Po šio debiuto, neabejotinai savo kartele užkrovusio nemažą atsakomybę tolesnei kuriamo projekto tąsai, kolektyvas iš pradžių labiausiai nuskambėjo tuo, jog leidyba pasirūpino JAV/Prancūzijos metalo leiblas ‘Seasons of Mist’ (‘Ghia’ darbą mažu tiražu išleido dar 2017), kataloguojantys tokius monstrus, kaip Mayhem, Deathspell Omega ir Shining, dėl ko buvo gausiai aptarinėjamas bei apžvelgiamas gana rimtuose ir solidžiuose užsienio muzikiniuose portaluose ar blog’uose (Angry Metal Guy, Metal Injection, Metal Storm, Echoes and Dust, Sputnik Music, New Noise Magazine, Metal Exposure, Toilet Ov Hell, Punk News, Rock Culture, Distorted Sound Magazine ir aibėje kitų).
‘Vaitojimas’ artikuliuoja tamsius sludge metal/post-hardcore/atmospheric sludge metal/black metal telkinių sprendinius, juos sukaldamas dabar metalą dažnokai apnikusiomis harmoningomis, atmosferinėmis ir talpiomis fazėmis, iš pažiūros, kaip galėtų leisti manyti nurodytas stilių sąvadas, ‘sunkiai’ ir ‘brutaliai’ muzikai prijungiant efektyvų deguonies vamzdelį, pro kurį ir plūsta tasai erdviškumas, dėl kurio grupė, pateisindama savo pavadinimą, ir yra vertinama — agresyviai ir negailestingai metalo bausmei yra pridėtas malonų nuotolį sukuriantis dalinai melodingas pluoštas, abumą paverčiantis prasmingu šiuolaikinio metalo techninio bei garsinio standarto atitikmeniu; priešingai, negu, pavyzdžiui, taip vadinami blackgaze eksperimentai. Albumas patį metalą ir (pa)neigia, ir peržengia, bet visada prie jo sugrįžta, o svarbiausia — išsižada jam nebereikalingo apakintos brutalūchos balasto, pakeisdamas jį negatyvaus katarsio šaltiniu.
Iš į Erdve panašių šįmet pasirodžiusių leidinių galima paminėti Thou ‘Magus’ ir ‘Rhea Sylvia’ (EP) albumus, nors savo garsiniuose sprendimuose pasukančiuose nostalgiją 90’s DIY hardkoro judėjimams. Surišinėti stilius metalo scenoje (kuri jau netgi sunkiai leidžiasi būti taip pavadinama, imdama nuo metalo atskirtas inspiracijas, kaip ambient) vis dažniau tampa neišvengtina — sunku rasti albumą, reprezentuojantį žanro grynumo pavyzdį; tas nebent girdima griežtesnio ir ortodoksiškesnio death metal (ilgainiui pradėto vadinti caverncore memu) pakampiuose, bet ‘Vaitojimas’, nors momentais užpjauna labiau ‘nutrauktais’ ir sukapotais riff’ais, o ir pats hardcore‘inis (muzikine prasme) vokalas (viena, įskaitant ir tiesioginę prasmę, stipriausių albumo pusių) patenka į (irgi dažnoką nūdienos metale) pilkąją zoną tarp scream ir growl — girdime abu variantus, vaitojančius savus naratyvus pakaitomis.
Sludge (ypač anksčiau) būdingas slėgis, purvas, puolimas, šleikštulio rodmuo, klampumas, obsceniškumas, čia yra, tam tikra prasme, ‘intelektualizuojamas’, albumui siekiant suteikti netgi šiek tiek sakrališko (nariai tvirtina, kad albume religinė tematika liečiama antropologiniais jos aspektais) literatūrinio (dainų tekstai, nors ir neperlaužia to, ko galima tikėtis iš stiliaus donorystės, yra ganėtinai apgalvoti, ‘išrankioti’, registruoti sprindžiu aukščiau banalybės — tą jau buvo galima girdėti dviejų Erdve narių buvusiame post-black’o projekte Nyksta) konceptualumo, kuris, koreliuojant su vokalo ‘išjaustumu’ ir užgriebiamu gyliu, yra reikalingas, tuo įsteigiant jautrumo afektą, įrėmintą jau klasikiniais tapusiais skausmo, kančios, nevilties, nežinios, agonijos etc. tropais.
‘Vaitojimas’ šiuo atžvilgiu, ką žinomai ir siekė padaryti, įprastą metalo minties poveikį ‘nuskuta’, jo ekstremalumo neslopinant, o nukraujuojant į kitas vietas, taip paverčiant albumą dar labiau meniniu testamentu. Per išsvorintą ir nulieknintą garsinę harmoniją iš gitaros, boso ir būgnų, sunkį produktui stengiamasi kurti žodžių semantika + plėšiančiu vokalo grauduliu, kuriuo, vėlgi, belieka leistis būti talžomam šiame sopulingame pandemoniume, kurio distopiškumui suteiktas pakeliamas siaubu fantazuotos poezijos svarmuo.
Patys šeši kūriniai yra sveikai panašūs vienas į kitą savo intensyviu ‘pakilumu’, netgi šiokia tokia didybe — visiems būdingi prislopstantys ‘atokvėpiai’ (primenantys Sraigės Efektą, kuriame groja Erdve vokalas/gitara ir antrasis gitaristas) ir išauginami (arba staigiai išsviedžiami) garso trenksmo blokai, vedami, tiesą pasakius, užtektinai sutartino sludge’inio grojimo (ypač paprastokose, nors ir išjudinančiai ritmingose, įtaigiose būgnų reprizose, tačiau šiose daug neprimąstysi — kuloko brutalizmas veikia) — žemesnės/sunkesnės gitaros atstovauja tą sludge fundamentą (su kuriuo ateina ir firminis purvesys), o aukštesnės/minkštesnės partijos (ir spartesnė antroji ‘Apverktis’ pusė) yra tai, dėl ko grupė įgauna post-hardcore apybraižą, kuri, deja, pernelyg nuo 90’s nepabėga, bet tai gali veikti kaip saugiklis neatsiduoti šiandieniniam šios krypties nusakymui. Bosas, tuo tarpu, suimančiai krečia, kartais netgi primindamas elektroninius žemų dažnių efektus, ypač kūrinyje ‘Atraja’, kurios antroje dalyje bosinė gitara užgroja vieną įsimintiniausių riff’ų visame albume, kurį netrukus perima (prieš prasidedant trečiai dainos minutei) gitara. Tokios ‘į viršų’ užgrojamos frazės (panaši yra ir ‘Prievarta’) leidžia kompozicijai geriau ir greičiau įsiėsti, kas prisideda prie Erdve siekiamo palikti ‘vidinio’ emocinio įspaudo, sutvirtinto vibruojančiai vėsinančiu fuzz’o plienu.
Pats akcentuojamas prievartinio (keliomis galimomis prasmėmis; tai gali reikšti ir vieną iš jau minėtų albumo dainų — ‘Prievarta’) kraštutinumo, borderline’iškumo grūdimas per kuo įmanomiau smarkiausią subjekto ir pasaulio negatyvizaciją yra lauktinas, bet per lengvai tikėtinas bruožas, verčiantis pasijusti dar nepatogiau, nes įsivaizduoti išradingesnius reikšminius/prasminius pagrindus stiliaus, kad ir kokio muzikaliai ‘praplėsto’ bei ‘išlaisvinto’, yra nepaprastai komplikuota — metalas per ilgą laiką savo įtaiga mums diegė tai, apie ką jis turi būti, kokius klausimus nagrinėti, kokias formas pasitelkti, į ką kreiptis ir kokią programą vystyti: su tuo Erdve ‘Vaitojimas’ nė nemano atsakančiai tvarkytis (nors ir pasitelkti būdai, kaip jau pabrėžta, nėra prasti) su tuo ir apsiveja tai, ką nesunkiai būtų galima lipinti 80% (jei ne daugiau; norėtųsi manyti, jog ne) viso metalo apskritai: ‘sunkią ir agresyvią muziką papildo skaudžios šių laikų sociopolitinės temos tekstuose: ekstremizmas, buitinis smurtas, religiniai įsitikinimai, nusikaltimai prieš žmogiškumą ir žmogaus moralė. Albumas reflektuoja tam tikras jautrias temas, kaip tai mums vienaip ar kitaip paliečia, padeda suvokti gyvenimo trapumą ar suteikti įkvėpimo ieškoti savyje tikrojo savęs’. Skaityta, matyta, girdėta, ar ne? Verčiau jau apie albumą Wittgenstein’iškai tylėti, o prabilti leisti būtent tam, kas sukrauta į pačią kūrybą. Todėl toks blankus ir atstumiantis nuveikto darbo apkalbėjimas (nors ir suprantame tą ‘mikrofono’ brukimą prie lūpų, siekiant išpešti komentarą ‘po rungtynių’) bandant save priskirti ‘socialiai atsakingai, sąmoningai ir refleksyviai muzikai’ tikrai nėra iš tų priežasčių, dėl ko leidinį išrinkome metų albumu, kad ir kaip mums būtų patikusi išdainuota to reprezentatyvi idioma ‘anapus išdaužyto veido’.
Viena pagrindinių tų priežasčių — pačios pateikties visapusiškai teigiamas smurtingumas. Be konsistencialios įrašo studijinės kokybės, jo patyrusio tempų paskirstymo rašant dainas, tematizuotų garsovaizdinių build-up’ų (‘Išnara’ (bene black‘iškiausia daina), ‘Apverktis’, ‘Pilnatvė’; nors kartais klausant atrodo, kad toji, originalumo pristigusi ir atsiduodanti mėginimu išlikti ‘eksperimentaliems’, ilguma tik be reikalo žemyn numuša ‘Vaitojimo‘ puolimo tankumą) ir nutaikytų progresijų, ekspresyviai disonuojančių akordų, instrumentų darnos ir atskirtino išgirstamumo (visi jie ne tai, kad randa savo vietą, bet ją, su užduotomis pareigybėmis, turi; tik gaila, jog įrašuose išraiškingos gitaros grojant gyvai yra taip supjudomos), labai svarbi yra kontekstuali albumo padėtis apmirusiame (jei kada nors buvus labai gyvybingu) Lietuvos metalo judėjime.
Tarptautinės ir prestižinės leidybos kompanijos kontraktas yra tik dalinai šio albumo (o ar ir pačios grupės — laikas parodys) svarbą. Lietuvių kalba atliekamo šiuolaikinio metalo eksportas yra viena, bet šalyje reikalingų, pasitarnausiančių ir našių idėjų (kurios net ir iš pačių muzikantų pusės yra sąlyginai inovatyvios) importas yra reikšmingiau, nes kuria solidų pavyzdį, precendentą bei atspirties tašką nuo viso, per N R C S S S T, Au-Dessus, Haeiresis, Extravaganza, Autism ir Deprivacija nukraujavusio ‘post-’ reikalo (gal padėtį sušvelnins netrukus pasirodysiantis naujas Red Water albumas?), kuomet per pastaruosius kelerius metus vienas po kito konvejeriu kaupėsi neišnešioti ‘moderniosios sunkiosios muzikos’ eksperimentai, pagarbinti labiau dėl gyvų koncertų šalia garsių, medijų kapitalą savyje talpinančių vardų, tokių kaip Deafheaven. Tikėtina, kad dėl to ir Erdve klausosi priimtiniau — kompensacija už prieš tai sekinusį žanro tampymą už man bun kuodukų, nuobodžių gitarinių crescendo ar tiesioginio Neurosis skambesio vingrybių adaptavimo.
‘Vaitojimas’ — ne visai pasyviai ir defetistiškai viktimizuojantis klausytojo jusles, bet, net ir siautėjančios beprotybės peizažo akivaizdoje, išlaikantis orumą ir savuoju intensyviu skambesiu (įtampą savaip kurią tiek skardžios, tiek tylesnės atkarpos) paverčia šį relyzą norėta ir reikalauta patikra, kas dabar yra metalas — kur jo vieta tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ir tos ribos, kartu su žanrinėmis, čia jau menkutės, nes Erdve yra savo sukelto uragano pelnytai kilstelėta aukščiau vietinio metalo status quo (šalia stovi nebent tik Faršas), kas, tikėkimės, šiuo žingsniu neapibrėžiamumo bei unikalumo link, atneš daugiau tokio sluoksniuoto derliaus. ‘Vaitojimas’, per tas užtektinas 37 minutes, imanentiniu pykčiu neatleidžia nei sau, nei tam, kad vietos metalas savo gausiausia sąranga (kad ir koks pastarųjų kelių metų laikotarpis buvo vaisingas savo leidinių kiekiu), yra beveidė pliurzė, todėl jis, pernelyg neskubėdamas (jei toks albumas būtų išleistas anksčiau, situacija, atsiradus į ką remtis ar su kuo kūrybiškai konkuruoti, tikrai taptų geresne, bet šis LP vis vien suvaitojo itin savalaikiškai), atšliaužė pamutinti plėvėto vandens, jame nuskandinant ‘ekstremalios’ muzikos dusulį.
Refrenų Pelenguotė
2 thoughts