Besibraunanti saulės šviesa nutvieskia tankia, viską užliejančia vėžine nuojauta, traškinančia smegeninę kiekviena neurono konvulsija, aptraukiančia periferiją nebeaktualiu skirtumu tarp išorės ir vidaus, kaipmat išblankstančiu su kiekvienu mirksniu. Kiekvienas judesys, prievartiniuose vitamino D terapijos gniaužtuose, tampa tolygiu klaidos darymui, sekamam nemalonaus prakaito glitimo čiurkšlės, vos vos besrūvančios kiauto gabaritais, greičiau prisišliejančios, tarsi pertekliniu odos papildo sluoksniu. Kondensacija išnyksta lyg kažkam nuneigus jį kaip fizikinį dėsnį, tuo pačiu gestu eliminuotą iš objektyvios realybės apsukų. Termodinaminiams spiečiams staigiai dorojant ir užimant jos prarastą teritoriją, ciklui prasisukus nuo smėlėtos žemės-mėšlo putros į betoninę kaitlentę. Žostka šikna. Viskas gulasi ant dūšios, lyg kiekviena prasilenkianti apraiška negerbtų arbitraliai sudėliotų privačios erdvės trafaretų. Net ir tvirčiausi palaikų maišai plyšta, užpildydami dar kelis sprindžius perimetro nuorinto garo sluoksniu ir dvėselienos kerais. Dėkingas per amžius.
