Nebelaukiant Godo

diagramos meme

Publikuota Facebook paskyroje

Kuriasi ‘naujos kartos’ muzikiniai barai, siekiantys prie klegančio alaus plempimo ir apvalainais stalais sukamo pliurpimo priartinti vadinamąją paribių muziką, tuo springstančiai pasididžiuodami žadantys atėjūnams savotišką eudaimoniją per ‘protingesnės’ muzikos apjungtį su kruopščiai iškuoptos aplinkos fasadu.

Pats žodis ‘paribiai’ jau seniau buvo pasičiumpamas nusakyti eksperimentines/avangardines pakraipas, o greta to — ir jų ekologinį laikinumą, sutampantį su vienkartiniu erdvės kūrimu, dar ir vengiantį susitapatinti su kultūriniais dariniais, kuriuos užsibrėžia neigti. Tačiau šiame kontekste priešingai — kaip niekad stangriai rūpinamasi, kad tosios muzikinių domenų ribos susitrauktų iki plepaus laisvalaikio užeigų, besidedančių aukštosios kultūros atstovais ir proponentais, atseit norinčiais inkrustuoti save į pakaušius su ‘skoningu’ ir ‘intelektualiu’ laiko leidimu.

Girdyklų, už pulto kaitaliojančių diskžokėjus arba rengiančių gyvos muzikos vakarones, pastaraisiais metais vis daugėja, bet kai kurios vietos beatodairiškai žengia taip toli, jog ekspansyviai kėsinasi į ‘(pa)ribinių’ žanrų išlikimą tokiais (lyg bandant taip skelbti jų pačių artėjančią nesėkmę integruotis tam nepalankiame klimate), kas jiems iki šiol ir suteikdavo meninę, intelektualinę ir istorinę reikšmę, tačiau bandymas kraštutinesnes muzikines idėjas transplantuoti į pseudo-elitinį barą, niekur to ‘pseudo’ nenudangina, o kaip tik — patręšia.

Net jeigu pasikviečiamas užjūrio musique concrète performer’is, jo atliekama programa nepakeičia funkcinio fakto, kad į barą didesnė dalis lankytojų ateina ne to, ir toji muzika jiems tampa netgi destabilizuojančiu trikdžiu, nenustojant laukti kol šis nustos gvieštis per overprice’into alaus gurkšnius girdėti pašnekovą. Tikslus to pavyzdys — Kauno baras Godo ir jų avaringas laviravimas ‘nekonvencinės muzikos paribiais’. Yra vietų, kur periferiškai ribinė muzikinė stilistika (nukreipta į netvarkos sąskambius) neveikia nei socialiai, nei akustiškai, ir šis baras — viena tų. Simboliškai ir keyword’iškai viskas planingai sutampa, tačiau toks empirinis rezultatas, kokį turėtų teikti išgryninto klausymo reikalaujantys garsai, čia vargiai įmanomas.

Masturbacija skambiais nekonvenciškumą implikuojančiais žodeliais (‘triukšmo praraja’ apie Arma Agharta) įdiegia sąvokos paslankumą, kuris disonuoja su tuo, jog visa tai — tiek muzikinis turinys, tiek suformatuota lokacija — yra grynų gryniausia dabartinė konvencija. Vilniuje tą atlieptų Bar Amadeus: užuomina į nusipelniusią figūrą — Mocartą (Godo iš anksto paduodamu krūviu taip elgiasi su Samuel Beckett), klasikinis XIX-XX a. modernizmu ošiantis dizainas, natiurmortinis interjeras, nelaimėliškai kičo mėginantys išvengti paveikslai ir, taip vis dar, — vinilai su nutriušusiomis knygomis.

Be to, Beckett’o godotojai, kurdami šią aludę, galvojo ‘apie aplinkos tausojimą ir vartotojiškumo mažinimą’, ir tai įpavidalino antrąja interjero daiktų panauda, tuo siurprizo nepateikdami ir prisidėdami prie jau iki nubukintų plunksnų antgalių aprašytos mistifikuotos second-hand kultivacijos. Pelno siekiančiai privačiai įstaigai kalbėti apie vartotojiškumo mažinimą yra oksimoroniškai idiotiška, ir mes nuolankiai primename, kad socialiai atsakingas (jei tai ne promote’inimo ir rinkodaros strategija) verslas neegzistuoja — šis tik per kultūros gaivalą tam tikra prasme dekriminalizuoja vartojimą. Ir ta stichija, padedančia krautis pelną anoms užeigoms, yra muzika; tiksliau — poreikis ją be atotrūkio book’inti dėl klientų traukos, sveriamos kaskart tuo pačiu dekupažiniu teptuku įtepiamais (dažniausiai) nemokamais event’ais, po kurių honorarai atlikėjams išmokami, be abejonės, iš parduotų gėrimų. Kyla ne kultūra, o už tą patį gėrimą sumokama suma.

Įžvelgtinas, siektinai tiesmukas ar ne, ir tokių ‘salonų’ tikslas aplink save atsitverti imunine izoliacija nuo, vadinkime, plebėjo: asmens, šiuo atveju elementariam vartojimui nekeliančio reikalavimo visa tai sukultūrinti ir socializuotis grojant kviestiniams atlikėjams. Manyk — ‘pas mus laukiami tie, kurie suinteresuoti turiningu pasisėdėjimu’. Todėl uždaroka panteoninė auditorija formuojama ne tik vargiai prieinamomis kainomis, bet ir aiškiai ženklintais tekstiniais + (ypač susodrintais) vizualiais komunikacijos kontūrais, verčiančiais pasijusti purvina vargeta — aristokratiškas dekoras, otkutiūras, vyno taurės, žieduotos rankos, vaišėmis nukrauto stalo ikonografijos, privilegijuotai konotuotos (aukštuo)meniškos nuorodos sakyte sako, kad tu, paprastasai žmogau, čia ne itin pageidaujamas, net jeigu tave domina siūloma muzika. Puošnus dekoratyvumas ir skales tirpdanti estetinė perkrova subordinuoja muziką aplinkos svaiguliui, kuriame santykis su garsu yra dar ir socialiai diskomfortabilizuojantis. Ką jau bepridurti, jog daug į panašias vietas atsitempiamos muzikos apskritai sunkiai įsisavinama esant ne vienam ir nepasitelkiant ausinių, tad viso to rezultatas daugmaž lygus tuščiam performatyvumui.

CRRNT renginių serija, vykstanti Kauno Menininkų Namai, mums parodė, kad netgi free jazz’as — improvizuota aleatorika paremta laisvė — tampa nuspėjamu ir išlygintai standartizuotu atlikimu, kurio kaskartines subtilybes nesunku užčiuopti apsilankius keliuose renginiuose, ypač vykstant toje pačioje sunkiai įgarsinimą kontroliuojančioje KMN salėje. Na, o ten pat reprezentuojami noise, drone, field/nature recordings, tape music, free/electroacoustic improvisation ir kiti žanrai tokiu būdu, kartu su barų iš privačios Klausymosi sferos pamažu transportuojami į viešąją Vartojimo sferą. Šioji gaubiama elitistine prievarta gaminamo kolektyvumo jausmo (pa)dirbinio, sutarimą per ‘muziką, literatūrą, modernų meną ir gėrimus’ randančio tarp ‘sienų ir senų baldų’.

Juk po antrą gyvenimą šviečiančiais liustrais alus siurbčiosis nepalyginamai oriau ir tauriau, kai į jo kainą paklius tikėjimo prestižu ir ‘sąmoninga prabanga’ investicija į ‘aukštąją’ kultūrą, vis bandomą ‘nuleidžiamai’ populiarinti, kas griūtimi išvirto į pretenzingą gyvos muzikos barų savivalorizaciją ir nepozityvų slogučio snobizmą. O panegirika marketingui aidinti muzika, kad ir kokia ‘kitokia’, puikiai apkamšo kultūringo pobūvio simuliaciją. Merdėjantiems ‘paribiams’ gyvybę įkvėptų bandymai naujai pertvarkyti savo santykius su įgyventa aplinka, ieškant tampresnių kolaboravimo formų, nesitikint, kad ‘barai’ sukurs panacėjinį filtrą, prie kurio patogu prisijungti nebent tik tada, kai kyla noras tapatinantis su besimarinančiu kultūriniu fonu ir senkančiu pasitikėjimo kreditu.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.