Daujotas ‘BELUGA OBLONGATA’: tankus apgyvendinimas vienatvės indekse

daujotas

Lietuviško (jeigu toks būdvardis išvis įmanomas naudoti be duslaus atsikrenkštimo ar į orą nukreiptų kabučių) indie eksperimentų, pastarąjį dešimtmetį (paliekant ramybėje visokius Sa-Sa ir SH), galima sakyti, nelabai būta, o jeigu ir būta, tai tik per mentalinės gimnastikos prasisukimus ore, bandant įgyti stilistinę vestibiuliariką per marketingo suteiktas aliuzijas į referavimu paveldėtą kodifikaciją. Ką su indie bendro turėtų tokie, numanyk, svarbūs, strigę pastoviame paruošime užsienio rinkoms, flagmanai kaip The Roop (pryčeriška, moralizuojanti stovėsena priešais neveikiantį kavinės Wi-Fi), Freaks On Floor (išpūstas macho šūdas, sulaikytas santykiu su ofiso kėdės iššauktu hemorojumi), Condor Avenue (‘nežinau kodėl, bet viskas bus gerai, mažute’), arba Colours of Bubbles (butt-rockkreščendo‘, varomo saldžiarūgštėmis gitaromis, bet niekur nenueinančio, nes ‘svarbiau kelionė nei tikslas’)? Turbūt nieko, jeigu ne tausojama mesianinė linija – palauk, viskas sava eiga pakris į ALTERNATYVĄ.

Šiemet, tiek muzikantų, tiek žurnalistų, apžvalgininkų ir tinklaraštininkų garduose buvo kilęs trumpas, bet skardus pasigūžčiojimas (vėl, kai vasarą tradiciškai sulėtėja informacinio srauto tempai), kas gi toji alternatyva, ką ji reiškia dabar, ką tuo galima pavadinti ir ieškota netgi alternatyvos alternatyvai. Srovė neša išburiamai — nėra ko slėpti, kad iš kitoniškumą žyminčios sąvokos buvo išpjautas jos pirmapradis įdaras, nes perpuvęs muzikos pramonės kamienas užsiaugino naują tošies sluoksnį, senąjį palikdamas trūnyti.

Vis dėlto net ir čia išdygsta nagų, gebančių savarankiškai nusilupti nereikalingą žievę ir (kol kas) bent vienu albumu išspausti tiek alternative, tiek indie (nors ir Bandcamp  apačias apgaulingai braukia math rock — niekas per daug sintetiškai nekompresuojama, ir post-rock — niekas nesusiveda į holistinį garso takelį, lapeliai, kuriuos veikiau reikėtų suvokti kaip nuorodas į integruojamus elementus) priskyrimo vertos sulos, kurią, atsižvelgiant į tokį panašios produkcijos stygių, dar ir galima įsimintinai užsikonservuoti ateičiai.

Dave Grohl, pasibaigus Nirvanai, 1995 m. vienas įrašė pirmąjį (ir vienintelį dar paklausomą) self-titled Foo Fighters albumą (linksmasis faktelis: sykį apgirtę ryžtingai svarstėme parašyti jo apžvalgą), skambesiu, ypač ramesniuose takeliuose, turintį panašumų su ‘Beluga Oblongata’. Bendrystė prasitęsia tuo, kad tiek Grohl, tiek Daujotas, visų pirma, yra būgnininkai — likę įrašuose pasitelkti instrumentai nėra jų ‘primary’ — viskas iš pradžių krenta po ritminiu skalpeliu, kitkam montuojantis ant viršaus. Ir tas Dovydo Bluvšteino savo radijo laidoje užmautas multiinstrumentalizmas vis tiek maudosi viename trynyje tame pačiame rokerizmo lukšte.

Po pirmos Daujoto perklausos tas rokerizmas, nesusisiekiantis su emocingesne albumo dalimi, ir užkliūva, viršugalvyje riesdamas svarbų klaustuką: jei tai nėra daužta intencija, gal tai bandymas būti ironišku? Loner’iško singer/songwriter manierizmas (ką dalinai ambasadoriauja šalti, žiemiški klavišai ‘The Lost Genius’ ir roko baladžių sparnų (labai tikimės, kad ironiškų) neišvengiantis ‘Trendsetter’ priedainis), kuriame grumiasi ir David Bowie, ir Iggy Pop, ir Lou Reed, ir Syd Barrett, ir John Frusciante, čia nesisodina mūsų ant kelių praeities ištaromis ir neparengia jokios hubristikos, todėl būtume linkę manyti, ypač skaitydami sarkastiškus muzikanto ‘tegyvuoja egoizmas!’, kad ironijos plėvė sukosi ir aplink kūrybinį  planavimą.

Šnypščianti lo-fi kokybė, burzgesys, garažiškumas, dulkės, abrazyvumas, negrubus ir negrabus šiurkštumas, filtruotas purvynas — jau sutikta ir aprašyta, kas jau šiame albume tikrai yra tikslinga, dėl ko putoja dar vienas klausimas: ar skambesio nešvara yra būdas afišuoti, demonstruoti ir pabrėžti ‘alternatyvumą’? Dirbtinai sumechanizuotas garsinis bruzdesys ir Arctic Monkey’iškai prakoštas vokalas (‘Trendsetter’) yra garage rock/post-punk revival atgabenta vaidyba, kurią galbūt nusodintų albumo anti-profesionalizmas ir visą dabartinio ‘mes čia dy ei uai, iš rankų į rankas, nusipirk ir paremk’’ Lietuvos pankroko sceną sumindantis ir tiesioginį D.I.Y. ekstraktą pagrindžiantis produktas, kurio Youtube apraše perskaitome ‘highly nostalgic’, kuo, matyt, buvo norima įvardinti išmozotą naminio emocinio raugo skambesį.

Tik ar tą ‘jaukumo’ dekį, tą ‘artumo’ pleduką, skirtą nakčia apgobti vienumos susimąstymuksą su ciza (‘Slow Old Hog’ atkartoja panašiai atslūgusį kraujospūdį) būtina išgauti su įgrisusiu neorganišku nevalyvumu (ir nevalytumu)? O gal tai — vienintelė sąlygą vėl suteikti ‘indie’ savo žemėtų šaknų kartėlį?

Albumas, būdamas tokiu ‘homemade’, labai sutampa su solinės ‘off-duty’ šalutinio projekto kūrybos apibrėžimu ir primena daugelį kitų muzikantų, grojančių projektuose, bet, laisvu nuo to laiku, įrašančiu savo ten neprastumtų arba paprasčiausiai į kolektyvų darbą nesiintegruojančių idėjų.

Čia išgirstas sugebėjimas minimaliomis sąlygomis pateikti dideles (nors ir siauros muzikos imtyje) ambicijas. D.I.Y. pagaliau lipinama (ir net ne paties atlikėjo, bet jo kūrybos rezultato) ne kaip klaidinga savivertė, bet materialus faktas, kuriam lokalių analogų, net ir besidairant išlygomis terštais horizontais, vargiai besurasi. Aišku, albumą Bandcamp‘e pardavinėti už grubius 10 eurų yra temdanti raukšlė (beje, klausėm tiek, kad galiausiai kristelėjo blokada, reikalaujanti atverti piniginę) — Daujotas dar nėra KAŽKAS, ir, tam tikra prasme, nesinorėtų, jog taptų. Kol kas tai yra tik šviežias lo-fi indie — ne daugiau; bet ir ne mažiau, nei visokie Ariel Pink. Su modernia psichodelika Daujotas tikrai sugula, tik daro tai daug tamsiau ir paslaptingiau.

Klausant panašių darbų, visada sportiškai azartiška uogaujant raškyti bei aptikti užsienietiško importo sūkurius, įtraukiančius per globalaus interneto pompas. Nepaisant to, ar Daujotas čia linktelės, jo natomis ir variacijomis nedaugžodžiaujantis bei gana nervingas strum’inimas (‘Unbound’), kaip ir over-dub’inami pritariamieji, susiliečia su John Frusciante — tiek solo, tiek Red Hot Chili Peppers pareigomis. Taip pat nepavyksta išvengti Ty Segall, ypač 2011 m. ‘Goodbye Bread’ laikų. Bendroji techninė tvarka kreipia į slowcore: savo troškiu interliudišku ir apatišku tingumu (‘To Taste a Bitter Fruit’ — atmosferiškiausias pokylis ilgagrojyje, įtikinamiausiai įgarsinantis nostalgiją) labiausiai, turbūt, DusterStratosphere’. Ta pati daina mažumėlę priminė ‘natūralizuotą’ (t.y. minus sintezatoriai) Tame ImpalaPast Life’ versiją, ir čia prisimename, kad Kevin Parker taip pat Tame Impala muziką kūrė išimtinai (kalbant apie kol kas naujausiąjį ‘Currents’) individualiai. Į ausiratį patenka ir indie rock dinozaurų Dinosaur Jr. pirmas albumas ‘You’re Living All Over Me’ (ypač ‘Poledo’) arba Pavement su jau kelių klausytojų prisegtais Pixies (labiausiai ‘Surfer Rosa’). Ko gero, įrodymas, kad ‘Beluga Oblongata’ moka elgtis su patvariausiomis indie tradicijomis.

Vienintelė ‘salės pagalba’ albume (‘Nailbiter’ — hito potencialo prieskonio turinti daina) buvo suteikta trejeto Shishi balsų, papildžiusių ir taip Daujoto maloniai nustebinusį vokalą (nors ir ‘The Lost Genius’ suerzino bobdylaniškai mykiamai užtęsiamos balsės). Taip pat kūrinys gelbsti ‘Beluga Oblongata’ nuo tradicinių dainos struktūrų su visais luošinančiais pragrojimais, nuo kurių buvo galima pabėgti ir dažniau. ‘Nailbiter’ prasideda punk blues’iškumu ir Pixies’išku infantilumu, bet vėliau įmina į netikėtą, hm, britpop’inę gumą, lyg kokių latvių Brainstorm klausytum, bet tas pasimiršta tolesniu neįprastu ir reikalingai klausytoją nuo laiptų stumiančiu dainos besiklostymu.

Daujotas, nors ir būdamas būgnininku, savo soliniame debiute mušamuosius paliko suvaržytus ir iššluotus iki kone metronominės funkcijos — kad tik būtų galima ant kažko užgroti bosą, gitarą ir klavišus, kas, nežiūrint į skurdų būgnų ribotumą (kuris nieko neatima), įrašyta ir įmiksuota ekspresyviai (pavyzdžiui, boso ornamentika ‘Unbound’ ir slap’inimas ‘Nailbiter’). O būgnų 3/4 ir 6/8 metro pergrojimai yra vienintelė sąsaja, trupučiu pateisinanti math rock parašą.

Bloknotas užsiverčia ilgiausiu, bet ir nykiausiu ‘Recommended For You’, nuslopinantį ir netinkamai nubraukiantį per tą pusvalandį užsitarnautą prakaitą, dabar, šia sučiuopiama abstrakčia idėja, garuoti per ilgu outro, atliekančiu priverstinį ir nenorimą prieš tai skambėjusių dainų užmaršties skiepą. Beje, viršelis asociatyviai nurodo patį šios muzikos kertinį akmenį — pasibandymai, užtušavimai, papaišaliojimai, nenudailinti štrichai, eskizuotės, nesukietėjusi kūrybinė drebutiena ir demo albumui prilygstantis įspūdis.

Atrodo, kad, mindamas rimtoku pastišu, Daujotas ‘paserviruoja respekčiuko’ muzikai, kuri jį atvedė iki šio albumo, o interpretacija byloja, kad toks garsinis sinkretizmas yra surištas vėlyvųjų 80’s-ankstyvųjų 90’s indie rock’o. ‘Beluga oblongata’ kiekvienoje kompozicijoje vis kažką įkyriai primena, bet neslūgstantis ausų užglostymas neleidžia to iškapstyti. Šis LP nieko bent minimaliai naujo nepateikia, jis tik magnetiškai į saują susirenka kitų įtakų pritinkamiausias išvestis, kurios tiesiasi į malonaus klausymosi slėgį — ramiai neurotišką, savęs paties išlaisvintą, dirgliai svajingą ir šiek tiek žaislinį (o dar viršelis juokiasi, jog ‘Mantas nemoka galvoti žaidimų’). Neslepiamai galimas daiktas, kad, išvien su keliais kitais pretendentais (apie tai — metų pabaigoje), tai yra veržliausia, kas 2018 m. pasirodė Lietuvoje.

Refrenų Pelenguotė & Vibracinės Rakštys

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.