Kodėl Trigrašį taip nemalonu skaityti?

Kodėl mes rašome taip, kaip rašome?

Skirta ‘nepaskaitantiems’, tad, pupukai, pasistenkite paskaityti, kodėl neperskaitote.

Tikimės, kad šis tekstas pasitarnaus bent jau kaip informacinė sveikatingumo brošiūra tiems, kurie gavo insultą ar atrajos refleksą, nes pasivargino perversti mūsų manifestą, kurio pradinė idėja buvo turėti prevencinį atkirtį nuo to, ko per savo poros mėnesių egzistavimo eigą jau spėjome susilaukti komentaruose. Jo paskirtis nėra pasiaiškinti ar atsiprašinėti, bet kuo paprasčiau atsakyti į problemas, kurios iškilo, suteikiant joms apibrėžtį priežastimis – nesutelkiant visko nesukomunikuojamai feisbuko komentarų skilčiai.

Mums muzika, kokia ji bebūtų – nuo Ed Sheeran iki J. S. Bach – nėra ir negalėtų būti paprastu, aiškiu ir lengvai perprantamu reiškiniu, suvedamu atgal į jos identitetą (suprask, autorinę intenciją, kuri neva grynesnė, egzistuojanti anapus kalbos – pateikta klausytojui sugerti). Todėl nemanome, kad prie jos struktūrinių įsišaknijimų — taip, kaip mes norime ir pageidaujame – įmanoma prisikasti skurdžiu, nuvalkiotu ir elementariausiai primityviu žodynu, kuris dažniausiai netgi nebūna toks tikslus ir iškalbingas, o veikiau abstraktus ir neturintis tokios smarkios reikšmės su konotacija, kurios mums prisireikia. Nesankcionuoti šokiai apie architektūrą būtent ir žymi paradoksų kompleksą, į kurį mes save tėškiame.

Pavyzdžiui: albumas yra gausos skirtingų ir įvairių procesų, materijų, idėjų ir, galų gale, žmonių padarinys, apie kurį paseilėjimas ‘faina/nefaina’ etikete mums atrodo mažų mažiausiai neadekvatus.

Stengiamės naikinti ne itin reikalingas, dažniausiai redakciškai apibrėžtas, ribas tarp laisvo stiliaus esė, recenzijos/apžvalgos, publicistinio arba kultūrinio straipsnio, grožinio teksto ir apskritai tarp muzikos ir literatūros. Toks rašymo būdas, stilius, mėgina išreikšti susidomėjimą ir pagarbą muzikai, kaip menui, svarbiai kultūros šakai. Į ją žiūrime rimtai – rimtai ir rašome. Manome, jog yra nepagarba rašyti apie muziką ir demonstruoti jai tokį dėmesį, kaip tai daroma dabar įvairiuose medijos šaltiniuose.

memasikas

Visiškai nėra ko stebėtis, kad susilaukiame tokių reakcijų, kai iki šiol mumis pasipiktinusius informacija apie muziką šėrė vidutiniokiška kultūrinė spauda, popkultūriniai internetai ir neaiškiais keliais prie plunksnos prileisti clickbait’o atidirbinėtojai, kurių kartais, rodos, vienintelė funkcija — priminti apie žiniasklaidos verslo principus ir jų požiūrį į etiškumą. Atsiradus pasipriešinimui, pakrikęs mostagavimas rankomis, atmetimas, neigimas, iracionali naujos informacijos baimė yra labai suprantamas bei, deja, įprastas atgarsis.

Kai kurie nekentėjai dar ir drįsta atstovauti bei pasisakyti už skaitytoją, kaip tokį, apskritai. Personalizuota patirtis virsta ‘man atrodo’ lygio suabsoliutinimu, į kurį palankiai atsiliepia keli nykščiai, ir tai jau virsta ‘jūs čia niekam nepatinkant’ obalsiu.

Mus, atvirai pasakius, purto nuo tokio rinkodarinio žargono, kaip tikslinė auditorija —  fiksuoto vaizdinio, kas turi būti tam tikros informacijos vartotojas. Nežinome, kas ji yra ir kas ją turėtų sudaryti. Skaitymas neprivalo migdyti absoliučioje palaimoje, o niuksais išjudinti ir ištąsyti užkirmijusius besitaikstymus. Raginimas ‘būti paprastesniems seniukams’ yra maskuota cenzūros ir pastatymo į normą, atgal į bedantės muzikinės žurnalistikos status quo, forma; dresūra, diegusi tokį suvokimą per ‘savaime suprantamą’ jo reikalingumą.

Garsiausiai cypiantys apie šį menamą tarptautinių žodžių marą, rašydami apie muziką būtent pasižymi mums nepaskaitomu šnipštu virstančiu rezultatu, nesukrapštančiu mąslesnio tūrio. Bet jei jau tenka pildyti 15min.lt šūdvamzdžius, gal kitaip tikrai neįmanoma, o mes toliau naudojamės savo autonomija.

Dažniausiai sutinkamos priekabės mūsų tekstams gali būti taikomos iš esmės bet kam, kas parašyta bet kur — ‘ė, čia neišsiplėtėt, nepaargumentavot, čia neįkertu, šita pastraipa nepaskaitoma, o štai čia nelogiška’. Tobula kalba neegzistuoja ir mes jos neieškome. Neatmetame faktoriaus, jog kažkam suskaudo, kad mes darome tai nepriklausomai ir braunamės į kažkieno kito informacijos eterį.

Tokia pažado apie kultūrinio sustygavimo, tapimo vientisa komunikacine mase fantazija – tapti išpudruota, pozityvia, džiugiai sutinkančia naujas žaidimo taisykles, tuo pačiu vengiant reflektuoti santykius, į kuriuos neišvengiamai įsitraukiama. Priimant nuolankumo imperatyvą, laviruoti, tapti tuo ir kurti tai, ko prašo post-internetinės klerkų ‘rinkos’ haliunkė, kurianti įspūdį visko, kaip iš anksto sutvarkyto, apskaičiuoto ir performuoto į apverktiną tumbleriškų thumbnailų apologiją. Tokios rinkos produktai, tvariniai iš numanomų aukso dulkių, kuria vulgariai klaustrofobinį skaitytojo paveikslą – save pastoviai atspindinčio, apkerėto savo atspindžiais, suasmeninančio viską į asmeninio algoritmo folklorą, buriamo į spaudinėjančių bendruomenes, apibrėžiamas pagal jų nereikšmingiausio paspaudimo kategorijas.

Visiems atsižegnojantiems nuo tarptautinių žodžių: lietuvių kalba yra graži, bet, savo reikšmių sistema, apverktinai RIBOTA. Rašome apie tarptautines tendencijas, globalias sąsajas, užsienio bangų įtaką muzikoje, todėl pasirenkame tam atitinkamą leksikoną, kam nepakanka turimos ir priimtos tautinės prokalbės. Kadangi be perstojo sekame muzikines naujienas ir aktualijas, apšarmojusi lietuvių kalba nespėja paskui vis naujų apibūdinimų ir apybraižų pareikalaujančių pokyčius. Kalba tiesiog neišgali pasivyti muzikinio tapsmo, tuo pačiu dar ir reikalaudama artikuliacijos.

Prikišinėjami ir dvigubi standartai – na, naudojame visokio plauko humanitarinių studijų terminologiją, bet, o ne, nenusigriebiame ‘dar labiau komplikuotų’ muzikinių terminų, bandant įgelti, kad esame tik seilėti pradinukai, dėliojantys kaladėles neaiškiam tikslui, be jokio sąmoningumo ekspertizės. Internetuose tokia logika galima demaskuoti visus ir viską iš eilės, tačiau ką tai iš tiesų atneša? Jei tai darytume, manome, mistiškosios ‘tikslinės auditorijos’ dydis susitrauktų iki rakto skylutės, į kurią patiems būtų baugu pažvelgti. Be kita ko, tuo priartėtume prie akademinės muzikinės sampratos, ko kratomės ir kam priešinamės. Tai tik parodo skirčių prieštaringumą, nenuovoką pačiai muzikos raidos istorijai, įvairioms metodologijoms, kurios seniausiai paliko savo atspaudus už apibrėžimo barjero iliuzijos ribos ir veikiau juda kitos link.

Reakcija, galiausiai, yra ne apie mūsų ‘verbalinę masturbaciją’; tai greičiau jūsų, mielieji ‘paprastojo žmogaus’ paladinai, sapiofobijos traukulys, skirtas apsivilkti noru gauti greitai apdorotus ir dar greičiau susileidžiamus tekstinio turinio gumulėlius. Smagu, kad mūsų meniniai tropai ir filosofinė apimtis provokuoja mintis iš, pavyzdžiui, įvairių atlikėjų, tik nepasitenkinimą ir pyktį verčiau perkeltumėte į savo muzikinę kūrybą, o ne feisbuko komentarus – išartikuliuoto pykčio vietinėje neutralumo sukaustytoje scenoje mums labai trūksta.

Savais tekstais mes nevengiame pabrėžti, kad tai, ką mes darome yra eksperimentas, kurio krypties patys nežinome ir sąmoningai nenorime žinoti. Po šio teksto ten ir grįžtame.

Vienas komentaras

  1. “Skaitymas neprivalo migdyti absoliučioje palaimoje, o niuksais išjudinti ir ištąsyti užkirmijusius besitaikstymus.“

    Pataikyta į natą. Todėl mane ir domina jūsų tekstai – originalūs, provokuojantys įjungti suvokimą, užvedantys sąmonę. Show must go on.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.