Basic Channel ‘BCD-2’ – futurizmo melancholija atgaline data

bcddu

Bene bet kas yra pažįstamas su tūpomis paviršinės popkultūros įžvalgomis, kuriose klišiniai techno vaizdavimai parinkti denotuoti ištisą tradiciją – prikaršęs amfos snarglys, nuo strobinių šviesų apakę judesiai, besigviešiantys ritmiškumo monotoniškuose ritmuose, asimiliuojančiuose acid house’ą ar breakcore’ą į tą patį prišvinkusį socialinį sluoksnį, kurį judinti reikėtų nebent prisiliečiant šiūpele, gramdančia tūso liekanas. Toks tradicijos ar apskritai istorijos traktavimas priima prielaidą, kad niekas niekuomet nėra pajėgus keistis, ir tai, kad daugybė susiklosčiusių progų, judėjimų ar galimybių iš esmės buvo pasmerktos jau pradžių pradžioje. Tokie pasakojimai, kad ir kaip lengvai pajuokiami, privalo tuo pačiu būti iššaukiami nušalinimui.

Šį kartą, rašant tai, ką būtų galima pavadinti apžvalga, nusikeliame kiek giliau į praeitį nei 2010-ieji. Suprantant tokio teiginio arbitralumą ir žinant, kad gyvename laike, kai informacinį prieinamumą  apibrėžia jau kiti spiečiai anterogradiškų faktorių, sunkiai pakišamų po vienatine uniforma. Gal tendencinga, bet aptariamas leidinys sudarytas iš jau 25-metį skaičiuojančio įdirbio, atlikto technikomis, kurios jau prirašomos retro-judėjimams, ir tampančiomis veikiau panegirika tarp savo pačių delnų sunokintai egzaltacijai. Priešingai nei dabartiniai leitmotyvai (galima išskirti The Field ar Second Woman pavyzdžius), minimaliojo techno išsišakojimuose Basic Channel nepasiduoda netikro dualumo tarp sąmonės (keliasluoksnių ambientinių abstrakcijų, virusoidės apsipisusioms kontempliacijoms) ir kūno (kompleksinių ritmo struktūrų) mediacijoms, veikiau pasirinkdami abstraktesnį, bosine pulsacija paremtą kelią. Tai apsaugo jų konstruktus nuo sustabarėjimo į statišką rinkinį objektų, lengvai pasiduodančių tiek interpretavimui, tiek perinterpretavimui, į ką, didžiaja dalimi, nusėdo jų periodo kompanionai, savo vektoriais dar buvę priklausomi nuo jau statomo miopinio mauzoliejaus Detroito techno miksologijai – neišvengiamai apropriacijai patekus į meinstryminės kultūros sroves, išsiliejančias į staigiai stingstantį konservatyvizmą, arba esencialistinį-identitarinį ritualizmą, užmaukšlintą antraranke mimeze.

Techno savitumas jo estetinėje inovacijoje pasireiškė naiviame mechanizacijos, galbūt net labiau kompiuterizacijos, estetizavime (kam, savaime aišku, pirmąjį konfiguracinį metrą išvyniojo Kraftwerk su savo The Man-Machine ir Computer World). Formos apoteozė – Rhythim Is Rhythim darbas It Is What It Is, tarsi apkabinantis laikmečio motto – ‘šokių muzika su pūliuojančiais pypsniais’, sukergta su pigaus bulvarinio popieriaus sci-fi futurizmu, skaitmenizacijos utopija apniaukiančia dangaus nepritapimą prie fragmentacijos išartos urbanistinės panoramos.

Basic Channel sukurptas techno skambesys buvo vos ne totalinė rekostrukcija tiek paties žanro, tiek į jį per šėlo kraujomaišą nusėdusių house muzikos principų: pradedant nuo dub kanonų ir motoriško 4/4 klubino konduktoriaus, įkorporuojant raukšlėtas bosines linijas bei išplautą, bet maksimaliai sutankintą ritminę topografiją. Basic Channel pasiūlytas modelis buvo pakanakamai našus, sukūręs atspirtį tokiems berlyniečiams kaip Vainquer ar Porter Ricks.

BCD-2 įprastinį fraktalinėmis mozaikomis atsidengiantį techno rifavimą, lydimą persikertančių briaunų pulsacijos slėgio, keičia dub ir reggae priemaišos – reverbas, sunkiasvoriai žemi, keistos kapoto funk užuominos, paliekančios skyles kvėpavimui nepamaldomai tankiu besitraukiančioje erdvėje (bene geriausiai tai sugaudoma gabale ‘Octagon‘). Nors, bent jau vietomis, Basic Channel generuojamos kompozicijos pasikliauja metronominiu Detroito techno šablonu – metališkai šaižiais sintezatoriais, vejamais nuožmių ritminių dūrių, velkančių paskui traškančią jungtį su krykiančiais žemais dažniais. Tačiau verta atkreipti dėmesį į ne pasirinktų klišių gamą, bet tai, kaip jos kimba tarpusavyje, kontrastuodamos su didžiąja dauguma dub techno judėjimų, apsibrėžiančių ne vien iškart stingstančia inercija, bet veikiau pastoviu mutaciniu judėjimu į priekį.

Taško, pulso, tiko, tono ar tekstūros sukeliami afektai tarsi didina tankį besirandant vis didėjančiam kiekiui kompozicinių dalių. Dalelėms keliaujant, šios išteka į sroves ir rivuletus. Vienas iš naudojamų metodų sudaryti pastoviai į priekį judantį jausmą, yra tarpusavyje per sluoksnius persidengiančios ritminės ląstelienos varijavimas tarp įstūmimo ir išsiplėtimo. Kumuliatyvus frazės patiriamas efektas yra jos išsekinimas, o ne intesifikavimas – pulsavimas galiausiai priveda prie stazės, pasibaigiančios spazmu.

Pulsacinė erdvė BCD2, nors akivaizdžiai išbaigta (nes tai įrašas, lol) indikuoja veiklą, kuriančią vibracinės įtampos atgalinį ryšį tarp kontrastuojančių terpių. Šia prasme kontinuumas, nors ir pastoviai atžymimas 4/4 ritmu, nėra iš anksto duotas, bet yra procese, veikiamame vieno pulso rezonavime su kitu. Šis ekstensyvus kontinuumas nurodo į paskirų vienetų potencialius virsmus, sustragdindamas juos į erdvėlaikį: rezonavimas tarp paskirų momentų, slenkančių greta, apibrėžia vieno persinėrimo su kitu galimybę. Šioje vieno pulsinio registro suaugimo su kita galimybėje atsiranda afektyvus susidūrimas. Vibracinis rezonansas tarp besimainančių frazių įvyksta dėl gerai suplanuoto virsmo, kuomet vienai ritmo gijai pasinėrus į kitą, ši tęsia savo pulsavimą jau jos viduriuose. Ritminis konstrukcijos potencialas išsunkia jos pirminę aplinkybės veiktį, šioje persinerdamas, 4/4 ritmas išerzina, bet tuo pačiu grąžina pulsacinių kompozicijų atveriamai erdvei struktūrą.

Ši topologinė orientacija jos divergavimo ir ištekėjimo kulminacijoje transformuojasi į parazitinį atskaitos vektorių – virusą, sunkiai beįsispraudžiantį, bet tuo pačiu save įšliejantį į kompozicijos membraną, kuri palengva suplokštėjanti, prasisukanti pro transduktyvią vėžę ir atrakinanti pridėtinį sekančios frazės potencialą. Besiformuojanti skirtis ir kompozicinė mutacija čia užima prioritetinę vietą, kitaip nei vien to paties ritmo pasikartojimas. Pokytis ritme atveria erdvę tiek pasikeitimui, tiek nuslopintos prieš tai sekusios frazės mutacijai į divergavimą – daugialypę pulsacijų terpę. Tad ritmo vaidmuo Basic Channel kūriniuose tampa aktualizuojančiu, parodančiu, kad perduodamos pulsacinės skaidros toli gražu nėra statiški junginiai, bet medžiaga pastoviam perturbavimui, o naujos informacinės injekcijos destabilizuoja pačią 4/4 klubinio formatavimo kartotę į iškrovos skaičiuotę.

Nors tenka pripažinti, jog Basic Channel atvejis vietomis skamba klibiai, nebeįsikorporuojančiai į dabartines muzikos kūrimo ar garso dizaino galimybes, vis dėlto jis nušviečia tam tikras galimybes rekonfigūruoti arba nuneigti palengva besimonopolizuojančius monochromatinio techno intervalus – pereiti į ryškiau antinominį santykį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.