Vaporwave gyvenimas ir mirtis.

slider-tracking-video-shot-of-abandoned-building-scenic-ruins-of-scary-and-forgotten-shopping-mall_e21gvak8g__F0000

Perfrazuojant Situacionistų Internacionalą: vaporwave yra miręs, bet internautas — nekrofilas.

Tuo rėmėsi ir šis stilius — jis be saiko romantizuojant praeitį mito sudėvėta besitempiančio šleifo dvėseliena, kol tai tapo ne tik sutartinai priimtina, bet ir krizenančiai palaikytina.

Mūsų pirmi du tekstai (1 & 2) jau mažumėlę genealogiškai pasvarstė veiporveivo gyvybės ženklus, susieję tai su laikiškai atsirandančia romantizuota savimone, imančia suprasti save tuomet, kai sunykimas tampa geidžiamo efekto dalimi bei pozityviu veiksniu.

Vaporwave, kaip muzikos žanro ir kaip vizualinė estetikos mikro-kultūra (kai kurie pavadina ir subkultūra), taip ilgai (nuo 2010 m.) gyvuoja būtent todėl, kad, ištraukta iš internetinio skaitmeninio urvo, nišinio pasiekiamumo periferijos, buvo priglausta po masinės kultūros sparnu, tuo pačiu netekdama kritinės laikysenos, stereofoninės apleisto prekybcentrio drėgmės, ir pavirsdama prekinio interneto draugovininke. Nebeliko satyrinės ir sardoniškos jos para-ideologijos arba ji pati buvo suminkštinta trumpesniam integraciniam laikotarpiui, taip pašalinant bet kokią subversyvumo užuominą. Kad ir kokia sėkminga tai buvo satyra, ji nesugebėjo sukurti sau tvaresnės dinamikos, išlaikyčiančios ją viename lygyje su savo objektu, išminavusiu ir pranokusiu sau adresuotą kritiką.

Tai — pirmasis muzikinės traukos judėjimas, iš pagrindų susiformavęs internetinės ekologijos sultyse, ir kurį laiką jis buvo išraiška neišsipildžiusio žadėto (tai veikiau kaip pačių vartotojų-kūrėjų įsiskiepytas troškimas) interneto horizontalumo — visi gavo progą jame pasisakyti, bet ne visiems buvo suteikta tam adekvati tribūna. Vaporwave savo pirmaisiais žingsniais ir laipsniška žinomumo plėtra priminė paties interneto, kaip emancipuoti ir įgalinti (kaip buvo viltasi) galėjusio tinklo startą, tik į tai jau buvo pažiūrėta kur kas sarkastiškiau, be jokio naivumo, kad tuo kažkas bus pasiekta. Vaporwave muzika buvo skirta transmedijuoti drungnėjančios šiuolaikinės popkultūros savidestruktyvią dvasią ir nubrėžti aiškias jos charakterio ribas, už kurių pradeda vykti imanentinė perprodukcija, į tai įtraukusi ir šį judėjimą.

ab+mall+4

Jis prasidėjo kaip tikrų tikriausias absurdistinis, nihilistinis ir pesimistinis konglomeratas, šviesiatonę ir psichopatiškai teigiamą popmuziką bei socinžinerinį muzaką privertęs gyventi ir patirti naują inkarnaciją, skambančią dar šleikščiau ir negyviau negu ‘mood music/easy listening‘ aranžuočių originalai, dažniausiai naudoti įsiūlymams, reklamai, pardavimams. Ši savybė verčia sudvejoti, ar tai tikrai iš pat pradžių buvo rezistencinis aktas — galbūt jis jau, paprasčiausiai išnešiotas neišvengiamybės, inertiškai gimė kaip fabrikuotos atminties kultūrinė regeneracija?

Šis stilius/judėjimas leido laikinai susikurti nuojautą, jog internetas yra pajėgus koreguoti platesnį mastą siekiančią kultūrinę eiseną, bet neįstengė atsispirti buvimui nusavintu tos kultūros. Tad vaporwave, jei jau pavadintinas (kad ir kokio slopiai ekstensyvaus) pasipriešinimo judesiu, tebuvo kibernetinė implozija į alsios kultūrinės reprodukcijos cikliškumą. Įdomiausia veiporveivo traktuotė yra akseleracionistinė — kaip siekis jei ne paspartinti, tai bent patikrinti/išbandyti technologinio kapitalizmo savinaikos tendencijas (diminishing-returns), tačiau buvo vėlgi įrodyta, kad internetas tam nėra patvari priemonė, nors ir paegzaminuoti dominuojančios logikos žaidimus, fokusuojantis į jo kaip niekad gausiai ir sustiprintai į reginį/vaizdinį/vizualią informaciją perkeliamą pavidalą. Kadangi internetas tapo šių laikų viešąja agora, per kurią paveikiai ir formuojančiai sklinda ir plinta komunikacijos lauko priežasties-pasėkmės verpetai, to veikimas ir privedė vaporwave prie iš dalies savo paties abejingų nuostatų sukeltos mirties — nebepavyko išsaugoti ‘atsitraukusio’ žanro ciniškumo ir produktas stambesnių prekės ženklų bei kreatyvščikų buvo su žybsinčiu nimbu prastumtas masėms.

Dabar tai — oficiozinės stilistikos ir dizaino porūšis, monetizuotas reklamai, orientuotai į millennials‘us’ (neegzistuojančią, pastoviai stumdomą ir koreguojamą, bet tuo ir palankią sociologinę abstrakciją), ir utilizuojamas tiek valstybinių institucijų, tiek postmodernių fašiukų, kaip kad Alt-right. Vietoje to, kad vaporwave taip ir būtų likęs polisemiška internetinės visatos autentika, prisikasama tik per atsijotus tinklus, jis išlindo (tiksliau, buvo pagrobtas) iš savo ‘vandenų’ ir priverstas būti dar vienu įrodymu, kad veik bet koks meno judėjimas yra per silpnas išsaugoti šarvą išorinei (?) ideologijai. Jis tapo dar vienu kultūriškai rekuperuotu ir aproprijuotu reiškiniu, pagal be galo elementarią formulę: iš anti-komercijos ir anti-kapitalizmo buvo išbrauktas ‘anti’ priešdėlis. Iš ironija ir nusispjovimu persunktos kiberkultūros peraugta į savigroža varomą aesthetic kids kultūrą, spalvinančią socialinių tinklų narcizų žiedus. aesthetic burtažodis vis dažniau buvo suprastas kaip tiesioginė skatinamoji nuoroda išoriškai estetizuoti(s), o ne sąmonę šturmuojančio vaizdinio teroro patyčia.

untitled-16

Nebėra nusivylimo, nepasitenkinimo ir (nors ir pasyviai agresyvaus, apatiškai sunormuoto) pasipriešinimo potekstės — vaporwave dabar yra karnavališkai švenčiamas, palaikančiai teigiantis prieš tai neigtą komercinį dabarties būvį ir išreiškiantis jam akivaizdžią apoteozę, pratęsiant tai, ką įstengia aprėpti konsumerizmas ir kur jis juda toliau. Nebeliko unikalios postmodernistinės melancholijos, didmiestiškos depresijos, vėlyvojo kapitalizmo bliuzo — Pepsi skardine mėgaujamasi toliau, tik bluetooth ausinėmis klausant Blank Banshee. Bandymas kritikuoti komodifikaciją, ją ekstremaliai suintensyvinant muzikoje ir ją lydėjusioje estetikoje, paradoksaliai (arba ne) pats buvo komodifikuotas.

Tematizuoti vakarėliai baruose, paaugliški Tumblr glitch‘ai, studentų magistriniai darbai, žanro vinilines plokšteles (!) kolekcionuojantys bankininkai (!!), Nike drabužių serija ir, galiausiai, rebrand‘intas, blausia šviesa nuo telefono pridegtas perdegęs MTV logotipas — išplitęs ir palankiai priimtas vaporwave renkasi partnerystę su tuo, kuo prieš tai smarkokai abejojo ir reiškė ‘festiv(al)izuotą’ panieką. Vaporwave, nors ir būdamas atviras, niekada sąmoningai nepretendavo į ‘viešąjį’ ir populistinį meną, bet dabar įvairiose kūrybinės klasės kalvėse yra pristatomas kaip būtent toks, ir dar reikalaujant už tai susimokėti — tikrai nepanašu į ‘horizantaliojo’ ir ‘egalitarinio’ interneto benkartėlį, subūrusį prekinių santykių nesatimi motyvuotą sluoksnį.

Šią muzikinę ir vizualią estetiką, kaip ir galybę kitų 80’s ir 90’s emuliuojančių lūžių, perėmė ir nemažai tiesmukiškume sukrešėjusio popso atlikėjų, kaip kad Drake (‘Hotline Bling‘), dar priklijuojant ant tos pačios 80’s retro hauntologijos pajodinėjančius The Weeknd (‘I Feel It Coming‘) ir Katy Perry (‘Chained To The Rhythm‘). Iš muzikinio second-hand‘inio (daugiausiai) plunderphonics konsulato jis virto į tikslingai, sąmoningai ir specialiai (at)kuriamą tęstinį kūrybinį veiksmą, už populiariosios muzikos šienaujantį panašiu metu vėl ‘prisimintą’ nišinę stilistiką, kaip kad reiverių iškasena gabber, uždavusi hardvapour požanrį.

untitled-35-4

Buvo pernelyg skurdžiai ir sausai šnekėta apie tai, kad vizualiai šis judėjimas ne ką mažiau sudėtingas ir intelektualus (nors veikiausiai be ūmaus savireflektyvumo): be postmoderno ir daugsyk regėtų ikoniškų antikinių skulptūrų bei biustų, vaporwave taip pat artikuliavo nemažai modernaus ir šiuolaikinio meno erų pavyzdžių; iš žinomesnių — pop art, kubizmas, futurizmas, siurrealizmas, readymade, video art, digital art, galiausiai pats tapęs savarankiška srove, kol, žinoma, ironiškai nebuvo prarytas korporacijų. Vaporwave šiuo atveju buvo pademonstruotas kaip sėkmingas asambliažo į(si)kurdinimas. Pridėtina, jog net ir filosofai, kurių teorijos palankios interpretuoti ir aiškinti vaporwave, prarado savo ‘edžą‘ ir yra skaitomi kone kaip kelioniniai meilės romanai minkštais viršeliais — Jean Baudrillard, Guy Debord, Slavoj Žižek; tapę gerokai termiškai apdoroti nuo savo intencionalaus politinio krūvio, jie vis girdimiau pristatomi kaip tiesiog ‘kultūros ir visuomenės kritikai’. Kaip ir patsai internetas nuslūgus lūkesčiui dėl jo atnešamos ‘laisvės’, taip ir vaporwave pamažu išeikvojo savo kairiąsias afiliacijas ir politinį turinį.

Kai kurie tyrinėtojai vaporwave linkę pavadinti ‘globalia komuna’, taip siekiant įtvirtinti ir pagrįsti tiek judėjimo, tiek subkultūros apybraižą, tačiau tai įsivaizduoti šioje internetinėje eroje, atrodo, vis labiau separuojamoje ir bendruomeniškumo iliuziją palaikančioje tik per draugų ratų haliucinaciją socialiniuose tinkluose. Vaporwave, kaip be galo įvairių kūrėjų ir į sub/mikrožanrų aibę (kadangi pats fenomenas savy įtraukia plačius kultūrinių elementų masyvus) besišakojančią jų produkciją, visai leidžiasi būti pavadinamas Max Stirner sąvoka ‘union of egoists‘ — saują auto-digitalizacijai pasidavusių solipsistų, kuriuos supainiotais laidais jungia viena getizuota kohabitacija tęsti vaporwave matomumą.

Ir vien tai, kad vaporwave kurį laiką gana sėkmingai buvo pasitelktas naujosios ultra-dešinės (fashwave, trumpwave) rodo, jog jis niekada iki galo nebuvo atoveiksmio/atkirčio priešnuodis tikrovės prezervacijai — įsisukimas į siauraprotiško populizmo tapimo košiniu (ir vice versa) karusėlę visada buvo žūčiai nulemta dar zigotos stadijoje.

Paprastai muzikinio/kultūrinio fenomeno mirtis siejama su prarastu konkurencingos valiutos vaidmeniu rinkoje (nes nei vienas iš jų įtraukos į kapitalo cirkuliaciją neišvengia) — tapsmu nepatraukliu, nebegeidžiamu (o decentralizuotasis ir beveidis vaporwave niekad ‘nesimėgavo’ komercine sėkme), arba laikotarpiškai prarastu meniniu/socialiniu relevantiškumu, kas jau būtų arčiau aprašomo atvejo — rutinizuotas ir deeskaluotas vyksmas, stebinantis nebepakankamai. Vaporwave atspindi prarastą kapitalistinį rojų — pažadėtąją žemę, kuri buvo nuo mūsų atitverta neperkopiama siena. Kalbant apie vaporwave reikšmę pačioje rinkos ekonomikoje, susiduriame su kiek stebinančiu paradoksu: priešingai nei daugelis kitų ‘mirusių’ stilių (žinoma, dėl to, kad tai pirmasis toks interneto tvarinys) jis baigė savo dienas virsdamas ‘išinternetinta’ ir materializuota preke, kurioje vieną ideologiją užtikrintai pakeitė kita — nepalyginamai galingesnė, vis dar dumianti akis garuojančiu kapitalizmo pergalės fantazmu.

untitled-4-2

 

Mirė vaporwave, mirė ir autorius.

 

Redkolegijos siūlomas laidotuvių maršas:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.