‘Chill, seniuk, summer vibes’

butelka dykumoj

Publikuota Facebook paskyroje

Šią savaitę teko atsitiktinai užklysti į jaunų grupių konkurso Muzikos inkubatorius NOVUS finalą LOFTAS prieigose ir išbūti ten visą laiką. Matytas + girdėtas vyksmas leido perkratytais įspūdžiais atnaujinti ir išsigryninti pozicijas sukant galvą apie ką tik užsimezgusių projektų kreatyviųjų paieškų ir euristinių eksperimentų iškeitimą į ranka itin tiesiu keliu pasiekiamą flirtą su kvapnia hipsterija, įdubusia sėdmaišiuose, kikenančiai vakarojančia egzaltacijos veipo debesyje, menkai teįsiklausančia į ir taip nuspėjamais lounge’iniais džiazo akordais kurstomą klampų akivarą, virš kurio plaikstosi havajietiški marškiniai.

Toks lakus slacker įvaizdis pasaulyje prieš 6-7 m. buvo įsuptas to, kas dabar vežama čionais — Mac DeMarcoUnknown Mortal Orchestra ir panašiai. Na, tokie atlikėjai (pridedant dar ir kokį nors King Krule) Lietuvą aplanko ne taip dažnai, todėl prireikia, kad kažkas užpildytų tūkstantmečio vaikų laisvalaikį — tam ir kuriasi tokios iniciatyvos kaip Novus, skubančios tiesti ranką, aprūpinančią tolimesnį vietos kultūrinį gyvenimą po ‘fresh’ lipduku: štai, netrukus konkurso laureatai jau dus menų fabriko garais (LRT OPUS terasa: Timid Kooky + Kedrostubùras), dalindamiesi scena su dar viena nespėjusia ataušti praeito sezono ‘sensacija’.

Groja jauni žmonės, kuriems pasiekiama absoliučiai didžioji dalis pasaulio muzikinių ir su tuo susijusių informacinių lobynų, ir jie, būtų galima tikėtis, turėtų pinti plačias kilpas ir virinti ateities mikroschemas, o ne užsiimti Pitchfork ‘Best New Music’ ruporo gamyba, kurio paklausius, beveik kaskart kyla klausimas ‘o tai kur NEW?’ Nes tai buvo galima girdėti prieš penkerius metus, ir net tada tai nebuvo visiškai nauja. It feels like we only go backwards, m?

Ir čia tampa labai svarbu KAM jie groja, kas prieš juos užsimerkę stypčioja, ir dar svarbiau — kam GROS. Kuriama ir grojama muzika sraigtu prisukama prie paplitusios aplinkos/atmoferos — vazoniniais augalais apstatytų industrinių prieangių, margintų užsakomuoju street art’u.

Kadaise šnekučiavimąsi baruose lydėdavo iš esmės tam ir skirtas pub rock’as — įkaušusių įkaušusiems yin-yang. Dabar labai panašus ‘jam band’inis ‘lengvo stiliuko’ įvaizdis keliasi į tą patį Lofto kiemą arba bet kokią kitą gausiai ir netylančiai lankomą vietą, turinčią lauko ‘terasą’. Šitai akivaizdžiausiai atspindėjo pirmoji grojusi grupė Celsijus, savo priedainiais perkimštomis power baladėmis nukėlusi tarytum į mokyklos talentų šou.

Dar ne taip seniai dalinai pažabotą ir nukenksmintą indie rock epidemiją Lietuvoje, artimesnę rokenrolineiin your face’ pasipūtėliškai didaktikai, keičia taikus, tingus, uber-liberalus apsiaustas, po kuriuo siekiama jaukintis klausytoją, jį įmetant į vaibo inkubatorių (ne be reikalo) — jokio skoningo šokiravimo, jokio provokatyvaus siautulio (prieš tai bujojęs indie rokas bent jau bandė tuo apsimesti), tik falsetiniu ūksmu pamirkytas flešvoježinis porolonas.

Atrodo, jaukumas — pagrindinis tikslingai siekiamas sukurti įspūdis, maunantis sargį ant gink dieve ne akiplėšiškai ar iššaukiančiai galinčio nuskambėti piktėlesnio maišto, bet ginklai korektiškai sudedami ir rūkomas taikos džiointas.

Vyrauja elementarus psichodelinis pop/rokas par excellence, ne(be)sukuriantis jokios autentiškos logikos ir estetikos, kadaise būdingos būtent šiai scenai, turėjusiai kontrkultūros įkrovą, o dabar tapusiai kultūros industrijos žarna. ‘Pabandom kitaip’ sprendimą čia atstoja klavišinių ir pučiamųjų inkorporacija, kuria nutolstama nuo vienos dogmatikos ir artinamasi prie kitos — nuo keikiamo ‘dad rock‘ (iliustruojančio stereotipinę roko grupę) prie jaunatviškos ir lanksčios fusion žaismės, nuo kurios ištinka trumpas jungimas, muzikine prasme vis tiek iš techninės pusės išlaikantis sulėtintą jangle pop, pavadintiną neo-pub arba post-kabakiniu jam’iniu roku, tinkančiu patyvuliuoti alų pašnekesyje pasirėmus į food truck’ą.

Nei prieš tai buvusi indie, nei ją pakeitusi hamakinės sterilios psichodelikos banga Lietuvoje neišsivadavo anapus joms kaip kaulų numestų tematikų, tik kad abidvi šaukia skirtingomis to paties hedonizmo atsvaromis. Jungtį tarp tendencijų girdimiausiai atskleidė gana konservatyviai brūžinę Elnio Rago Miškas, tiek savo pavadinimu (galinčiu puikuotis ant alaus skardinės), tiek žodžiais prirašantys save prie nukankinto tautinio-natūralistinio muzikinio darinio, aidinčio girių dvasiomis ir rūdijančio žalvariu.

Neapleidžia ir nuolatinis kliuvinys: jojama vardo ir naujienų fetišu — dygsta, kyla naujos grupės, recenzuojamos pelnosi simpatijas, tuomet atlaidžiai numojama pasitenkinimu, kad pagaliau TAI vyksta Lietuvoje, pagaliau kažkas TAI bando; MES irgi galime, kažką mokame, pavyksta.

Na, o pats Novus finalas tebuvo stock’inis veidrodinis kabaretas, lenktyniaujantis nebent su Palangoje į varį pučiančia trupe. Zuja grūstis, tauškia, klega, pro visa tai landžioja ir dėmesio gviešiasi gyvas garsas, kuris savo pasiekia nebent tada, kai paskutinieji užlipo Kedrostubùras — buvo itin nuspėjama, kad nuskins karūną, ir iki tol jautėsi, jog publika tarsi lūkuriavo jų eilės groti. Anie nugalėjo be rimtos konkurencijos — atitiko beveik visas anksčiau vardintas charakteristikas: mažoriniai džiazo pjausniai, ‘vardan įvairovės’ saksas, pramuštgalviško vasariško absurdėlio poetika, užtaisyti geizeriniai up-beat priedainiai ir vaikinukas su snapuota kepuraite, treningine striuke, leipstančia ir implikuojančia nuoširdumą charizma.

Dabartinės jaunuomenės scena šiame kontekste yra kokčiai funkcionalistinė ir ‘tam kartui’: pasilankstyti, pakeliaklupsčiauti vaibui, o ne kurti skvarbią kultūrinę/meninę išliekamąją vertę su istoriniais dėmenimis. Tokia muzika nespėja pareikalauti mąstysenos indėlio, nes skuba rūpintis tavo kūnu ir jausmučiais — pajusk, išsišok, užsimiršk, atsipalaiduok. Ši muzika per silpna apsiginti nuo auditorijos daromos įtakos ir pasyvaus spaudimo ją džiuginti. Nesunku identifikuoti cirkuliaciją, kuomet aplinkos sąlygos sukuria jai prideramą muzikinį taką, o šis toliau suka tai ratu, tęsdamas būtų ir esamų sociumo aplinkybių spaudimą, transliuodamas jų ideacijas.

Muzika per tokius renginius jau nebetampa pagarbiu dėmesio centru — net jei tai renginys, skirtas atkreipti dėmesį į naujus, nežinomus aktus — tik detalė prie viso įsivaizduojamos bendruomenės loftinio-gentrifikacinio asambliažo. Ir tokiuose renginiuose grupės išbandomos ar tinka ir, be abejo, ar tiks palaikyti pozityvią nuotaiką. Net ir Elnio Rago Miškas, žodžiais įspaudžiantis slogios nevilties atodūsio rimtį, buvo prarytas rezignuoto lingavimo krioklio.

Pats Novus konkursas tėra dalis rinkos atsiauginimo: susinešiojus atgrojusiems vardams, reikia prodiuserius siundyti ant pirmuonių. Padeda įrašyti ir išleisti albumą, susuka klipą, išpopuliarina, pasiima savo dalį, win-win.

Viskas tinkuojama po ‘independent music’ pasididžiavimu, nors čia sunkiai benuslėpsi, kad grupes imasi subsidijuoti verslios kompanijos, jautria uosle lyg naftos besidairančios naujų muzikinių potencialų.

Tokie vieno tvankaus vakaro įspūdžiai, apipavidalinti skambesio, skirto užpildyti erdvės talpą — išlikti tik socialinės inžinerijos įnagiu ir paneigti idėjinę substanciją. Iš grupių, tetampančių dingstimi išnešti savo odą miestan, liejosi dainos, skirtos užsičekinti ir užsitaginti jų pusiau-klausant — kinkuoti galvele pagal šią bestuburę išsigazavusią trauką, ne veltui vis rečiau piarinant vadinamą ne koncertais, o vakarėliais (‘šiandien grojam XI20, ateik, bus geras tūsas’). Gal dėl to, kad ji niekaip nesibaigiančioje inkubacijoje?

Finale pasirodė ir du projektai iš Latvijos: Polifauna vangiai varvėjo tarp savo stiliaus lietuviškų kompanionų ir skambėjo identiškai, o art/dream pop solo atlikėja MNTHA tik pristatė raibuliuojančią post-björkišką sceninę ekscentriką — karnavališkai manieringas pasirodymas už laptopo, nei muzikaliai, nei balsingai neįkvėpęs ir džiuginęs tik savo subtiliai perversiška queer aspiracija. Griežtoką vertinimą lėmė tai, jog neseniai teko matyti panašią atlikėją Waterflower iš tos pačios šalies, kuri tuosyk įrodė, kad įmanoma stulbinančiai apjungti tiek performatyvumą, tiek turinį, tiek pačią alternatyvią kryptį nustelbiantį kitoniškumą.

Taigi, vis daugiau jaunų/naujų grupių, vis mažiau idėjų versmės ir sveiko šoko kultivavimo. Senas geras šoumenų ‘mes paversime jus žvaigždėmis’ vis dar veikia, kol renginį vedęs baltapūkis Mr. Palikai-Atsibudai-Juodai krykštauja ‘fak, aš labai šituo endžiojinu’.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.