Shishi ‘Na x 80’ – rudens rūda vietoj banglentės

shishi

Shishi iš esmės tėra išvestinis projektas, kuriam rastis susiklostė palankus klimatas — 2/3 narių vokaluoja saulėskliošinio regio monopolininkams Ministry of Echology, viena dar ir su Kotori bei UMIKO, o kita su Homechestra. Tai reiškia, kad grupės pradžia jokiu būdu nebuvo nuo nulio, ir trijulė turėjo visą reikalingą pagrindą ir palaikymą susiburti lengvai pelnomai dėmesio traukai (o dar socialiai pageidautinas ir prielankus ‘alternatyvos’ stilius + duotybė Lietuvoje tapti žinomoms dėl savo ‘all-female’ sudėties), kuri sumirgėjo grupei dar neišleidus nei vieno įrašo, tačiau jau sugebėjus praeitamet įtaisyti save į Tilto namų festivalį, pasižymintį summa summarum to, kas dabar vadinama alternatyvia muzika.

Nors šia tema apie kultūrines aplinkybes bei struktūrinę konsteliaciją ir galima pasakyti daugiau nei apie pačią muziką, šiuomkart norėtųsi telktis daugiausiai į ‘Na x 80’ — albumą, įtrintą paradoksais, apvarstytą vos ne 180° peripetijomis ir išvoliotą netikėtas reakcijas keliančiose nuopjovose, produkuojančiose stebinančias priešybes, o šioms reikalaujant pateikti savipriešišką nuomonę.

Tikintieji ir besidžiaugiantieji, jog Shishi yra surf’o grupė, šypsningai tiekianti vasariškus purslus, negrabiai ir nepramanytai klysta. Nors grupė save dalinai ir pristato kaip šio žanro ruporą, bei kuria kičinį ‘trash culture’ reprezentą, pašiepiantį tiek pačią šešiasdešimtųjų surf rock kryptį, tiek jos adaptaciją šiam regionui, išleistas debiutinis albumas provokuoja ne tik praplėsti, bet ir pakeisti kai kurias prieš tai apie šį reikalą sudėtas nuostatas.

Privalu pridėti, jog surf rock savo įtakingiausioje viršukalnėje buvo kone išskirtinai vyrų (‘kone’, nes tų per surf estetiką kapitalizuotų ansamblių kaip ir būta, iš esmės perdainuojant įvairius 50’s hitus ar net darant laikmečio megahitų koverius, bet jie, vėlgi, buvo maždaug ‘vyzdžio cukrelis’, nes ‘merga tai ant dekio drėkt turi, kol va aš skrodžiu bangą’), kaip kūrėjų, muzika — paplūdimio berniukai apdainuoja merginas, kurios dainose tik ir tebuvo ‘gaze object’. Shishi atsisako bandymo tai konvertuoti ar ‘apversti’, o verčiau savo surf pagrindui suteikia ganėtinai originalias ataugas, paprieštaraujančias grupės — koncertuose ir/ar klipuose — skleistam ‘na ir kas’ požiūriui; albumas yra kur kas rūpestingesnis ir sąmoningesnis. 

Po vieno iš koncertų (gyvai klausytos triskart, ir kiekvienusyk skambėjo itin skirtingai) buvo nugirsta išganinga nuomonė, kad ‘per mažai čia surf’o, nes nėra banglenčių’ — būtų galima vietoje šios apžvalgos tiesiog tai pacituoti, ir būtų nutrenkta itin panaši išvada. Kaip side project, nesunku pamanyti, Shishi galėtų būti skirtas užtapetuoti surf rock plyšį, žiojėjantį po Los Turbos iširimo — bene vienintelės iš tikrųjų surf’iškai Lietuvoje skambėjusios grupės, nors ir labiau krypusios į hot rod rock ir psychobilly. Todėl Shishi ‘unikumo’ mojavimą pastebėti nesunku, nes surf’inėmis gitaromis remta muzika dabar (ir jau kurį laiką prieš tai) vėl… ant bangos.

Ir vis dėlto, pats albumas kur kas labiau atsiduoda post-punk nerimastimi, kurią įsinešti padeda nusiminę ir bliuzuoti soul’o mokyklos vokalai, trilypai (visų grupės narių sėkmingai paskirstytas dainavimas yra vienas pagirtiniausių projekto pliusų) tempiami, atitariami, pasidalinami ir perimami unisonu arba netgi žiupsniu sutartinių, kas pakankamai veiksmingai susilieja su repo įtaka, o tai pertvarko nuvytusius neo-soul pumpurus, kurie albume išlenda nepakankamai dažnai, kad suerzintų.

Įrašuose girdint gana neviltingus raibulius, Shishi, kaip reiškinys, skaidosi į dvi skirtingas dalis: linksmą, atsipalaidavusią ir blizgią gyvą grupę bei ‘surimtėjusį’, ‘susikaupusį’ ir didesnę įtampą savo įrašytose dainose kuriantį projektą, tuo atveriantį savo negatyvią pusę. Kūrinių suvedimas ir apdorojimas savo nuotaika gerokai skiriasi nuo gyvai sugrotų tų pačių dainų, prie kurių efekto prisideda ir ‘trashy’ muzikančių sceninis performatyvumas — žvynuoto sidabro kostiumai, pigūs papuošalai, tingus įvaizdis ir, deja, tarp dainų laidomi nesėkmingi, nonsensiški pokštai su nejaukiais (ir, kiek teko stebėti, sutrikdančiais pačias atlikėjas) mėginimais šmaikščiau apibrėžti savo kūrybą.

Dainos įrašytos, priešingai nei buvo tikėtasi dėl grupės savipateikimo, šiurkščiau ir čaižiau, beveik nepasitelktas muzikančių implikuojamas švelnumas ir minkštumas, nors singlas ‘Love albumui buvo perrašytas švariau, ir tai atlikta ne taip garažiškai, kaip prieš tai pasirodžiusioje versijoje. Šis techninis darbas sukurią didelę dalį viso albumo pojūčio ir nu(si)teikimo bei visos malonios klausymosi patirties. Kaip kad dainoje ‘Don’t talk’ vokalas akcentuojamas ir išryškinamas taip, jog pro ausis niekaip neprasprūstų ‘reality hurts me’, o po to trijulės balsai vėl sugrįžta į vieną pakopą su instrumentais.

Reikšmingas ir pasirinkimas bosui suteikti sunkoką, distort’intą ir kone stoner’išką skambesį, kurį sunku ignoruoti, bet kuris asambliažo nesujaukia — anaiptol, klausa nesunkiai bosą susiranda dainos metu, tik jo zyziantis zvimbimas vietomis sukuria rezultatą, girdėtą vieno iš grupės pasirodymų metu: bosas girdisi tik baubdamas, tačiau jo linija ir aiški ritmika yra akustiškai nesuvaldyta, ir to būna gaila, kadangi harmoningai kvėpuojantis ir neperkrautas grupės grojimas nesiderina su tokiu iš stiprintuvo paleistu šliužu.

Hitas ‘Na na na’, kurio aštuoniasdešimt sykių išdainuojamo skiemens garbei albumas ir pavadintas, suskamba dar melancholiškiau dėl savo makdemarkiškos gitaros bei tų pačių gelminių soul’o tembrų, suteikiančių melsvos gėlos ir įdomiai persiliejančių su repavimu, o šis momentas ir išskiria Shishi iš panašių šiuolaikinių grupių, kurių netrūksta. Pavyzdžiui La Luz (pačios Shishi joms išreiškė prielankumą) arba Shopping, kurių šiemetinis ‘The Official Body’ net vandeningu viršeliu panašus į ‘Na x 80’, o tai, kaip Shishi skamba panašiai į Shopping, visą šį tariamą surf’ą labai priartina prie žaismingesnio minimalistinio post-punk, perimančio college rock, dance-punk ir indie rock įtakas, bet kartu išlaikančio ir liūdnesnius, blausius tempus.

Albumas lyg ir vasarinis (‘Çavasara / ‘Summer vibes’), bet jo pasirodymas jau pateko į rudens nagus, ir klausytis jo testuojant jį ‘ant’ rudens rūdos nėra nerealistiška — dainos dera su kol kas išliekančiomis sezono spalvomis, bet sukeliama emocija galutinai išpildo nelauktą deviaciją nuo šilumos ir šypsenų į besišluostomą varvančią nosį bei kojomis malamus nukritusius lapus, su kuo idealiausiai rezonuoja ‘Homeless’.

Kol pasaulinėje leidyboje vis masyviau plūsta <30 min. darbai, kažkodėl vis dar vadinami pilnametražiais LP albumais, Shishi džiugina optimaliu 43 min. ir 14 (Spotify; paskutinioji yra ‘Çavasara’ angliška versija) kūrinių bagažu, kuriame, po nemažai perklausų, sugraiboma kiekvienos dainos autonomija (kam gyvybę įpučia dinamiškai kuriamos skirtumų tarp kūrinių iliuzijos) ir, nors grojamame stiliuje daug nepagudrausi, filler’iu jokios taip pat nepavadinsi, ypač imant domėn tai, jog nesunku išgirsti, kad visos jos savo instrumentais groja ne itin įgudusiai ir su kuklinančiomis ribomis (kiek teko girdėti, būgnininkė už lėkščių sėdo tik šiam projektui), ką legitimiai kompensuoja talentingas balsingumas ir gabiai valdomos chorinės harmonijos, nors ir sykiais griūvančios po kone ‘go-go’ šokėjų staipymąsi įbalsinančiais šūksniais. Redukuotos būgnininkės galimybės leidžia jai netikėtai išspręsti reikalingus dainos struktūros klausimus, pavyzdžiui, ‘Slight tension’ triskart snare’u sumušamas fill’as, kad ir kaip primityviai skambėtų, leidžia linksinčiai atkreipti dėmesį, o koncerto metu tai suveikia dar pajėgiau.

Gitaristės darbui visko daugiau parūpina efektai, o ne grojimo technika, kuri net ir savo žanro narvelyje yra silpnoka bei nekūrybinga — per daug investuojama į tai, kad gitara tiesiog būtų, atliktų savo reikmę ir rėmais apkaltų bendrą paveikslą, bet patenkama į Shopping spąstus: per daug karkasiškumo ir skylių, kurios vertųsi dar plačiau, jei, vėlgi, ne vokalų terapijos triada, smagiai kelianti į 60’s sunshine pop ir išgelbėjanti Shishi nuo tapimo dar viena Flash Voyage lygio šiaudine baidykle.

Beje, grįžtant prie post-punk kilpos, ‘Oh god’ tvirčiausiai panašėja į interpolišką post-punk revival — duslus povandeninis filtras, aukšta monotoniška gitaros partija ir šoniniu gaudesiu tirpdomas crescendo. Likusį albumą, pagal instrumentų sinergiją ir dykai rokenrolinius tempus (‘Istanbul’), taipogi nebūtų klaida pavadinti kur kas artimesniu garage/indie rock revival, bet beveik be visų tų ‘The …..s’ grupių atplukdytų neigiamų konotacijų.

Shishi yra dar itin jaunas vardas, bet sudarytas iš asmenų, pabuvojusių įvairiuose (nors ir tai pačiai šakniai priklausančiuose) scenos pakampiuose ir turinčių uoslę, kaip turėtų būti ne tik išdirbtas ir pristatytas produktas, bet ir ką į jį sukišti, kad būtų verta daugkartinio klausymo ir, tuo labiau, aprašymo, suvienijančio šią atsivėrusią prarają tarp Shishi prieš ir po ‘Na x 80’ išleidimo. Albumas pasirodė, palyginti, greitai (po ~pusantrų metų nuo grupės susikūrimo), bet skubà jame nejuntama, labiau elementarus užtikrintumas, ką reikia sugroti ir apie ką (o svarbiausia — kaip) dainuoti.

Eilinė ir neapeinama standartizacija, ypač tokiame pop rato suvestines sintezuojančiame stiliuje, čia neišvengiama, o ir simbolinis prekiavimas atgimusia ir vėl-iš-naujo trokštama surf muzikos estetika pjauna akį. Vis dėlto Shishi pavyko reziumuoti tai, kas dabar ‘kabina’ ne tik klausytojus, bet ir naujos kartos atlikėjus, ir į tai įplakti į tarp atleistino mėgėjiškumo ir nepretenzingos patirties esantį paklausomumą, deja, jau spėjusį būti apliežuvautam ‘merginos irgi moka groti’ arba ‘o, dar viena panų grupė’ stigmomis. 

Albumas vykęs savo išvengtu plynu vienadimensionalumu ir sugebėjimu į vieną receptūrą sumesti skirtingų (ir su antagonizmais) emocijų ir tematikų ingredientus, ištraukiančius Shishi iš čionai spėjusio užsiveisti ir neatslūgstančio snūduriuojančio pliažinio-skeiterinio jovalo, neįstengiančio pasigirti kažkuo daugiau nei tik dviejų minučių gabalu, skirtu ryto ramumėlio metu sulaukti roast’inamų kavos pupelių. Nykštys kyla į keturiasdešimt penkių laipsnių kampą ir įrašo ‘Na x 80’ į tą trumputį šįmet Lietuvoje pasirodžiusių įdomesnių albumų sąrašą.

2jsfkh

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.