Apie protestą ‘Kultūros darbuotojai nori gyventi oriai’

pagrdd

Publikuota Facebook paskyroje

Sudėtinga susidaryti aiškią poziciją apie neaiškiai organizuojamą protestą, kurio tikslą apibrėžti dar sudėtingiau.

Protestas atpažįstamai ir įsisenėjusiai atkartoja prieš tai vykusius mokslininkų, aukštojo mokslo darbuotojų ir medikų piketus: apart neadekvačiai paskirstomų lėšų įvardijimo ir galop lendančio raginimo — nieko daugiau. Tai yra siaubingai arbitralu ir palieka milžinišką klaustuką, kur link viskas juda.

Vietoje to galėtų būti konkretus skaidrumo reikalavimo pateikimas arba, dar geriau, reikalavimas įvesti kultūrai tekinamų lėšų reguliacinį mechanizmą, leisiantį pinigams pasiskirstyti didesnei darbuotojo naudai.

Informaciją apie protestą teikia žmonės, užsiimantys endless march‘ais po struktūras, ir, norint kažką išsiaiškinti, veikiausiai tektų patiems brautis į valstybinių institucijų krūmokšnius su netylančiais telefonais.

Neaiškus ir pats protesto subjektas: kas gi tasai kultūros darbuotojas? Visas pateikimas nurodo į tokią plačią matricą, jog į ją galėtų patekti nuo blogerių iki bibliotekininkų, kas sukelia dar daugiau abejonių — ar tai neakivaizdi kova už visus dirbančiuosius, ar dar viena veidu į purvą krentanti tapatybės politika?

Sunku pritarti ir ‘kultūra yra prioritetas’ gniūžtei; vienas ankstesnių protestų tikino, kad prioritetinė sritis yra švietimas, dar kitas — kad sveikatos apsauga. Renkantis iš šių minėtų sferų, kultūrai tikrai neteiktume pirmenybės ir, juo labiau, tokiai, kokia ji yra dabar. Be manipuliatyvaus ir sau self-declared prisiskirto žodelio ‘prioritetas’, kaip ir be hashtag‘o (#alkanakultura), Lietuvoje protestai nebevyksta.

Viskas daugmaž apvyniota tuo, kad jei dirbi su kultūra — dirbi ir kultūrai. Su tokia kultūros sąvoka, kokia nusakoma event‘e, nesutinkame kategoriškai. Kultūra kur kas glaudžiau susijusi su didesniu ekonominių ryšių tinklu, o ne projektinėmis lėšomis, kurios tėra rinkodaros stimulas.

Tarnystė šiai dominuojančiai kultūrai, reprodukuojančiai nestabilius ekonominius santykius, kuria šiokį tokį dalinį Stokholmo sindromo efektą: kovoji už savo, kaip darbuotojo orumą, bet toliau (tikėdamas tuo ar ne) dirbi tai kultūrai, kuri savo nemaža dalimi sudaro sąlygas tolesniam engimui ir tavęs laikymui šūdu.

Darbuotojas yra darbuotojas, ką ir kur bedirbtų, o šioje srityje tikrai ne visi dirbantieji šventai įtikėję Kultūra, tad prioritetas yra ne ji, o darbo jėga, kaip tokia.

#sotichaltura

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.