Palaidos reminiscencijos apie besipildžiusį TĪRKULTŪRA užmojį

Prieš porą savaičių Latvijos miestelyje Cēsis įvyko muzikos ir meno festivalis TĪRKULTŪRA_Unexpected Sources. Nepaisant to, kad šis įvykis buvo paženklintas nesėkmių (dingusi vieno atlikėjo aparatūra, labai nedidelis publikos kiekis) ir netgi tragedijos, bent jau šio teksto autoriui atėmusios nemažą dalį to, kuo jis galėjo būti, jame vis dėlto buvo nemažai dėmesio vertų dalykų, verčiančių norėti jo tęstinumo su geriau pavykusiais renginiais.

Dar iki festivaliui įvykstant, buvo sunku neužfiksuoti jo ambicingumo. Šis matėsi jau vien jo aprašyme: “Gerbdama visas meno formas, Tīrkultūra siekia parodyti stiprias idėjas vengdama šiukšlių kultūros ir konceptualių dekoracijų“. Suvokus, kiek dalykų šiame eksperimente galėjo nesuveikti, toks požiūris į kultūrą, lydimas pasiryžimo nemažai rizikuoti dėl jos, atrodo visai žavus. Užmojis rodėsi tiek sumanyme nemažai daugiau ar mažiau žinomų ir ant bangų esančių atlikėjų (John Maus, Visible Cloaks, Andrea Belfi, Visionist) atgabenti į nedidelį miestelį Latvijoje, festivalio organizatoriams net neturint panašaus masto renginių organizavimo patirties, tiek (vykusiame) erdvės paruošime, tiek festivalio kaip “36 valandų instaliacijos“ koncepte, įtraukusiame muzikinius pasirodymus su video instaliacijomis ir be jų, performansus, filmų rodymus bei sunkiau klasifikuojamus dalykus, esančius kažkur tarp anksčiau išvardintųjų.

Vis dėlto festivalio išpildymas kartais nepateisino minėtų deklaracijų – kai kurie pasirodymai buvo tikrai vidutiniški ir neįdomūs. Atrodė, kad kultūra buvo bandoma užpildyti kiekvieną festivalio sekundę (pvz., tarp pasirodymų leidžiant interviu su atlikėjais iš Tīrkultūros radijo laidų), o tai kartais atrodė perspaustai ir juokingai. Viena didesnė festivalio keistenybė – pasirodymų eiliškumas, kurio iki šiol nelabai galiu racionaliai paaiškinti (vienas pavyzdys: vakarui jau pasiekus kulminaciją po žymiausių atlikėjų pasirodymo dedama vietinė, šokiams tinkamą muziką grojanti grupė, o po jos – visiškai šokių aikštelei priešingas drone projektas). Vis dėlto, net ir turint omeny šias problemas, sunku nurašyti visą renginį – tiek dėl bendro jo užmanymo ir užmojo, tiek dėl kai kurių atskirų jo momentų.

Pirmasis iš šių momentų man buvo italo Andrea Belfi pasirodymas. Šis buvo sudarytas iš gyvai su būgnais ir sintezatoriaus ūžesiais bei minimalistinėmis melodijomis atliktų sudėtingų ritminių konstrukcijų, savo variacijomis nuo drone’inio ūžimo iki energingo būgnų talžymo efektyviai kūrusių įtampą ir atleidimą nuo jos, generavusių energijos pliūpsnius bei išlaikiusių įtemptas ausis beveik per visą pasirodymo trukmę.

Po to sekusių Visible Cloaks pasirodymas susidėjo iš jų albumuose esančioms labai artimų jų kūrinių versijų, kurios vis dėlto nebuvo atliktos vien leidžiant semplus iš laptopų – buvo utilizuoti ir akustinius imituojantys elektroniniai instrumentai, ir virtualiais efektais modifikuoti vokalai, kuriuos kartais buvo sunku atskirti nuo kitų elektroninių garsų. Bandant nusakyti Visible Cloaks kūrinių struktūrą bei bendrą estetiką, akivaizdžiausias būtų palyginimas su Oneohtrix Point NeverReplica” ir “R plus 7” bei kai kuriais James Ferraro albumais. Pastarieji paprastai laikomi žanro, vadinamo vaporwave, pradininkais, tačiau muzika juose buvo daug daugiasluoksniškesnė nei daugybės po to pasipylusių albumų, pačių jų kūrėjų priskirtų šiam žanrui. Ir nors klausant Visible Cloaks paviršutiniškai būtų galima įžvelgti sąsajų su vaporwave estetika, panašiai kaip ir anksčiau minėtiems albumams jiems nebūtų teisinga lipdyti šią etiketę. Pirmiausia dėl to, kad grynai konceptualiai jų muzika nurodo į kitokią tematiką ir yra daug sudėtingesnė – jos garsai nėra (tik) paviršinės netolimos konsumerizmo ir “vėlyvojo kapitalizmo” praeities garsinės išraiškos.

Be to, kitaip nei vaporwave, Visible Cloaks muzika neveikia tik konceptualiai, t. y. santykis tarp kūrinio ir jo kūrėjo (o tuo pačiu metu ir tarp kūrinio bei jo publikos) joje nebūtinai yra santykis su konceptu, kai tiek mėgavimasis kūriniu, tiek kritiškas jo įvertinimas negalimi be ironiško nuotolio mediacijos. Greičiau tai bandymas kurti muziką, kuri veiktų labiau tradiciniais būdais. Galima būtų išskirti du tokius jos veikimo principus, kurių derinimo eksperimentai yra vienas svarbesnių Visible Cloaks leitmotyvų: tuo pačiu ji yra maloni bei raminanti savo ambient ir new age skambesiais ir kartu dažnai prikaustanti dėmesį bei stebinanti savo nelinijinėmis struktūromis (Visible Cloaks pasirodymas buvo bene vienintelis, sulaukęs girtų nustebimo šūksnių tylos pauzių momentais). Nepaisant to, kad šiais atžvilgiais jų pasirodyme buvo ir nelabai efektyvių momentų, Visible Cloaks buvo bene geriausi tą vakarą.

Lauren Auder buvo pats charizmatiškiausias ir emociškai paveikiausias viso festivalio atlikėjas. Savo Facebook puslapyje jis save apibūdina kaip „dainininką-dainų autorių“. Ir nors daugybę stilių ir įtakų į vieną visumą apjungianti Lauren kūryba yra labai toli nuo stereotipinio vaizdinio, šaunančio į galvą perskaičius šį titulą, jis vis dėlto atrodo visai tinkamas nerandant geresnio būdo jam įvardinti. Lauren Auder dainos yra baladės, atliktos Scott Walker, Nick Drake ir daug kitų atlikėjų primenančiais vokalais bei trap’o beat‘ais, panardintais styginių ir pučiamųjų instrumentų bei sintezatorių garsų bangose. Visi šie elementai pajungti tyro, nesuvaržyto, jokios ironijos nepraplauto emocionalumo perteikimui, kurio paveikumas pasirodyme dar labiau sustiprėjo sumišęs su atlikėjo akivaizdžiai jaučiamu nejaukumu scenoje. Kadangi, kiek girdėjau iš kalbų aplink, buvo kažkur dingusi aparatūra, kurią Lauren turėjo naudoti pasirodyme, jis buvo priverstas atlikti savo dainas skambant jų muzikinių takelių įrašams, visai atlikimo naštai krentant ant jo kūno bei balso. Buvo sunku atitraukti dėmesį nuo šios histrioniškai gestikuliuojančios smulkaus sudėjimo figūros su ilgais plaukais bei apsmukusiais baltais drabužiais, baritoniniu balsu atliekančios savo emociškai perkrautas balades, ypač jam kelis kartus nulipus nuo scenos, vaikštinėjant tarp retai ant išskleidžiamų kėdžių susėdusios publikos bei intensyviai įsistebeilijant atsitiktiniams žiūrovams į akis.

Motion Graphics kūryba veikia toje pačioje estetinėje paradigmoje, kaip ir dieną prieš tai grojusių Visible Cloaks. Kaip ir pastarųjų, jo muzika kritikų dažnai dedama į vaporwave stalčių, kartais identifikuojant ją kaip naują vėjo gūsį šioje išsekusioje estetikoje; Motion Graphics muzikoje panašiai bandomas derinti new age’iškų sintezatorių linijų fragmentų lengvumas bei šviesumas ir sudėtingo elektroninio garsyno eksperimentalumas. Be to, viena pagrindinių tiek Visible Cloaks, tiek Motion Graphics kūrybos temų yra skaitmeniškumas, pasirodantis tiek jų skaitmeninių akustinių instrumentų ir “world music” reprezentacijų bei įvairių virtualių įrankių sukurtų garsų naudojime, tiek abiejų kompiuteriu generuotose abstrakčiose vizualizacijose.

Kitaip nei Visible Cloaks muzikoje, kol kas vieninteliame Motion Graphics albume gausu pop muzikos elementų – r‘n‘b ritmų su visu kūnu jaučiamais žemais dažniais, nurodančiais UK Bass muzikos įtaką, su bendru muzikos sintetiškumu kontrastuojančiais vokalais bei šviesiomis melodijomis. Vis dėlto jo pasirodymas buvo sudarytas iš kūrinių versijų be jokių vokalų (kurie įrašuose yra silpnoji vieta), bet su daugybe aleatoriškų, mus supančią vartotojų sąsajų gausybę turinčių perteikti skaitmeninių garsų, padariusių jį ne tokiu lengvu, kokio buvo galima tikėtis paklausius albumo, bet sukūrusiu gana įstabią aukštos definicijos garsinę aplinką.

UK Grime scenos ateinantis Visionist atakavo klausytojus harsh noise pliūpsniais, dramatiškomis pianino bei vokalinių semplų melodijomis bei brutaliais, distortion‘o perkrautais ritmais. Gana savita Visionist muzikinė logika, turinti ekspresionistiškai garsu perteikti nerimą ar panikos priepuolį, buvo tikrai efektyvi, nors dėl jo griežtai ribotos garsų paletės pasirodymas atrodė, kad pasirodymas galėjo pasibaigti vienu crescendo anksčiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.