Flying Lotus ‘Cosmogramma’: eterio siūlais rištos kometų atplaišos

Po paveiksliškai ir portretiškai aprašytojo AutechreOversteps, dar vienas svarbus darbas vis nežymiau besirangančiuose elektronikos posūkiuose. Ir vėl minimaliai konfliktiškas ir daugeliui sugaunamas skambesys, ir vėl sąlyginai pusėtinas pripažinimas, ir vėl 2010-ieji, ir vėl IDM.

Išaušus antrajam tūkstantmečiui, kažkur staiga dingo elektroninės muzikos albumai, kuriuos galima pavadinti nepaneigiamai įtakingais tolesniam žanro augimui. Didžiausią mutaciją suteikęs dešimtasis dešimtmetis, panašu, besibaigdamas spėjo sustatyti nemažai užšaldančių aklaviečių, lėmusių istoriškai iškilių albumų badmetį.

The AvalanchesSince I Left You’ (2000), po 1996-ųjų DJ Shadow ‘Endtroducing…..‘, paliko dar vieną įpjovą plunderphonics suvestinėje, Daft PunkDiscovery’ (2001) pakitusį house’ą girdimiau perkėlė į Prancūziją, Boards of Canada su ‘Geogaddi’ (2002) toliau vizgino savo geidulingo IDM uodegą, Sweet Trip (‘Velocity : Design : Comfort’, 2003) Autechre išdarkytui glitch’ui užkrovė pop gaidas, Venetian Snares 2005-ųjų ‘Rossz csillag alatt született’ klasikinės muzikos kolosališkumą pliekė su breakcore, tų pačių metų GorillazDemon Days’ įdomiu kampu vėl priminė apie trip-hop, kol galiausiai įvyko BurialUntrue’ (2007), kurį vienintelį tikrai įstengčiau pavadinti revoliucija. Apie jį prirašyta ir prišnekėta užtektinai, nors netrukus grįšiantis šaltasis sezonas galbūt ir už mus parašys tekstą šiam albumui-sulaužytojui.

Kas įvyko po to? Labai mažai. Vienintelis Flying LotusCosmogramma įjungia savo jonvabalio spingsulę, nušviesdamas kelią netgi tam tikrų mikro-stilių (glitch hop, wonky, dabar dažniausiai nugulančių visokiuose ‘lo-fi chill instrumental hip-hop beats to study’ pleilistuose) platesniam pripažinimui ir išpopuliarėjimui. Jei pagal bet kieno kito asmeninį vertinimą likusiuose aštuoneriuose metuose iki dabar būtų galima išrausti ir daugiau pretendentų post-Burial depresijos įveikai, verčiau prisibijodamas rezervuosiu tai laiko smilčių treniruotei.

csm

Pakibusi tiksi seno videožaidimo kelių sekundžių iškarpos kartotė, barstanti Super Mario grybų sporas, besidaužiančias haliucinogeniniais krumpliais, perrėžiamais žemyn šamanišku paupiu nusidaigojančių stygų. Tarpplanetinis pasakojimas, telpantis viename mikrokosme, prasideda, ir žiedai pasklinda tarp aprūdijusių ryšių palydovų. Albumas, per tris ketvirtadalius valandos savo maksimalistiniu spyriu įvykdantis misiją elektroniką paversti išties psichodeline.

Retai pasitaiko, kad viename koncepte telpa neatsistebimai eklektiškas dainų sąrašas su springti dulkėmis paliekančiais tempo pokyčiais, bet tame išlieka labai lengva jungti bendrystes ir garsinę tematiką, nes visos iki vienos kompozicijos yra tinkliškai sutapatinamos, lyg žvaigždėlapyje vedžiotum linijas nuo vieno dangaus kūno iki kito. Ar albumo klausysi duota tvarka, ar shuffle režimu leisi skleistis rizomai — pojūčiai išliks labai panašūs. Stilistiškai jie skiriasi, bet redukuojant viską iki nuotaikos ir emocijos — išsiardę atitikimai Flying Lotus zenitą verčia puantilizmo technika muzikoje.

Cosmogramma’ eklektika sužiba be galo įvairia instrumentuote — be kibernetinių spūstelėjimų ir mįslingų sample’ų, čia sučiuopiami ir gyvi instrumentai: bosinė gitara, būgnai, saksofonas, arfa, klasikinės muzikos styginiai, perkusija, klavišiniai ir trimitas. Dalis jų pateisina albumo džiazinį pradą (nors jis vis tiek įkrenta į nu jazz klampynę; be to, Flying Lotus yra Alice Coltrane, inspiravusios albumo pavadinimą, giminaitis, o jos sūnus Ravi Coltrane albume groja tenoro saksofonu), o likę, pratrūkstantys kone orkestriniu išdidumu, pildo Steven Ellison (Flying Lotus) viziją sukurti kosmoso operą.

Griežiantys intarpai (kurių tikrai nemažai) susiliečia su tais pačiais metais išėjusiu GorillazPlastic Beach’ (abiejų intro yra orkestrinės), tarp kurių tai toli gražu ne vienintelis panašumas — abu šie albumai yra tam tikras gyvą-analoginį-skaitmeninį sintezuojantis elektronikos checkpoint’as, kartu smeigiantis vėliavėlę naujam — einamajam — dešimtmečiui. Pačiu savo pasaulėvaizdžiu, tik su daugiau savikontrolės, ‘Cosmogramma’ poruojasi su metais vėliau pasirodžiusiu, kur kas konkretesniu netašytos garso skulptūros Amon Tobin darbu ‘ISAM’. Šios paralelės signifikuoja IDM glaudumą su nu jazz, ir, nors abu atlikėjai priskiriami šioms kryptims, abu jie nuo šios obels, ją perkategorizuodami, ritasi nesugaudomai toli. Nu jazz iki Flying Lotus buvo asocijuojamas su drum and bass, breakbeat, trip-hop alsavimu, bet prodiuserio sukviesti muzikantai, talkinantys jo programuotiems ritmams (taip pat nepristingantiems žanrinės įvairovės), džiazą iš tikrųjų įstabiai kilsteli aukščiau, nei su jo palikimu elektronikoje buvo elgiamasi pastaraisiais dešimtmečiais. Prie to taip pat ženkliai prisidėjo nemažai dainų bosą tampęs, dabar jau pakankamai garsus, Thundercat.

Albumas nuolatos tiksi, visą trukmę kažką skaičiuoja, pasižymi, dėlioja taškus, nuorodas, veda topografiją, dygsniuoja, bet sugeba išlikti impulsyvioje kaitoje, kurioje ir išsiperi zujantys instrumentinio hip-hop’o (‘Zodiac Shit’), ambient (‘MmmHmm), glitch (‘Computer Face / Pure Being’), drum and bass, breakbeat (‘Pickled!’), nu jazz (‘German Haircut’, ‘Dance Of The Pseudo Nymph’), free jazz (‘Arkestry’, ‘Recoiled’), dubstep (‘Recoiled’, ‘Drips / Auntie’s Harp’), house (‘Do the Astral Plane) ir techno dronai, žymintys savosios planetos teritoriją ir įrodantys, kad šie stiliai ne tik gali tilpti viename albume, bet ir, nepaisant gana kontrastingų skirtumų, skambėti draugiškai panašiai. Albumas mėgsta trūkinėti, staigiai keisti frazes, nereta daina sudėta iš kelių distinktyviai skirtingų sieksnių. Tą paliudija ir neilga daugumos kūrinių trukmė (tik penki iš jų perkopia 3 minutes), žanriškai būdinga ir instrumentinio hip-hop‘o (prisiminkime J Dilla ar Onra minutinius eskizus) traukiniui.

Kiekvienai dainai yra nubrėžtos aiškios ribos ir tai išvystyta, kaip jau rašyta, maksimalistine prieiga — audio grūstis yra savipakankama ir neperteklinė, dėl ko ‘Cosmogramma’ būtų sunku (prie tokio tankio nepratusiai ausiai — įmanoma) pavadinti perprodiusuotu, nes jis nevargina; priešingai: intensyvume yra maloniai atveržti perėjimai, kurie reiškiasi arba dainos dalimi, arba atskiru kūriniu. Kad ir koks šis darbas būtų pašėlęs, jis turi gana griežtus nustatymus — siužetą be lyrinių subjektų, tik su erdve bei laiku, ir labiau pasireiškiantis garsovaizdžių reginiu.

NTQlT

Nors ir konceptualiai albume dominuoja astronominė, ezoterinė, psichotropinė ir metafizinė imtys, jo stimuliuojama vaizduotė primena ir biologiją — klausant ir gaudant visą šią daugiasluoksnę informaciją, viskas tampa panašu į vienui vieną ląstelę, kurioje užkoduota neišmatuojama begalė vienetų, o šie paleidžiami nekryptingai ganytis tarp galaktikų. Albume svarbi tiek fizika, tiek metafizika, tiek idealizmas, tiek materializmas, tiek transcendentinės jėgos, tiek gamtos dėsniai, tiek tokios visuotinės neišvengiamybės, kaip gravitacija.

Thom Yorke, šiaip jau ne itin teikiantis priežasčių jį mėgti, dainoje ‘…And the World Laughs With You’ yra raminančiai nuradiohead’inamas: Flying Lotus fone jo balsas, nors ir įdainuojantis savo grupei būdingą lyriką, pražysta tik šone, kaip garnyrinis akompanimentas, ir tas gerai — žvaigždė neuzurpuoja ir neperima pagrindinio viso šio intergalaktinio spektaklio režisieriaus — Steven Ellinson — vizijos kiekvieną aranžuotę tiesti išmaterializuotai ir virškūniškai patirčiai, o į ją įsiterpia taip, kad lieka tai įverbalizuojančiu prašalaičiu, pasivaidenančiu suplementu.

Arfa, kaip didis Alice Coltrane palikimas džiazo pasienyje, albume randa savo vietą 8 iš 17 dainų, kaskart yra adaptuojama skirtingai. Galbūt būtent šio instrumento pasakiškieji virptelėjimai ir sumezga praeities muzikos pasiekimus (wikipedijoje paminima, kad būta intencijos jungti XX ir XXI a., ir tai viena iš priežasčių, kodėl albumą vadina afrofuturistiniu) su bandymu iš žvaigždžių spėti ateitį, tuo pat įnešant psichodelikos bei misticizmo, kas jau pernelyg paprastai perša tos pačios Alice Coltrane albumo ‘Journey in Satchidananda’ įtaką, kuriame pasigirsta ir ryškios, gožiančios svoriu boso linijos, kokias ‘Cosmogramma’oje meistrauja Thundercat, o su jo pagalba albumas netikėtai gali priminti netgi Archy Marshall abstraktaus repo darbą ‘A New Place 2 Drown’.

Kitaip pažvelgus, arfos naudojimas visame tame ezoteriniame sraute yra nuo spiritual jazz, new age, third stream klestėjimo laikų (60’s, 70’s) bujojanti klišė, bet iš apjuoktinai ir skaudžiai neoriginalaus varianto albume gelbsti tai, kad šalia viso to projektuojasi turtinga elektronika, arfai paliekanti būti klajojančiu reminder’iu, kam nusilenkia Steven Ellison ir kokiais reikalingais gaivinimais užsiima — instrumentas primirštas, o iš dabartinių jo virtuozų įstrigo nebent Áine O’Dwyer.

sun-ra-3-1

Beviltiška būtų apeiti ir paties John Coltrane vėlyvosios, įskaitant ir post-mortem išleistus albumus, ‘dvasinės’ (ryškiausiai nušviečiamos spiritual jazz ir free jazz srovių) stadijos įtaką, šioje kosminėje odisėjoje paliekamai išpildyti legendos sūnui Ravi. Sun Ra, reikšmingas XX a. džiazo avangardistas, didžiąją dalį kūrybos (ir gyvenimą anapus jos) obsesyviai skyręs kosmosui, taip pat neapsieitinai gali būti paminėtinas kaip Flying Lotus opuso krikštatėvis, ypač afrofuturistiniame kontekste: juodaodžių muzikinės (etno)kultūros gamos sviedžiamos į technologijomis apgyvendintą mokslinės fantastikos visatą, drauge joms dabinant magiškojo realizmo, mitologijos ir/ar religijos sąrangą — dialektiką tarp neapčiuopiamos praeities ir gąsdinančios ateities.

Dvi paskutinės dainos — ‘Table Tennis’ ir ‘Galaxy in Janaki’ — uždaro albumą atskiro aptarimo vertais kūrybiniais sprendimais. Odėje stalo tenisui Lauros Darlington vokalas veikia labai panašiai į Thom Yorke, tik savo fizikinių jėgų ekskursu dar labiau žadina fantaziją suvokti tarpkūnišką ir tarpobjektišką pusiausvyrą, kuriai pajėgiausią efektą suteikia tarp ausinių/kolonėlių šokčiojantis ir atsimušinėjantis kamuoliukas: daina įrašyta taip, kad pajustum, jog jis skrodžia kiaurai tavo galvą ir fantomiškai praskrenda oru tarp garsą skleidžiančių įrenginių. ‘Galaxy in Janaki’ suskamba kaip puiki darbo reziumė — atsisveikinimo atmosfera, tarytum skraidanti lėkštė gesintų savo spinduliuotę, sutrauktų į žemę prieš tai susmigusį išsilaipinimo taką. Daina turi ir bene labiausiai BuzzFeed’inį albumo faktą: Flying Lotus įrašė savo ligoninėje gulinčios motinos kvėpavimo pro respiratorių bei gyvybės ženklus rodančio monitoriaus garsus ir juos panaudojo kūrinyje.

Nuo šios astralinės kelionės praėjo aštuoneri metai, o vis dar nėra prilygstančio pretendento, galinčio varžytis dėl kito neliečiamai svarbaus atskaitos taško elektronikoje, nors subjektyviai būtų įmanoma rinktis. Užsimintasis Burial 2012 m. dar mostelėjo savo talentu paleisdamas ‘KindredEP; po metų La Femme ‘Psycho Tropical Berlin šiek tiek gotiškai užsurf’ino electroclash/techno-pop/new wave/french pop zonas; Aphex Twin 2014 m. grįžo su išdirbtu, bet tiesiog-dar-vienu-egzistuojančiu ‘Syro’ (o galbūt net ne mano kartai kol kas spręsti, ko tie albumai iš tiesų verti?), na, ir patsai Flying Lotus tais pačiais metais pūstelėjo ‘You’re Dead!’ (prieš tai, 2012 m., išėjo neįsimintinas ir vidutiniškas ‘Until the Quiet Comes’), įkonceptinantį pomirtinę kondiciją ir skambesiu dar labiau besiartinantį prie džiazo koridorių, tačiau nepakartojantį genialių ‘Cosmogramma’ pančių, apjuosiančių keliagubais sąmyšiais, savo sielovadiškais plėtiniais viską sukontroliuojančių į The Beach BoysPet Sounds’ užkadres primenančią istoriją, kuomet grupė išrankiai sukviestų muzikantų išpildė vieno talentingo proto užmačias.

Viename iš naujesnių stilių muzikos istorijoje, kuriame jau vis sunkiau darosi išradinėti ir stebinti, šis albumas sutalpino įkvepiančius ir vaizduotę sugriebiančius siužetus, iš geriausiųjų išžvejotą garsinį lobyną bei sutvirtino tai, kaip ir kuo gali funkcionuoti albumas, tampantis ne tik muzikine statistika, bet ir dokumentu, kuriame sudaryta sutartis tarp žemės ir dangaus.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.