Post-punk istoriografija: sociokultūra, geografija, pop-įtaka, baigtis

kandidatas

Nuo ankstesnėje dalyje sukrautos pačios sąvokos reikšmės, žanro kilmės ištakų, atsisakytų ir apleistų pirminių bruožų bei to, kokią meninę arba politinę ideologiją tai spėjo įgauti, judėkime prie šio stiliaus sudėties, kaip daugiariopos koncentracijos, skrydžio linijomis atsišaukiančios socialinės ir kultūrinės atskaitos, bei paskutinių autentiškojo periodo apsisukimų, nutrauktų dėsningos popmuzikos intervencijos.

Post-punk sintezavo daug to meto muzikinių srovių, o tai leido susiformuoti galybei kitų žanrų — indie rock, synthpop, alternative rock, industrial, coldwave, noise rock, neofolk, darkwave, neo-psichodelikai, shoegaze, post-hardcore, galiausiai šokių muzikos elektronikai (įskaitant ir alternative dance), ypač techno, IDM ir acid house (netgi New Order 1989 m. išleido acid house pirmtaką ‘Technique’, ką jau bepridurti, jog jų 1982 m. singlas ‘Blue Monday’ davė pradžią klubinei kultūrai), galiausiai post-rock.

Pats jis, viską išbėrus ant kilimo, susideda iš: punk rock (Swell Maps, The Stranglers, Wire, ankstyvieji XTC, Wipers; paminėtina, kad dabar yra nemažai grupių, kurių linija tarp punk ir post-punk yra labai plonytė, pvz. Institute, Iceage, Uranium Club), avant-garde (Ludus, The Raincoats), dub (Public Image Ltd., Pere Ubu, Pylon), funk (Minutemen, A Certain Ratio, The Contortions, Gang of Four), electronic (Cabaret Voltaire, Tuxedomoon, Joy Division), krautrock (fenomenalieji Chrisma), disco (Bush Tetras; arba ištisas dance-punk žanras), art rock (The Durutti Column, Television, Talking Heads), free jazz (This Heat; arba bet kas, kas metė iššūkį dainų rašymo tradicijai), ‘world’ music (The Slits, The Pop Group), glam rock (The Damned, The Cure), ir art pop (Ultravox, Echo and the Bunnymen, nors pastarųjų priklausymas post-punk esti diskutuotinas).

Post-punk, tiek prieš save, tiek po savęs, neatstatomai ir neatitaisomai pakeitė požiūrį į stilius, kuriuos sau pajungė. Sinchroniškai tuo metu vystėsi ir new wave, kurio skirtumas nuo post-punk yra slėpiningas ir ne toks plynai paprastas, kaip gali ausiai/klausai pasirodyti, bet to tarpininkas, kaip bendrasis kartotinis ir atitikmuo, puikiai suveikia art-punk — lyg ir ne rokas, lyg ir ne punk, bet ir ne post-punk.

Niuveivas, kad ir kaip savo technika, laikiškumu/temporalumu, dinamizmu ir tekstūromis būtų panašus į poustpanką, iš tiesų tam yra kontrastingesnis ir užsiima labiau vangiai džiaugsmingą glossy opoziciją su daugiau šviesos, tviskesio, humoro ir spalvų, tuo pratęsiant ir pankroko pochujistiškumą, bet nusimetant nuo savęs rimtą ir atsakingą laikyseną, muziką pertvarkant maždaug į celebrate good times come on pusę. New wave projektai išsižadėjo kritinės stovėsenos, politinių pakraipų ir socialinio aktyvumo, viską apdėdami kur kas individualistiškesnėmis ir su daugiau solipsizmo, to, kas vyksta, interpretacijomis (Talking Heads yra nesunkiai įkandamas pavyzdys, dar tinka nuobodesni Duran Duran), iš pankroko skolinantis daugiau muzikos ir mažiau požiūrio.

Kai kurie šaltiniai žymi, jog tokie gigantai, kaip Joy Division, Bauhaus ir The Cure patenka į šios demarkacijos pilkąją zoną, kuomet šie galimi priskirti tiek ten, tiek ten: pakankamai sąmoningi, muzikaliai didaktiški ir su sociopolitinėmis žinutėmis, tačiau paflirtuoja ir su lengvabūdiška ‘menas dėl meno’ estetika, stilizuota meilės tematika bei filosofiniu/literatūriniu XIX a. romantizmu, tokiu būdu melancholizuojant pankroko pamatus. Albumas, taikliausiai ir svarbiausiai įkraunantis itin ankstyvąją, bet nepakeičiamą post-punk x new wave x synthpop žabangų liniją, yra Chrisma (a.k.a. Krisma) ‘Chinese Restaurant’ (1977!), apie kurį būtų verta parašyti atskirai.

Į kertinį punk akmenį, kaip ir į new wave, visai greitai (jau 1978 m.) sureagavo no wave (pats pavadinimas yra anti-new-wave paraiška — reakcija į reakciją, ir tai dabar nėra verta pernelyg išsamaus aptarimo) judėjimas, savo ideologiją afišavęs panašia post-punk linkme, tik kilęs kaip daugiau antagonizmo pankroko durnystėms turinti meno srovė, kaltinusi jį klišiškumu ir ciklišku perdirbimu. No wave siūlė savo alternatyvą: viena puse (anksčiau) — atonalumas, noise ir disonansas; kita puse (vėliau) — disco, funk, netgi ankstyvojo hip-hop linksmybės, smukdomos (pasyviai) agresyviais tekstais. Visgi no wave, kad ir kaip buvo arti post-punk’o, su jo bumu tam tikra prasme prasilenkė ir sužadino jausmus labiau kinui, vizualiems menams ir aprangos madai.

Deja deja, nors ir post-punk dabar jei ne grojamas, tai klausomas visuose žemynuose, ir to formacinės prielaidos vis vien glūdi baltuosiuose-imperialistiniuose UK + US centruose, tačiau tuometinės kultūrinės ir ekonominės sąlygos buvo palankios poustpankui klostytis, kurtis ir plisti būtent čia. Staigi pankroko aušros spindulių, kad ir kokių kreivų, kaitra pribrandino Didžiosios Britanijos kūrėjų, klausytojų, apskritai visos industrijos, pakantumą ir toleranciją ‘naujai’ muzikai, nes dirvos jau buvo išartos, precedentai sukurti, beliko tik daryti ir/ar vartoti.

Punk, kaip patraukli šviežiena, įkvėpė jaunuomenę atsiverti naujai siūlomiems kūrybos toliams ir savi-integruoti lig tol nepripažintus ir atmestus standartus. Tai, akivaizdu, bet nepalaikoma, koja kojon susiję ir su muzikos pramonės be perstojo vykdoma tam tikra krata: kad ir kokie elementai būtų priešiški pačiam leidybos ir įrašų kompanijos mechanizmui, kad ir kaip ten visi deklaruotų savo D.I.Y (ne)priklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada anie naujieji horizontai susitrauks iki pasirašomo kontrakto. Ten pat, UK, prasprogo vadinamųjų nepriklausomų kompanijų vajus, kurių (kad ir labai smulkių) buvo tiek daug, jog jos sugebėjo sukurti atskirą rinkos dalį, sugebančią iš post-punk generuoti milžiniškus pardavimus ir daryti įtaką muzikinei medijai. Tuo laiku, kad ir kokiu trumpu (pikas sukosi aplink 1979 m.), kreatyvusis ir diversiškas nuotykių ieškojimas tikrai atsipirko, todėl jis buvo skatinamas pačios rinkos, kas ir prišaudė tokią galybę įvairių žanro pavyzdžių, vienas kitą nustelbiančių savo išmone.

Sociokultūrinis kontekstas lokaliuose Didžiosios Britanijos pagrinduose, prasitęsia į dar kelis faktorius. Norint suprasti tokį stiprų ir svarbų dub/reggae poveikį post-punk, privalu atsigręžti į tuometinį (late 70’s) šios muzikos importą (su visais aprangos mados pokyčiais ir subkultūrų diversifikacija), ypač pasireiškusį per ska ir sukėlusį antrąją jos bangą (2 Tone), o šitai — ir ska-punk. Tai šalyje vyravo kaip legitimi alternatyvios kultūros dalis, priešingai nei JAV, kur muzikantai tuo laiku mažai kreipė dėmesį į Jamaikos (atkeliavusio su imigrantais ar romantizuoto per atstumą) palikimą, kurio dub’iniai studijiniai-techniniai ir proto-elektroniniai kapojimai (kaip Lee Scratch Perry) itin tiko post-punk naratyvo tąsai, ir tai leido suprogresyvinti skambesį link eklektikos, variacijos ir psichotroniškumo, taip sukuriant rezistenciją šiurkščios gitaros tironijai.

JAV, tuo tarpu, stagnuotai žavėjosi britišku prog’u (priešingai nei britai — krautroku; Joy Division ritminiai elementai yra sunkiai atskiriami nuo kraut’o motorik’o), todėl jų grupėse, kaip kad This Heat, jautėsi UK progresyvaus/art roko užnugaris. Šiuose mainuose vietos ankstyvam šio žanro moterų įgalinimui ir emancipacijai buvo palikta tik Jungtinėje Karalystėje, kur poustpankas buvo itin natūraliai feminizuotas (The Raincoats, Delta 5, The Passions, Siouxsie) ir sukūrė platformą moterims ne tik įsitraukti ir dalyvauti grupių veikloje, bet ir tapti pačią kryptį produktyviai vedančiomis figūromis, kol į JAV tai atėjo tik po kelerių metų (80’s pradžioje). Nepaisant visko, teigti, kad pats (post)punk vienur ar kitur turėjo problemų su moters vaidmeniu, yra klaidinga, nes daugumos epistemos apie tai buvo reprezentuojamos medijų, kurios moterims neskirdavo pakankamai dėmesio, ką jau kalbėti apie dažną naivaus moralizmo padiktuotą dezinformaciją ir demagogiją punk ir post-punk klausimais.

Vėlyvieji 70-ieji-ankstyvieji 80-ieji buvo itin palankus metas kurti projektą, alternatyvų  tuometinei esamai popmuzikai. Blėso iki tol siautusi progresyvaus roko ekstazė, todėl kažkam reikėjo pildyti spragą ir tapti pakaitalu, taip atliekant reevaluaciją, kas apskritai yra muzikos grupė ir ką ji turi veikti. Pankroko estetika nubrėžė vektorialą, atmetantį pažangius grojimo įgūdžius, profesionalumą, muzikos teorijos žinias, taip sukuriant grindinį sulaukti dėmesio vis daugiau ‘mėgėjiškų’ ir ‘gatvinių’ grupių, kurios, pagal meninę kategorizaciją, galėtų būti priskirtinos performatyviam dadaizmui. Prie to prisidėjo ir rinkos perprodukcija: 70-iesiems slenkant į pabaigą, prekybą užplūdo pigesni ir įperkami sintezatoriai — šis instrumentas tapo plačios amplitudės anuometinių kylančių stilių (disco, funk, minimal-electro) vienijamuoju; sintezatorius tapo mada ne tik smalsumo vedinuose laužančiuose eksperimentuose, bet ir konvencionalesniuose žanruose.

Tad poustpankas visuomet turėjo labai atvirą pabėgimą į popmuziką ir, nuo pat pradžių, nors ir pats tai neigdamas, palaikė su ja artimą ryšį. Maždaug 1983-1984-ųjų bėgyje, tos pačios priežastys ir sąlygos, lėmusios jo sėkmę, sudavė post-punk’ui išdavystės smūgį. Pats pankrokas, degančia energija, nepastebimai kūręs bazę savo ‘protingesniajam’ tęsiniui, tuo pačiu metu jau buvo diskredituotas, marginalizuotas ir nebeįdomus — dėmesį skynėsi sintetika ir elektronika (synthpop, hi-NRG, italo disco), o gitarinės muzikos — tokios, kokią (su)formavo post-punk, — sąnariai jau nebeišsilenkė atsitiesimui.

Iš kitos pusės užsimojo USA užsiveisęs alternative/indie augalynas, nors ir pats pradėjęs nuo post-punk, netrukus suformavęs tai, ką mes žinome kaip alternatyvųjį roką — Sonic Youth, R.E.M., The Replacements ir panašiai. MTV susikūrimas poustpanko taip pat nebeišgelbėjo, anaiptol: kanalas privertė daug stiliaus (ypač D. Britanijos) grupių pasukti meinstryminiu, į adaptaciją nukreiptu, keliu. Šalies kolektyvai, pirmus žingsnius atlikę post-punk sferoje (The Cure, Ultravox, XTC, Simple Minds, U2, New Order) rado populiarumo placebą pop rock’e, imituodami, esą vis dar grojantys alternatyvą; o páskui šiuos keliavo ir susiformavusi klausytojų fanų bazė.

Regėdamos tokius demoralizuojančius pavyzdžius, naujesnės/jaunesnės grupės nebeįstengė nieko padaryti žanro labui — taip pogrindyje nutrūko pati idėja. Žinoma, kad ir kokia ta idėja buvo ‘pralenkus laiką’, ji vis tiek pasiliko tam tikros temporalumo atkarpos fosilija, įkalinta momente. Nepaisant tokios baigties, ieškojimais nužymėta paletė leido atsirasti tam pačiam alternatyviam rokui, gotikiniam rokui, šokių muzikai, tamsiajai elektronikos pusei, naujajai psichodelikos bangai ir shoegaze’ui. Driokstelėjęs startą šioms kryptims, poustpankas patyliukais nusišovė pats.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.