Apie nebuvimą koncerte jame (ne)buvusiems

naujoji ugnis

Publikuota Facebook paskyroje

Ilgėliau pasitrainiojus po straipsniuose, komentaruose ir nuogirdose pasklidusius už/prieš išsialsavusiai Roger Waters proklamacijai, nepalieka ramybėje buvimo/nebuvimo koncerte skirtis. Jame nebuvome ir net nesvarstėme apie to įmanomybę, tačiau, panašu, viską, ką pamokslavo padžiūvęs pinkfloidas, surijome su kur kas didesniu ir nepageidaujama svarstysena ‘pagardintu’ įdaru, kuris akimirksniui netgi false consciousness motyvu suklaidino, stebėjome tai gyvai ar visgi ne, bet galų gale — koks skirtumas?

Jei muzika tampa tarpininke politinei raiškai ir iš esmės vien tik tai išvirsta diskusijų bei aptarimo telkiniu, o neprijautimas grupei ir, tuo labiau, pritemptai jos nario solinei karjerai leidžia numoti ranka į muzikinę koncerto pusę — ar verta tapti sold-out’o dalimi ir žiopsoti į tuos iki kaulų pažįstamus globalius politinius lozungus, dabintus patosu, lazerine akies nervų profilaktika ir stambia scenografija, kuriuos Lietuvos (!) viduriniosios klasės publikai žeria milijonierius muzikantas?

O vietinė reakcija į tai buvo bukai sąlygota prisiskiriamo politinio sparno: zjbs, kol atlikėjas atvažiuoja pateisinti mano pažiūrų ir įsitikinimų — įspūdžiai perauga į bandymą tai teisinti socmedijų fronte. Ne zjbs, jei taip nėbėra ir kilęs kognityvinis disonansas per pasipiktinimą ‘propaganda’ nebeleidžia mėgautis muzika — atsiliepimai tinkluose virsta mėginimu nuo to atsiriboti.

Žinoma, vienas iš tokio pobūdžio pasirodymo tikslų ir yra ‘kelti diskusijas, provokuoti, suteikti peno mąstymui, išbudinti, šviesti, skatinti kalbėti(s)’ etc. Waters’as yra figūra, galinti sau leisti arenoje surinkti minią subjektų, į kuriuos tai būtų apeliuojama. Jo pozicija yra rockstar‘iškas vakarietiškas social-liberalizmas, laminuotas impotentiško ‘RESIST’ signifikanto, eilinįsyk atskleidžiančio, kad tokios žvaigždės visad, neturėdamos jokios realios grėsmės savo skūros adresui, papreach’ins prieš ką kovoti, o ne už ką.

Taip, išbedžiojamos problemos ir negandos be jokių kalbų reikalauja kovos prieš jas, tačiau pono Waters’o, kaip ir daugybės deklaratyviai politiškai angažuotų kūrėjų, kova baigiasi sulig turo pabaiga ir dar vienu labdaros fondo sutepimu. Kai įvardytos bėdos (pvz. human trafficking) yra koduotos sistemiškai, struktūriškai ir materialiai, reikalaujančios radikalesnės ir ne tokios idealistinės-pacifistinės metodikos, muzika mums šviečiasi TIK kaip būdas priešintis, bet ne keisti. Primena ne ką kitą, o Bono, tik be įžymybių choru atliekamo hito už taiką pasaulyje ir filantropinės partnerystės su Bill Gates.

Esame įsitikinę, kad bandymai bet kokį meną paversti atvirai politiniu tokiame kontekste yra sunkiai įgyvendinami skoningai ir su substancialiu poveikiu. Dvokia Chumbawamba arba Rage Against The Machine sindromais, kuomet radikalūs kairieji išpopuliarėja už savo politinių afiliacijų tvoros, pasirašo sutartis su stambiomis leidybos korporacijomis ir tuomet viską teisina tuo, jog ‘taip pasieksime daugiau žmonių’. Jie teisūs — daugiau žmonių apsivelka Che Guevara maikę ir, jei rimčiau, įsivaizduoja save kaip anti-establishment tapatybę, kuri, kaip konstruktyvi jėga, yra visiškai tuščia. Roger Waters sujudintu lygmeniu, šioje šalyje daugiau žmonių spustels ant Beatos Tiškevič paskyros arba nueis į naują Romo Zabarausko filmą.

Į Donald Trump nukreiptos infantilios pašaipos pramogų pasaulyje nė trupučio nešokiravo nuo pat pradžių — į tai visai greitai sureagavo Bandcamp’inės pankroko grupės, puolusios skalbti naują suteiktą medžiagą savo nepaliečiančiam ir automatizmu grįstam ‘we’re a political band’ statusui (ką Lietuvoje atitiktų Crucial Features, socialinį teisingumą įsivaizduojančios selektyviai nupeckiotu kartos mirties paveikslu), tačiau vėl įkyriai griebtis dar nuo ‘Animals’ (1977) laikų išvesto palyginimo su kiaule, neminint lėkštos orveliškos satyros, yra mažų mažiausiai nekūrybinga ir neprofesionalu. Tarytum anti-Trump’iška moralistinė laikysena (su keliomis atitinkamomis išimtimis) dabar tapo sąlyga išlikti ir egzistuoti roko pasaulyje išvengiant kontroversijos arba noras užtamsinti platesnį mastelį turinčias problemas.

Pink Floyd niekada nesiūlė daugiau, nei pop politikos, o ir apskritai — nuo kada atlikėjas yra tapęs adekvačiu politiniu kompasu? Dar kai tai vykdoma su tokia išties patogia pozicija, nutvieskiančia liberalo vidurių tuštumas, o kai visą tą retoriką sudrumsčia specifinis Lietuvos geopolitinis atvejis, Rodžeris mina ant gazo su ‘ups, nesu kompetetingas geopolitikoje’.

Teatralizacija atsitemptais vaikais, būtinai paminint jų problematišką kilmę, kaip kelti moralistinę trintį turinti ir į emocinį pagaulumą nukreipta priemonė, taip pat virsta farsu (jei kada nors juo nebuvo), vis dar sugirdomu nostalgijos biuro privalomiesiems laisvalaikio darbams atvežtiems dad-core’istams, priekinėse eilėse pridėjusiems ranką ant krūtinės, aprėdytos nublukusia ‘The Dark Side of the Moon’ memorabilija.

Empirinė apsilankymo Įvykyje patirtis čia paskerdžiama aplink koncertą susidariusio nuomonių plokščių persiklojimo, nuvilnijančio kur kas toliau ir garsiau, nei suplotame ‘Žalgirio arenos’ cilindre.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.