IDLES ‘Joy as an Act of Resistance’ – suminkštinta apsauga nuo išdarkyto paviršiaus

Pernai, pasirodžius Idles debiutui ‘Brutalism‘, optimizmo kupina muzikinė spauda spėjo aderalio padiktuotu ritmu surinkti panašių grupių skambesį į atsinaujinančių praeities resursų trendą – minimalistinio pankroko gaivalą, besistengiantį atsiriboti nuo gentrifikuoto urbanistinio glamūro, ir varančio, geriausiu atveju, viena svinguojančia melodija, užmauta ant pastovaus, nors išlaikančio birumą, jausmo (lyg tuoj viskas save praris) ir ritmo.

Aišku, kaip ir su daugeliu bendruomenių, kurių jungiamąjį dėmenį padiktavo internetai, išsiskirstymas įvyko principu, neva jungusiu jas draugėn – turbūt pakaktų kumuliatyviai daugiau perklausytų minučių Idles (sarkastiška mentalinė gimnastika apie tai, kaip nepasiduoti posh kultūros traukai), Shame (‘pabaigiau mokyklą ir nematau, kas toliau’), The Chats (cul-de-sac, prarastojo Mark E. Smith laiko beieškant) ar Sleaford Mods (darbo klasės modernizmo nyksmas, lydimas tulžmingo subordinacijos atsisakymo) leidinių, nei spotifajaus vieno vartotojo išklausyto laiko vidurkio (iš esmės, pakanka ir algoritmo pakuruoto pleilisto), kad suprastume – nieko iš esmės bendro ar komunalaus tarp šių projektų nėra. Vienintelė įdirbio projekcija ‘ai, nu pergyvenau šitą’ nostalgijos pornūcha dokumentikos pavidalu, išeisianti penkių ar šešių metų bėgy su ‘kur jie dabar’ bonusėliais. Todėl įprastu tapęs puodo dangčio užvožimas į vieną post-Thatcher ‘socialinio pykčio’ bangos (‘keikiu politikus ir iš to uždirbu’) ir podarbinės pintos roko muzikinį susivienijimą yra itin klaidinantis.

Brutalism‘ iš tiesų pasekė savo tiesmuku pavadinimu — buvo neapglostytai abrazyvinis ir su ne tokiomis klampiomis studijinėmis kramtoškėmis, kokiomis uodžiamas ‘Joy as an Act of Resistance‘: čia tasai konceptualizuotas džiaugsmas pripildo albumą per dideliu kiekiu helio dujų, o iš galvos neiškrenta girdėtas šūkis ‘RESISTANCE IS FUTILE‘, mums nurašantis tą džiūgavimą kažkur į albumą patį sau — ‘džiaugiamės, nes nebemokame pykti’, na, arba ‘gyvenu šūdinai, suprantu kodėl, ir tuo džiaugiuosi’, arba tas džiaugsmas tik todėl, kad mažai kas aplinkui taip daro.

stoic

Jau pirmos kelios ‘Joy as an Act of Resistance’ perklausos diktavo tam tikrus pasikeitimus grupės dinamikoje, palikusios jausmą, kad tai, ką klausai, pereina neišvengiamą tranziciją, kuri Idles sugretina su Protomartyr (kas nėra sveikintinai teigiamas ženklas). Minimalistiškai (demonstratyvus ‘grįžimas’ prie sauso ‘gitara-bosas-būgnai’ modelio), kamuojamą ir nenugremžtų kilpų sustatytą karkasą keičia švaresnis, atviras didesniam emociniam spektrui skambesys, išlaikantis aliuziją į praeitį tik tiek, kiek bandoma nuo jos atsiplėšti. Praeities atsisakymas ar jos išdarkymas dimensija po dimensijos — sarkastiškai einant per viską, bet tuo pačiu ir nieką – stengiantis apimti tiek save, tiek supančią aplinką, tampa pagrindine, nors ir ne itin stabilia, albumo ašimi.

Naująjį albumą ištiko panaši lemtis, kaip ir Pixies, po pakrantės statybvietės bangolaužio išdrožto ‘Surfer Rosa‘: ‘Doolittle‘ skambėjo paruoštas sliuogti populiarumo banga, neleisti kreivei kristi, išlaikyti dėmesį ir gaminti klausytojus kiekybiškai — skambesys išvalytas, sutvarkytas ir normalizuotas, gitaros išplautos, vokalas, nors ir vis dar agresyvus, nudildintas, o skambesio įvairovė paplėtota įtikti. Girdima, kad nemažai sudėta į apdirbimą ir produkciją, balsas praskobtas pro gėlėtą skudurą, o instrumentai masališkai domestifikuoti.

Ir čia įkliūvama į sophomore albumo spąstus: pirmuoju išpopuliarėji dėl to, kuo ‘esi iš tikrųjų’, tačiau pajustas sulaukto dėmesio skafandras skatina kuo hermetiškiau išlaikyti bruožus, vyravusius debiute, o kiekvienas bandymas/ieškojimas/naujovė tampa rizikos faktoriumi, įkalinančiu verčiau sekti ‘sėkmės formule’. Idles tą ir padarė, tik išstumdami savo (dabarties paradigmoje) ambasadorišką skambesį į dar didesnį ‘jau patikrinto’ skardį. Kartu yra auginama fanų bazė – susiformavusi, ji netiesiogiai reikalauja ir tikisi to paties, ir čia suveikia skiepijama pastanga nenuvilti, pateisinti. Nevalia pamiršti, kad grupė žanriškai ir stilistiškai pati sau užsidėjo šarvojančius apkaustus: jei antras albumas dar turėjo kūrybinės judesio laisvės, po to seks vis ankštesnis sarkofaginis įpakavimas, nudaigojantis galimus apsisukimus penklinėse. Tas liečia ir tekstinę ‘bičų’ tematiką, ant ko ir yra pastatyta ši grupė, ir neaišku, kiek laikysis, nes yra labai priklausoma nuo ją supančių aptartų ‘bendrakeleivių’, kapstančių griovius į tolį, galinčius tapti neišlipamais apkasais.

Taigi, nors ir Idles kol kas dar išlaiko savo kastuvinį bybroką, įšvirkštą čiuvakų kultūros laipsnių, antrajame albume, tarsi po spyrio į kiaušus, viskas nulinksta į ambivalencijos bei gėdos tropus, tapšnojamus derybų su vyriškumu. Neminint vien skambesio (hiper-repetityvumas, jangly gitaros ir chebrantiški sing-along priedainiai), tokios nuotaikos dar labiau pastumi albumą į nepagydomą pop-punk stadiją, kuri pranoksta visus neatlygintinai siuvamus post-punk ir post-hardcore antpečius, kuriuos, tiesą pasakius, tuoj pat reikėtų nuplėšti, nes su abiejomis šiomis kryptimis grupė nedaug teturi bendro. ‘Joy as an Act of Resistance‘ kryžmina 70’s pabaigos Buzzcocks su ‘white MC Ride’ vokalu, apgaubiamu quiet-loud dainų rašymo formulės, naudotos tų pačių Pixies, vėliau perimtos Nirvanos ir System of a Down.

meme

Albumas pastoviai mėtosi tarp lengvų šūkių, kurie išryškėja, kaip tam tikras kanalizuojantis aktas išsimušti iš orbitos, prirašytos kraujuojančios-dūšios antros valandos girtumo liberalizmo (‘seniuk, mes visi tame pačiame mėšle juk mirkstam’), bei pastovaus persimatavimo įvairių vaidmenų skuduro – pretenzijos, kuri suciklina naują ir dar nepatogesnį savęs matymą, išrakinėtą trūkstamų etinių dėmenų skurdo. Tačiau, nors ir nepajėgus kažko konkretaus pasiūlyti, šis albumo sluoksnis yra žymiai įdomesnis, nei savigrauža dėl klaidų ar seniai įgrisusių banalybių eskalavimas iki užpisimo ribos, manant, kad ‘va čia tai jau pagaliau džiaugsmas’.

Tai yra bandymas užsimintu 70’s punk principu muzikai sugrąžinti tam tikrą ‘žmonėms artesnę’ stovėseną, atimant iš jos ‘nepasiekiamą’ spindesį, tik šįkart tai padaroma ir su raw skustuku, ir su sekcijoje uždarytu porcelianu. ‘Šviežia, neperdirbta, natūrali, gryna, tyra emocija’ – visur skrajojantys ‘arčiau tavęs’ ir ‘mes tave suprantame’ humanizmo idealai nesulaikomai virsta (savęs) pajuoka. Albumas yra per daug draugiškas, per daug laukia pritarimo, per daug ieško draugijos ir kompanijos kartu traukti jų nepakenčiamus priedainius – daina ‘Danny Nedelko pasiekia šio priedainių elemento klimaksą. Negana to, ši odė emigrantams bene geriausiai atspindi albume įsikūrusią pašlijusią emocinę liniją – emigrantai tik iki tol faini, kol kuria kontra-elementą iki kaulų čiulpų įkyrėjusiems autochtonams britams.

Galutiniame rezultate gauname dozę pastoracijos, užmaskuotos pop-punk standartu ir gerai temperuotos pritariamai linksinčių galvų chorui. Pastoracija tiek išjuokos, nukreiptos į publiką, tiek ir pačios grupės kapituliacijos – daryti tai, ką priverčia būtinybė išgyventi. Niekas nesako, kad politinį krūvį bandančios inkrustuoti grupės pirminis varomasis motyvas turėtų būti atsakymų patiekimas, ar to, ką pamokslauja įgyvendinimas tiesioginiu pavyzdžiu (à la ‘practice what you preach‘). Tačiau lieka klausimas: kad ir kokios svarbios problemos bebūtų paliečiamos Idles muzikoje, kas vis dėlto tvarkosi su visu kalnu per sukąstus dantis iškošiamos frustracijos, bandomos artikuliuoti šia forma? Ar tai tik ir lieka po sarkastiška pastišo glazūra paliekamos fantazijos, iškeičiamos į trumpalaikį mindfulness palengvėjimo momentą, kurios kitaip tiesiog hibernuotų užrakintos pasąmonėje?

 

Vibracinės Rakštys & Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.