Ką reiškia būti kūrėju ‘čia madafakin trepo lordai, trijų akordų ordai purpurinius bytus leidžia’ dienomis?

final

Publikuota Facebook paskyroje.

Flying Saucer GangOG Version, o dabar ir IYE įsibrovimas sumaišė ne tik repo nuosakų kortų kaladę, bet ir pakreipė paties kūrėjo/autoriaus/atlikėjo vaidmens padėtį muzikiniame pasaulyje.

Nors ir trap rap į Lietuvą buvo atsivežtas, manytume, dar 2011-aisiais, su Mad Money ir Innomine daina ‘Tau tai patinka‘, iš pradžių šis žanras buvo pristatytas kaip pastanga pašiepti šį repo ‘nuvertėjimą’, ‘išpuikimą’ ir kaip noras implikuoti jo dekadansą, kur kas lengviau patraukiantį didesnio klausytojų rato dėmesį, nei ‘senosios mokyklos’ repas.

Vis dėlto, nors Medmanis dar bandė gintis eilutėmis ‘mano ginklas — ironija, nesuprasti tau jos’, netrukus ironija ir parodija transformavosi į atsidavimą ir įsipareigojimą užkariaujančiajam žanrui, dėl ko tapo sunku išsiaiškinti — rimtai čia ar visgi pajuokiančiai. Matyt, net patys atlikėjai negalėtų tvirtai galutinai atsakyti — ši muzikinė tąsa rodosi anapus savisąmoningumo.

Dabar panaši svarstysena taikoma F$G pusei, ir tai, kaip ir daug kur neono estetika nudrengtame trap‘o pasaulyje, skelbia naujo puslapio atvertimą, kuris išplėšiamas iš visos likusios galimų interpretacijų knygos, vartytos lig tol. Iš Mad Money šaipėsi tas pats žmonių ratas, kuris dabar sveikina ‘kitokį’ IYE (ir ‘kitokį’ tik tol, kol jis sugretinamas su Mesijus), o pražydęs trepo klanelis Mad Money priima į savo gretas, nors ir tik kaip apšildantįjį — štai čia išlenda retroaktyviai įgauta svarba: ‘ačiū tau, trepo krikštatėvi’.

Svarbu pastebėti, kad (į)vykstantis Medmanio atmetimas ir kitų pripažinimas vyksta dėl skirtingų aklimatizacijos sąlygų. Tas pagrindžia elementariausias muzikos kūrinio teorijas: muzikos reikšmės nėra stabilios, slypinčios pačiame kūrinyje — priešingai, jas sukuria muzikos istorija, kurios pradžia yra pats kūrinys.

Ir šis naujasis repo istorijos skyrius įrišamas ‘post-truth’ naujadaru, industriją pamažu pradėjusiu smaugti tuomet, kai reperiai pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį pradėjo sukirtinėti rankomis su ibiziniais didžėjais arba patys pasuko šokdinančių elektrošokinių traukulių linkme, kaip kad Black Eyed Peas. Kadangi pasikeitė dainų laidos taikiklis ir krypsmas, žodžiai buvo pradėti naudoti tam, nuo ko iš esmės hip-hop’as ir prasidėjo: užvedinėti, išjudinti publiką. Tik šiuomkart tai buvo atliekama su išskirtinu dėmesiu flow ir jo plastikai, ekvilibristikai — jei to nepakakdavo, gelbėdavo (?) auto-tune panacėja.

Repas įgavo ‘tūsovčinę’ funkciją, paremtą ‘flow > lyrics’ skiepu — kad žodžiai ‘taškytų’, sukurdami tonalią koliziją su triplet‘ais (ir įtampą tarp balso bei ritmo), o ne kažką sakytų. Viena vertus, tai atvėrė daugiau takelių pasižaisti su fonetika, rimais bei įvairesniais žodiniais lydiniais, kurie įmanomi kur kas sunkiau, kuomet pirminė svarba teikiama turiniui.

Anksčiau vyravęs ‘prasmės’, ‘įgūdžio’, ‘technikos’ reikalavimas, kaip pagarbos ženklas, dabar yra suspenduotas ir paakcentuojamas nebent kaip prarasta žymė oldskūlo užstalės sutartinėse. Tekstinę teritoriją užvaldė ‘belenko’ (Youtube komentatoriai, alpstantys ‘pzdaaa, belenkasss’ yra visiškai teisūs) principas. Auto-tune naudojimas rodo, kad žaidimas balsu tampa tam atsvara. Kai nebelieka kūrybinių svertų, jiems į priekį priešpastatomas asmuo/veikėjas, aplink save buriantis ‘firminę’ kombinatoriką.

Publikai, kaip žinia, priėmus šį ‘klausyk ir nemąstyk’ modelį, atsivėrė gausybė landų, kurias buvo galima pildyti verbalinių įgūdžių nereikalaujančia stochastika, dėl ko ir turime pripažintus laikmečio atspindžius: mumble rap, cloud rap ir kitus mikrožanrus, apie kurių gilokai praeityje užsimezgusias šaknis jau esame rašę. Iš vienos pusės, gerai: metamas iššūkis kalkėtai repo schematikai, tik neapgalvojama ir neįvertinama, kad mumble’inimas lietuvių kalboje niekada neveiks taip, kaip anglų. Tas pats pasakytina ir apie paprasčiausią repavimą.

Repo muzikoje tapti kūrėju, t.y. pelnyti bent minimalių kredencijų vertą vardą sukuriant išviešintą produktą, yra bene lengviausia iš visų stilių — pažįsti žmogų, kepantį beat’us? Tau beliko tik būti prileistam prie mikrofono. Tiek MC, tiek prodiuserio atveju, reikalavimai tam šiandien yra lygūs buitinei įrangai ir namų technikai.

Naujosioms srovėms pakoregavus ir sujaukus atlikėjo rolę pramogų pramonėje, priekin stojo tam tikra ir ‘kažką veikianti’ ‘entertainer’ figūra, kuri, priklausanti tam tikram sluoksniui, performatyviai reiškiasi socialinėse medijose, reguliariai šeria savo Instagram story ir labiau eksplikuoja savo asmenį, o ne kūrybinį intencionalumą — žmonės mieliau žiūrės tavo ant keptuvės užmestą mocarelą tada, kai esi Remyga iš F$G. Jei rimčiau, toks įsitaisęs fenomenas nesunkiai paaiškina IYE pasiryžimą kiekvienai albumo dainai sukurti po vaizdo klipą.

Klipas, pseudonimas, prie ‘gimdymo’ prisidėjusios komandos išvardijimas, įplatforminimas (paleidimas stream’inti), atseit šmaikštus, auto-ironiškas, provokatyvus viršelis (IYE atveju, vis dar keista, kaip Lietuvoje dulkėta instagraminė celiuliozė tebesulaukia pasisekimo) — tai tampa Asmenybę aplimpančia apsuptimi, juosiančia šią išvirkštinę Mesijaus iškamšą. Pastarasis bent jau negailėjo poetinių sriegių savo burnojimui, na, o IYE, cituojant Ore.lt duotą interviu, mykia: ‘Žinoma, albume pilna nesąmonių, nelogiškų, kvailų sakinių ir fantazijų, bet greičiausiai jos visos gyvena _manyje_, jei jau išvemiu tokius dalykus į mikrofoną’ — taigi, nesvarbu, kas pasakyta, nes tai juk JO transmisija, JO savirealizacija ir JO mintys.

Šis albumas (‘Ajaiai’) šioje šalyje įžengia ir į flow eliminacijos zoną: seniau turinio gelmės nesatį pateisindavo išsakymo ‘delivery’, rimavimo technika ir maniera, o apkalbamasis vaikinukas pasitenkina tik irzliu, nerimastingu ir lemenamu spoken word, lyginamu su Šventinis bankuchenas, kam pritariame, nes abu mums yra vienodai blogi.

Būna, autorius turi įdomesnį ir maloniau klausomą balsą, kas gelbsti likusiųjų elementų stygiaus reabilitacijai, bet bičas tuo pasigirti negali ir savo lūžinėjančio balso nesugeba išstumti į padėtį, stabilizuotą savikontrolės krypčiai. Žodžiai liejasi senų ir nesvietiškai įkyrių frazių derivatyvais ‘Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus, seni’, kurie spinduliuoja atsirandančia nepagarba pakenčiamai suverptiems instrumentalams, kuriuos, neatsistebint, sukūrė prityrusi ir praeityje buvusi garsesnė plejada (Shiaure recSpurgaAde) — niežulingas bandymas suspėti paskui spiegiančią madą ar idėjinis savęs reaktualizavimas?

Neseniai pasirodęs F$G broliukų klipas irgi pateiktas juodai-baltai, ganėtinai trumpos trukmės (apskritai, išleidžiami šio stiliaus albumai jau nebesiekia pusvalandžio, o tai jau daug ką sako), sukomplektuotas tais pačiais ‘hoes, bitches’ (gali skirtingomis formuluotėmis repuoti apie tą patį kiekvienoje dainoje, dabar tai nieko nebekeičia) raktažodžiais, o vienas iš komentarų rėžia — ‘Jus mldc bet sitam gabalui kazko truksta, kazkaip nelabai tasko’: dekonstruojant, suprask — ‘kaip žmonės, jūs šaunūs, bet šis kūrinys nepatenkina mano, kaip eilinio statistinio vartotojo poreikių’, ir ši ‘jūs maladėc’ referencija nusako prieš tai įžodintą ‘asmenybė > kūrėjas’ tendenciją — net jei kūrinys nuvylė, aš jus vis tiek laikinsiu, seniukai.

Roland Barthes savo 1967 m. parašytoje esė paskelbė apie (literatūros) autoriaus mirtį — svarbu ne tas, kuris pasitelkdamas medijų meistrystę kanalizuoja savo intenciją, o kokios tokio veiksmo iššaukto proceso pasekmės. Dabartinė muzikinė, ypač trepo, paradigma autorių iš dalies prikėlė ir pavertė iškamša. Šiais laikais svarbiau, kas paleido gabalą, kas jį prodiusavo, ir kokią šaiką atstovauja, o ne ką tuo gabalu nori išdėstyti, pranešti, ir tuo kūrinys nebekalba už save, nes daug reikšmingiau, kokie veidai jį nutvieskia ir kieno dėka jis atsirado.

Trepo klausantiems dažnai nesvarbu jo sonoriniai ir audiciniai sprendimai, dinamikos, harmonijos ir tai, kuo šis kūrinys skiriasi nuo kitų tos pačios dermės atstovų. Jiems svarbiau susitapatinti su toje muzikoje prievartaujamu gyvenimo būdu ir pajusti šiandieną — saldžiai ir skaniai kvėpuoti kartu su mumbler’iais. Šiam reiškiniui ant automobilio kapoto trykštančiais šampano purslais suteikiame TREPidacijos vardą.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.