Mac DeMarco Vilniuje: neišsipildę krintančios žvaigždės norai

mac demarco vizualas

Mac DeMarco Lietuvoje, net ir savoje stratifikacijoje, nėra koncertų pasiūlą ir rinką keičiantis ir perstumdantis atlikėjas, bet organizatorių nuo pat paskelbimo datos įkyriai ir akiplėšiškai buvo komunikuojamas būtent taip, kas nusėda į FOMO neva ‘debilai, jei praleisit’. Anot piarščikų8 Days a Week‘, tai yra noras užkrėsti ir ‘užvesti’ taikomus klausytojus atitinkama nuotaika ir deramai nuteikti (ir tikrai ne įgyvendinti sold-out‘ą), tačiau tai, kaip koncertas įvyko, turėjo nemenkai nukabinti baltakojinių aesthetic kids (dar vieno nepabėgamo post-ironiško normcore apibrėžimo) nosis, nebent jie ramiai prarijo pozityvo tabletę ir po visko pasitenkino ‘zjbs‘. Tokia peršanti rinkodara, neneigiant jos būtinybės minios atžvilgiu, buriančiai sukelia eskaluotą tikėjimąsi, kad bus kažkas sprogaus, o galėjo būti, jei Mac‘as būtų veikęs pagal savo paveikslą ir demonstruojamą nekompleksuotą ‘whatever, dude-bro‘ etosą.

Mac DeMarco nėra vien tik muzikantas — tai ir aprangos stilius, ir mąstymo bei požiūrio formacija, tikrų tikriausias metodas, pagal kurį Compensa salę pritvindžiusi jaunuomenė matuoja gyvenimą. Tai — tikrų tikriausias judėjimas, subkultūra be savidentifikacijos (bet su svariu vienijančiu muzikiniu pagrindu), gentis su savo totemu. Šio judėjimo sekėjai ekskorporuoja visą dievuko minkomą, ir jau 6-7 metus nesikeičiančią, charakteristiką. Apžvalgos autorius, tuo tarpu, šėrė savo 2014-ųjų metų prisiminimus ir anuomet nė nebūtų numanęs, kiek toli tiesis ši demarkacijos linija.

Pradžia laiku, nevėluojant — pagirtina. Connan Mockasin, Homeshake ir begalės kitų hipnagoginių klonų klonas Aldous RH vienas su gitara ir sudominančiai androginišku vokalu atliko ‘lo-fi chill hip-hop beats to relax/study‘ bazę su sintetiniu ritmenbliuzu ir skrajojančiomis gitarų partijomis. Paskutinei dainai (sunku buvo jas atskirti) DeMarco prisėdo prie būgnų (visad buvo juokinga, kad jis pristatomas kaip multi-instrumentalistas, nors groja gitara, bosu, klavišais ir būgnais, kas muzikos pasaulyje vienam asmeniui nėra taip jau atitolinančiai nepasiekiama) ir atliko tikrai nerangų bei negrabų būgnų solo, kas patikino, jog tai toli gražu nėra jo pirminis instrumentas.

Hipsteruomenės stabo pirmoji grota ‘Salad days‘ įvedė į labai antiklimaktišką būseną — viena populiariausių jo dainų, juk turėtų būti karštas koncerto startas, bet skamba kaip odė atoslūgiui ir atlydžiui, ko būtų galima tikėtis koncertui šliaužiant link pabaigos. Apšvietimas retkarčiais erzinančiai besisukiojo tiesiai į akis, bet scenos spalvos turėjo savo pastiprinimą salės šonuose (primenančiuose jei ne sporto halę, tai angarą ar atbulų rankų apipjaustytą aerodromą) — kas apšvietė grupę, savo blausesnį analogą spinduliavo ir pasieniuose, o tai visai veikė, ypač garsui dažniausiai neužpildant erdvės ir sklindančiam tiesiog nuo scenos ir reikiamai neatreverberuojančiam iki tolėliau stovėjusių, nebent kaip visad aukštos gitarų natos savo cypimu (labiau pradžioje) buvo išgirstos daugiau nei norėtųsi.

Boyband‘as su šelmišku bardu priešaky toliau jizz jazz’ino savo rožinių akinių triminutes, kol tarp dainų iš Mac’o lūpų pasigirdo, taip, neatsistebimai pigaus triuko bajeris apie G-spot, kas nuskandino viltis, jog jis turėjo šiokį tokį skoningo humoro jausmą (retrospektyviai kitaip jau net nebeatrodo). Blogiausia, kad paikos referencijos į erogeninę zoną, kaip ir klausimai ‘are you horny?‘ (taip taip, taikaus blogiuko įvaizdžio dalis) kartojosi visą likusį laiką ir nebeleido tikėtis iš chebrytės kažko išties originalesnio sceninių pokštų klausimu.

Aktyvesnės dainos buvo labiau įjungtos į roko muzikos tonaciją — pagreitintos, užpildytos gitaros + boso sąšauka, būgnams mušant kažką panašaus į AC/DC standartą. Bosinė gitara buvo išgirsta tik koncertui įpusėjus, kai buvo pa’slap‘inta funk‘o ypatybe, bet jau geriau toks variantas, nei persunkiantis baubimas ir konstrukcijas suimantis drebulys.

Baladės, tuo tarpu, buvo dar smarkiau melancholizuotos bliuzo maniera — atliktos lėčiau, eksplicitiniu minoru, minimalistiškai (netgi ir taip instrumentiškai skurdžių įrašų atžvilgiu). Per ‘This Old Dog‘ virš galvų susimuturiavo nepageidautina telefono blyksčių jūra, kurią teko ištverti, bet ir taip prastos dainos apsuptyje tas beveik nieko nepakeitė. O dainorėlio balsas atkurtas reikiama ekspresija — prematūrinis cigaretinis kimumas plaukė taip, kaip ir buvo nujausta, o kai į kai kuriuos kūrinius įpynė varijuotų vokalinių improvizacijų, kas irgi ausų nebaudė.

Tarpdainyje — gyvai grupės laundžinama muzakiška Sims‘ų (arba traukinių stoties) muzikėlė prie Mac’o gurkšnojamos taurės. Po to, vėl pildant setlist‘ą, viskas sukosi link, kaip taikliai paminėjo kolega, į watered down slogutį, edipiškoms ‘uh oh, looks like I’m seeing more of my old man in me‘ dejonėms viską tik sutirštinant. Mac DeMarco įrašų klausymosi patirtis dažniausiai daug kam yra ‘vidujai’ introspektyviai asmeniškas ir privatus, o gyvai klausant, juolab tokioje nemažoje patalpoje, viskas tėra to besivaikoma uodega, vizginama šešėlyje ir kažkur tolokai nuo niekaip nesuintencionalizuojamos sąmonės. Tai tiesiog nesuveikė kolektyviai. Padėtį būtų išgelbėjusi nebent ženkliai mažesnė erdvė.

Hito ‘Ode to Viceroy‘ gitaros solo, įrašyta tokiu svaiginančiu eteriniu audiniu, koncerte neteko viso savo nustelbimo ir net nebuvo klausos sufokusuotas, kaip spėjo pasibaigti ir išgaruoti net neužvirus. Likusios grotos love song‘inės baladės buvo absoliučiai numarintos iki coffee table jazz negyvasties, išskyrus ‘Let Her Go‘ — dailus raudonas apšvietimas ir vis drąsėjantys klavišiniai. O sintezatoriams apskritai tenka siųsti daugiausiai liaupsių techninės rūpybos sferoje (svajinga ‘Chamber of Reflection‘ — idealiai), o būgnai, nors ir vietomis per trankūs, buvo suderinti sveikai švelniai.

Tūpos blevyzgos tarp kompozicijų nesibaigė — būgnininkas vis vimtelėdavo kažką trupinančiai šmaikštaus, kaip ‘I know that Lithuania is a part of Europe‘, po ko buvo galima toliau nebekreipti dėmesio. Atūžusi vaiskesnė ‘Freakin’ Out the Neighborhood‘ bene vienintelė sugrota nepaliekant prie ko prikibti, bet tai nulemta ir nerūpestingos dainos emocijos, kuri ištransliuota pagauliai ir klausytojui.

Prieš tai užmetus akį į Setlist.fm, buvo galima pastebėti, jog turuodamas Mac’as su grupe nevengia pakvailioti populiarių dainų motyvais, Vilnius to neišvengė — ‘Eye of the Tiger‘, ‘Seven Nation Army‘ ir kelios kitos, kadais nuklausytos, bet šįsyk neidentifikuotos. Visgi šie intarpai, padabinti gitaristo pasakos apie Čarlio šokolado fabriką ir komunizmą, nepasirodė labai gyvybiškai būtini (nei sudomino, nei pralinksmino), bet kažkaip juk reikėjo ištęsti organizatorių žadėtas dvi valandas grojimo.

Po to tryško ‘Rock’n’roll Night Club‘ iš pirmojo mini-LP ir nejudrus publikos indiferentiškumas spėjamai rodė, kad didžioji dalis klausiusiųjų nėra susipažinę su ankstyvąja DeMarco kūryba, nestokojančia daugiau eksperimentų ir dulkėtos produkcijos.

Galiausiai slacker rokeris palieka sceną ir ją atiduoda savo pritariančiajai ketveriukei, kuri pradėjo jam‘inimą gryniausia savo prasme: atmosferinis space rock‘iškas ir burzgiantis gitaristo lead‘inimas, o tuomet staiga pasigirsta SleepDragonaut‘ (!) žymieji akordai, auditorijos irgi akivaizdžiai nesugaudyti. The PoliceMessage in the Bottle‘, MisfitsHollywood Babylon‘ ir ‘Hybrid Moments‘, Echo and the BunnymenBack of Love‘, Led ZeppelinWhole Lotta Love‘ — šias fragmentiškai sugrotas pavyko atpažinti, kurių buvo įmanoma klausytis šiame kontekste dėl įstabių ir versatilių gitaristo vokalinių gebėjimų impersonalizuoti Robert Plant ir Glenn Danzig. Vyrukai toliau išsidirbinėjo, Mac’as grįžo ir ši ‘pakažūcha‘ didino pagreitį, jau pradėjusį pykdančiai sekinti — improvizuotos autentikos imitacija su dygiu ‘pažėkit, mes laisvi, mums patinka groti ir linksmintis’ (vėlgi, tokia šūdmalystė yra vienas iš Mac DeMarco prekę palaikančių svirčių) prieskoniu čia atrodė graudžiai, susirinkusieji TAI išstovėjo (nemažai buvo pastebėta ir paliekant salę) tik todėl, kad prieš jų akis tuo užsiėmė ‘nuoširdusis’ dievaitis. Stovi kaip idiotas nežinioje ir svarstai — gros jis dar savo kūrybos ar ne. Na, ir pabaigoje, kaip jau tapo įprasta — dar vienas stereotipiškai heteronormatyvios meilės pačiulbėjimas ‘Still Together‘, o tada daina, niekaip neprisiminta, atlikta tik su klavišininku ir vokalu.

Mac DeMarco stovėjo kaip trendset‘eris ir madų diktuotojas tais 2012-2015-aisiais, atnešusiais neįkopiamus kalnus panašios mygio muzikos ir jais užvertusiais stream‘inimo platformų rodiklius. Tais metais jis išleido savo kvintesencinius albumus — ‘2‘, ‘Salad days‘ ir ‘Another one‘, — po kurių kyštelėjo ‘This Old Dog‘, turėjusį atspindėti muzikanto kraustymosi sukeltą kaitą, tačiau buvo atspindėta (mūsų požiūriu, ne visai) liūdnesnė kryptis: Mac’as nuo savo olimpo jau ritasi į vis nepajėgesnę ir slopstančią kūrybą. Panašu, jog jo žvaigždė gęsta ir blėsta, o aptrinta kepuraitė blunka. Tendencijos virsmais mainosi vis staigiau, o Mac DeMarco, net ir į kone viską vėluojančiai atsakančioje Lietuvoje, pasitiktas vangokai, todėl pats koncertas ir buvo, palyginti su jo personažu, prislopintas, nes pristatytas išties konservatyviai publikai (jam net reikėjo paraginti vieną bičą: ‘If you wanna stage dive, just stage dive‘). Taigi, jokių lauktų ekscesų, tik dvi valandos, iš kurių viena atriekta vaikiškoms šėlionėms, didokoje Compensoje pasiklydusių poravimosi melodijų, išeinant palydėtų nejautriais veidais. Norint išsilaikyti trend‘ų išlikimo kovoje Mac DeMarco turbūt reikėtų išleisti bubblegum bass ar acid trepo albumą.

 

Refrenų Pelenguotė

Vienas komentaras

  1. Straipsniuką aptikau būdamas visiškai ne laiku ir ne vietoje, bet vistiek sustojau paskaityt, patiko.
    Priminė vieną juokingą pokalbį bare, po koncerto, su kažkokia nepažįstama paaugle, kuri man visomis pastangomis stengėsi “pamokinti“ jog Demarco yra psichodelinio roko viršūnė. Smagiai.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.