SKAŅU MEŽS – konvejeriu supresuotų atlikėjų ermideris

sm

Nors ir lokacija festivaliui (toliau tekste būtų galimas atitikmens ‘mišrainė’ vartojimas) parinkta beveik idealiai, tai, kas privalo būti beveik viską apsprendžiančiu ir nulemiančiu festivalio svertu – garso kokybė – gadino didžiąją dalį pasirodymų. Įgarsinimas ir jo įpynimas į vietos architektūrą beveik nesudarė kliūčių tik keliems atlikėjams/grupėms, kurių apipavidalinimai sudaryti iš akustinės bazės, beveik nereikalaujančios garsą stiprinančios technikos. Pamainomis besikeičiantiems garsistams sunkiai sekėsi sukontroliuoti perteklinį fonavimą, aukšti dažniai plėšė ausis, momentais vienas instrumentas užgoždavo likusius, o akimirkoms dingdavo dalis garso. Garso kokybės netolygumas, akustikos segmentacija į negatyvias erdves, ypač apkartino atlikėjų, pasižyminčių ir žinomų dėl savo garsui reiklios kūrybos. Vis dėlto visos atsakomybės nederėtų sukelti ant garsistų darbo klaidų – didelė dalis lipusių ant scenos grojo jų diskografijai nebūdingą programą, paremtą skyles užpildančia improvizacija arba atliko tai, kas paprastai į įrašus nėra įspaudžiama. Tai veikiausiai trikdė komunikacinį signalo perdavimą tarp atlikėjų ir garso darbuotojų.

Pirmoji diena:

Rūdolfs Macats: vienas fortepionistas, kiaurai iškaltas (post-)minimalizmo flagmanų Philip Glass ir Steve Reich kilpų elementorius. Pasirodyme buvo galima atsekti tris judėjimus. Pirmasis buvo tęstinis akademine technika (per)disciplinuotas grojimas – palengva išauginant frazę, ją tempiant ir perdirbant iš smulkesnių jos dalių, galiausiai nuspėjant taškus, kuriuose ši save pradės išsunkinėti. Antrasis – kapotas, fragmentuotas ‘avangardas’ bandytas aštrinti aktyvesne artikuliacija, čia duoklę iškovojančia Charlemagne Palestine atlikimo technikai. Trečiajame buvo tampomi paties instrumento viduriai – viena ranka klibinamas jo temperuotumas, kita mėginant sukurti tam prieštaringą atsaką klavišais. Galiausiai viskam davėme perkurtą pavadinimą – ‘Steve Reich: Music for 1 musician struggling with his own sense of identity‘.

Tristan Murail performed by Quatuor Diotima: styginių kvartetas — trys smuikai ir violončelė. Išmėtytai įsiterpiantys stygų patampymai, pauzę kuriantys užgriebimai, žaidimas stokatiškais pulsais, gimstančiais tarp mėtymosi nuo ‘aukšto’ iki ‘žemo’, efemeriški ir laikinumu dengti virpesiai, brėžiantys neprikimbamos darnos laikiškumą, pakilus susigriežimas, klykiantys smuikai persidengiantys į mikrotonų horizontalizmą. Vos girdimos partijos, po kurių seka staigūs ‘užkilimai’, viskas susislėgia greitai veikiančio spiralinio lifto įspūdžiu, staigiai sugebančiu užauginti įtampą ir ją vėl numaldyti tėškiant žemyn – bandant manipuliuoti tuo kompoziciją nugludinant į kristalinę stadiją. Buvo gera stebėti ir muzikantų judesius, tarpusavio susižvalgymus, linksėjimus, drėkstančius sprandus, ant instrumentų lašantį prakaitą. Keturių styginių kupinai pakanka užpildyti visą erdvę ir kitur perkelti susirinkusiuosius, nors ir patalpa sunkiai pritaikoma tokiai muzikai — viskas sugula į vieną trapų plokštuma grįstą tinklą, sinchronizuojantį blėstančius garsus į kompresiją.

Caterina Barbieri: purifikuota modulinio sintezatorių ryšulio elektronika – nuo šaižių monochromatinių midi signalų iki garsasienių. Kaita grįsta paliktu pulso pėdsaku ir daugiausiai aukšto tono natomis, kurios, deja, buvo sudirbtos ir spigios sunkiai jas pavejančio įgarsinimo. Visuma – savotiškas archeologinis sekimas garsų paliekamais hipnotiniais sintetinių monadų spiečiais, kurių topologiją švelniu klavišų tornadu išdėsto besiklaipantys taškai. Dinamikoms persimainyti buvo įtraukiami noise intarpai/perėjimai, skirti padalinti slenkančią liniją ir ją stumti toliau/kitur. Vietomis pasirinkti tonai priminė ankstyvuosius elektroninių sekvencijų garsus, kurių progresija artima visoms šios krypties tradicijoms, o kai kas leido prisiminti netgi Aphex Twin, Moby ir The Prodigy su vangiomis užuominomis į reivinių sintezatorių blankstančią nostalgiją. Pati pabaiga pabiro šaižiais stiklo karoliais, susirinkdama minimalizmo tradicijos konsteliacijas, finalui išsitaškydama į dar mažesnius, jau sunkiai besusidedančius šipulius.

Thurston Moore ir Mats Gustafsson: koncertas prasidėjo nuo to, kas įprastai būdinga abiems muzikantams: (pavienių) no wave‘iškų natų barškesio ir free jazz saksofono kuriamos erdvės ištyrimo delstais atodūsiais. Vėliau Gustafsson’as persimetė prie pultų, vis didinamas triukšmo tankį, o Moore’o smačinama gitara slydo akordais pirmyn-atgal, kol buvo išsitraukta būgnų lazdelė ir pradėta ja brūžinti stygas, tuo tarpu pultams atverinėjant byrančią ir drebinančią savotišką musique concrète perkusiją, o po to — sintetinio žemų dažnių hegemonijos kartotes. Gustafsson’as (savo įdėmiu įsijautimu bei atsidavimu patikęs ir nusipelnęs pagarbos tikrai labiau, nei iki ląstelių branduolių pažįstamas Moore’o gitaros onanizmas) grįžta prie saksofono, tik šįkart su ekspresyvesnėmis laisvo džiazo figūromis, besiliejančiomis ant elektroninio ritmo. Milžiniška trintis, nuo žemės kylančia vibracija įdrebinamas beveik visas kūnas. Garso kiekis ir jėga itin dideli, sauja žmonių (ar dėl to, ar dėl nepateisinto žvaigždutės pastišo lūkesčių) pasirinko atsitraukti iš priekinių linijų. Moore atlieka kažką panašaus į dekonstruotą solo, prieina prie scenos krašto, į priekį pastato vieną koją ir sugeba nuviliančiai sunervinti savo pseudo Jimi Hendrix maniera, po to dar glausdamas gitarą prie stiprintuvo pasirenka infantilų mėgavimąsi savimi, transliuodamas ‘look at me, a fuckin’ virtuoso‘ pozą. Na, žinantiems jį, tai, ko gero, senos naujienos. Baigęs ištiesė ranką iškeldamas ‘\m/’ ženklą, tada paksiškus du pirštus, ir lūpose buvo galima perskaityti sakant ‘peace‘. Gal tiek to, bet ačiū – ne.

20181012_222439

Toliau sekė Busdriver hiper-pergrūstas slam poetry arba jazz poetry ir jau niekuo nebeabstraktus-abstraktus hip-hop‘as. Kūrėjo didžiausias pasiekimas yra 2002 m. albumas ‘Temporary Forever‘, turėjęs reikšmės krypties vystymuisi savo ankstyvoje apkasų stadijoje, bet kalbant apie dabartį ir aktualumą, ant scenos nebuvo girdėti nieko pagaulaus ir traukiančio – pirmos kelios dainos ėjo lengvu trap‘inių beat‘ų keliu, po to prisijungė gyvi būgnai, sukėlę klausimą, kam to reikėjo, nes iš esmės viską nudūrė nutikęs pre-made ritmų ir gyvos ritmikos neišsisprendžiantis kivirčas, reiškęsis koše ir painiava. Regan Farquhar turi įgūdžius repuoti greitai, t.y. tiesiog didele sparta berti žodžius, dar ir palydimus mitrių gestikuliacijų, bet jo flow nuspėjamas pora bars‘ų į priekį – labai monotoniškas ir tuo ne juokais erzinantis. Iš savo flow reperis matomai bandė lankstyti origami, bet pavyko tik gulbė, kuri niekaip nepakilo jokiam skrydžiui, o toliau malėsi savo teršalo sudrumstuose vandenyse.

TESA: vienintelė vakaro gitarinė grupė, post-sludge, beveik be vokalo. Ramiai žvanginama pradžia, kilsmas, sprogimas, išsivejantys pragrojimai, ilgi riff‘ai, tarpusavyje neatskiriamos dainos – (ati)tinkama ir reikalinga, norint groti tai, ką šis vietinis bosingas ir grūvinantis trio. Skamba, kaip jie ir, susitelkiant į besileidžiančia saule ir krauju srūvančias raudonai juodas vizualizacijas bei ugningą apšvietimą, norėjo – apokaliptiškai, griausmingai, jaudinančiai. Viską perlipa ir nusmaugia kick drum‘as, bet kaltinimai vėl kliūva aparatūrai. Ilgainiui instrumentų kuriama muzika susilieja į vieną masę, o galutinė impresija kankina tuo, kad ten galėjo būti bet kas kitas iš žanro, kuris sunkiai išlipa iš savo juodosios dėžės kodų, jeigu jos pačios nebus sukalęs per nerangumą.

NAKED: teatrališkas death industrial duetas. Mergina vokalistė susigrūdusi į BDSM aprangą (lyg ir turinčia provokuoti), nekontruoliuojamas rėkavimas ir žaidimas psichotiška kalbėjimo maniera (daugiausiai klausytojo impotenciją tease‘inančiais raginimais, pavyzdžiui, ‘fuck me‘) ant kietos ir pjaunančios ritmikos, tikrinančios klausos ištvermę. Dabar tokių sąmoningai seksualizuotų ir ‘death-drive‘ mimikuojančių projektų, o ypač duetų, yra apstu, kur kas įdomiau buvo klausytis NAKED apjungiamus nūdienos nišinius stilius, kaip bubblegum bass arba witch house. Bekompromisiškiausias ir agresyviausias vakaro pasirodymas, ilgainiui rimstantis ir atgaminantis vos ne ankstyvąjį Grimes skambesį. Pirmoji festivalio diena buvo užrišta vokalistei nušokus nuo scenos ir įsimaišius tarp žiūrovų, ir toliau impozantiškai dainuojant jiems į veidus.

Antroji diena:

Linda Leimane performed by Ēriks Kiršfelds: elektroakustika indigo spalvos lopšyje. Penkiastygė (arba šešiastygė — nebuvo lengva įžiūrėti) bosinė gitara (vėliau iškeista į kontrabosą, o galiausiai į fretless bosinę) ir pultai. Musique concrète akusmatika, diskontinualumas, aptakus judėjimas, neįprastas vizualus apipavidalinimas, ganėtinai klišinis žaismas smičiumi, neįmanoma nusikratyti kosminės odisėjos tematika, drone raižiniai. Iš lėto smilkstančių laužo žarijų pradžia, kur kas geresnė už pirmosios dienos.

William Basinski: ponulis, klouniškasis con-man prie savo agregatų ir blizgius žvynuotus apdarus prikergus prie laptopo su keliais į minutę telpančiais spragtelėjimais, nesukuriančiais nieko, ką net nuo savęs galėtų maskuoti maverikiški akiniai nuo saulės. Prieš pradėdamas tarė ‘everybody sit down, I’ll be the only one standing‘, tuo dar labiau sublimuodamas savo pasipūtėlišką persenusio rokstaro prezenciją, kuri net ir procesualiam loop bullshit‘ui (vienintelis maestro indėlis copy-paste, tai sugebėjimas sukrapštyti ant poros pigių post-produkcinių efektų – bet apmulkinimui muzikos trapumu ir jos autentiškumu užtenkamas komplektas), atliekamam mašinų darbu, yra perteklinė. Vienintelis, kuriam prireikė tokios prokalbės prieš grojimą. Įvaizdis toks impozantiškai, tuo pat paternalistiškai pilnas, o muzika tuščia – Hans Zimmer‘iškas audio-debesis, dar ir su kaip niekad didele dūmų mašinos koncentracija ir rimties netrukdymui uždarinėtoms salės durims. Migdantys traškesiai, vėstantys niekaip neišgimdomoje prenatalinėje fazėje neišsivejantys į jokią substanciją – beveik nieko nenutiko net ir su maestro gestais, kurie ilgainiui darėsi tik labiau juokingi. Leidžiamas ambient‘as dėl ambient‘o ir jokios jo žymiosios dezintegracijos – gal dėl to, kad šįkart garsinė pusė priversta veikti be jokio ją augmentuojančio vizualumo, kurios iškreipta, veidmaniško stoiškumo maniera nesugeba suteikti. Sunku daug neišsiplėsti, iš esmės reikėtų atskiro rašinio (Vibracinės Rakštys neramiai purto galva), kokia niekinė ir buka Basinski brukama ambient muzika, tiek jis pats greitai pranyksiantis į užmarštį.

20181013_194334

Red Trio + Mat Maneri: tarp vėlyvo vakaro niu-džiazo ir third stream (klasikinė muzika plius džiazas). Fortepijonas, smuikas, kontrabosas, būgnai — iš pažiūros paprasta, bet derinys nėra labai tradicinis, juolab kuomet grojama taip atonaliai, bet galimas stebuklingumas vis tiek pasitraukia į tą patį free jazz, tik su dviem griežiamaisiais, o būgnininkas apsibrėžęs ‘no snares allowed‘ kodeksu. Chaosas, trumputės atkarpos, anti-išlaikymas. Kai ką galima nuspėti, kai kas ir aplenkia vizionarumą. Įspūdį galimai taisė ir tai, kad po Basinskio bet kas galėjo nuskambėti geriau, tačiau būgnų arsenalas vis plito, kiekvieno instrumento solinės partijos diktavo savo meistrystę, lėti įsijungimai kūrė skrupulingos matricos planą, kuriame zujo įvairialypių tonų sambrūzdis, absoliučiai atsisakęs bet kokio melodingumo. Deja, tokia muzika jau senokai irgi turi savo standartą ir šis pasirodymas nebuvo to išimtis. Grupė operavo paskira individualybe — keturi skirtingi scenarijai, pasakojami vienu metu. Kiekvieno instrumento nepriklausomybė išnykdavo tik tuomet, kai sutankėdavo bendros tėkmės ir kiekviena atliekama partija susikabindavo į vieną smogiantį triukšmą.

Grouper: beveik visiškoje tamsoje, beveik visiška tyla. Tobulai sugrotos kelios pasikartojančios fortepijono natos, vėliau ėmė elektrinę gitarą, tačiau ši kažkur skendo ir nyko, nebuvo jokios išraiškos, instrumentas davėsi submisijai. Didžiąją dalį girdėjosi patenkinamai (kelis kartus garsistai ‘prasileido’ labai aštrius nuaidėjimus), dieviškas balsas beveik nenukentėjo. Dalis vokalų buvo įrašyta prieš tai, dalis sudainuota gyvai, kas buvo reikalinga išpildyti jos multi-vokalinę savybę, levituojančią tarp dream pop ir ambient pop. Itin šalta (gerąja prasme) juodosios magijos muzika, įsileidžianti beveik visas negatyvias emocijas, nesunkiai sukeliant graudulį. Iš visų ambient aktų ji tikrai pasirodė geriausiai, tačiau nesugrojo ‘Headache‘ — Trigrašio liūdesio himno.

RP Boo: footwork; šis stilius pirmąkart girdėtas gyvai. Po Grouper festivalis virto klubu ir žmonės rinkosi pašokti, bet, buvo juntama, daug jų nelabai įsikirto, kas yra footwork ir kaip jis veikia — šoko kaip per EDM, laukė drop‘o (taip, net ir į tokį festivalį susirinkusi publika) ir kvailai mindžikuodavo, kai ritmas staigiai kisdavo bei dekonstruodavosi, tuo vietomis primindamas deconstructed club stilių. RP Boo pūtė švilpuką, plojo, mojavo klausytojams ir beveik be perstojo šypsojosi, paraleliai savo muzikoje kraudamas ritmą ant ritmo, kuris spindėjo tiek eksperimentalumu, tiek ‘vežančiu’ tempu. Begalinis daužymasis skirtingose ritminėse figūrose — ant techno krito trap‘iniai (iš trap‘o footwork ir išsivystė) hi-hat‘ai, UK Bass trinksėjo šalia dešimčių semplų iš populiarių dainų (įdomiai buvo performuota rodos jau visur girdėta QueenBohemian Rhapsody‘). Kūniškas ir labai šiuolaikiškas koncertas, sukūręs įvadinį apšilimą Regis.

Regis: labiausiai lauktas, labiausiai patikęs, atstovėjo už visus mūsų lūkesčius. Geresnės festivalio pabaigos neįmanoma įsivaizduoti: beveik dviejų su puse (!) be atvangos talžančio industrinio techno set’as, kuriame sklido viskas, dėl ko šis atlikėjas yra taip gerbiamas techno scenoje: triuškinantis mechaniškumas, negailestingai įkrautas pulsas, tvinksniai, sunkiai sugaudomi ir fiksuojami ritmo pasikeitimai, sklandžiai perrišami techno guru. Regis labiausiai žinomas dėl savo sukompiliuotos 1994-2001 m. kūrybos, monumentaliai vertinamos žanro pasekėjų ir apjungusios tiek industrial, tiek minimal, tiek acid poskyrius, išgirstus ir tą vakarą. Dėl dvidešimties metų senumo pėdsakų ir buvo netikėta pamatyti kostiumuotą bičą ‘metuose’, atsistojusį panašiai kaip William Basinski ir per grojimą judinusį savo vienos kojos kelį, tačiau su minimaliu apšvietimu — vienu melsvu prožektoriumi, nukreiptu į stalą su įranga – toks solidus ir klasiškas ‘tęčio‘ imidžas suderėjo su nė kiek neprailgusiu greito (manytume, 150-160 bpm) ritmo, į kurio kiekvieną dūžį kūnas reagavo kaip į įsakymą paklusti leistis daužomam šių krintančių plytų. Vienintelis festivalio aktas, tiek mažai suterštas garsinių nesklandumų, spėjusių savo smarvę paskleisti tik pačioje set‘o pradžioje. Po dviejų dienų įdėmesnio klausymo reikalavusios muzikos, Regis leido šokant atsijungti nuo refleksijų, bet įsiklausyti užsimerkus taip pat buvo į ką — garsų miškas virto plačia įvairialape giria, kurioje vienas po kito krito kamienai ir taršėsi krūmokšniai.

20181013_222125

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.