių klyksmų apsriegiantis į dance teritoriją ištrauktas melodijas, įrašuose girdimas labiau downtempo pagrindu.

Mušamieji, derinami su sintetine ritmika, buvo vienas įsimintiniausių ir, neįtraukiant vokalo, sklandžiausiai išpildytų segmentų, staigokais tempo pokyčiais susiuvusių skirtingas dainas į continuous mix efektą — jei kai kurie kiti atlikėjai tarp dainų būtų pradėję laidyti nevykusius į esamą vietą ir publiką apeliuotus juokelius ar istorijas, Little Dragon be idiotiškų pauzių harmoningai suliedavo vienos dainos pabaigą su kitos pradžia. Na, vokalistė sykiais suklykdavo tuščius ‘let’s make some noise, Vilnius’ ir ‘how are you feeling tonight’, bet būtų sunku įsivaizduoti kažką originalesnio, kai prieš save matai beveik vien auksinio start-up’inio jaunimo grietinėlę.

Trukmės metu laukiau dviejų savo senų favoritų ‘Looking Glass ir ‘Nightlight, nors ir prieš tai tikrintais setlist.fm duomenimis, jos toli gražu nebuvo tarp grojamiausių. Vis dėlto nusivylimo nepatyriau ir prisiminiau sau taikomą ‘geras muzikantas turi tave palikti geidžiantį daugiau’ priežodį. Pats setlist’as sudėliotas gana kapotai, su staigiais (nors ir, kaip sakiau, sujungtais) virsmais ir sprogiomis metamorfozėmis, beveik nepasitelkiant tarpinių pragrojimų.

Vėlgi, stebint grojančiųjų klaidas dažnai kyla dviprasmiškas sąmyšis: ar tai nebuvo atlikta intencionaliai? Pasirodymo metu ‘iškritusių’ akimirkų įžvelgiau/išgirdau ne vieną — instrumento neįstojimas laiku, praleista nata, per ankstyva dainos eilutės pradžia, tačiau to natūralumas ir nepakintanti eiga vis leisdavo permanyti, jog tai galėjo būti kūrinio restruktūravimo gyvam atlikimui dalis.

Į koncerto komplektaciją pateko ir siautulio išlukštentos chaotiškos garso sienos (wall of sound) efektą steigusios atkarpos, vokalistei kartu su būgnininku daužant lėkštes, bosistui  pakartotinai trinant tas pačias natas, o klavišininkui laikant užspaudus drone‘inančius blyksnius, kas atvėrė duris trumpam pasitraukimui prieš bisą, o to metu kaip visad pasijutau supamas visiems žinomo ir pažįstamo spektaklio — grupė pristatė savo narius, padėkojo, atsisveikino, gerbėjai ploja ir šūkčioja, kol mažojo drakono ansamblis sugrįš dar kelioms vyšnioms ant torto. Įgrisusi ir niekaip nenutrūkstanti tradicija, bet šįkart bent atnešusi gyvai nekantrautą išgirsti ‘Klapp Klapp‘ — nelimituotą stadioninę-areninę ataką, keliskart didinančią širdies spurdėjimą.

Galiausiai, priešais (nuo scenos teksto autorių skyrė trijų žmonių eilė) nebuvo nei vieno infiltravusiojo kiborgo, kryptingai besitaikiusio išmaniuoju virš galvos. Valdovų rūmų kiemas, savo balkoninių sienų kiautu sukūrė patenkinamą akustiką, nors ir su tokia audiovariacijomis žymia grupe garso inžinieriams susitvarkyti ne visai pavyko, bet suklubintos dainų versijos (tuo, beje, priminė šiemet matytus Kraftwerk), pagirtintas būgnininko multifunkcionalus darbas (beveik kiekvieną dainą pareigingai traukė pritariamuosius) ir nebūdingai po kojomis grįstos pseudoarchajiškos plytelės patalpino patirtį į vieną įdomesnių aplankytų pastarųjų metų koncertų, kas būtų atmatuota dar palankesniu barometru, jei renginio vietoje būtų buvę prekiaujama alumi.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.