Trigrašio šimtinė: 100 geriausių 2018 metų albumų

100. Chiller – S/T or Hand of an Avaricious and Thoughtless Man

Dviejų kontrastuojančių tarpusavyje tembrų kraujomaiša, pastatyta ant pakankamai nuspėjamos, pastovia motorine muša į priekį vedamos, post-punk dinamikos. Veikiausiai labiau įtikinanti klausant prigrūstame bare, kuriame trumpas albumo metras susilietų ir leistų pamiršti aplinkos keliamą klaustrofobiją.

 

 

99. Ostraca – Enemy

Emotyvumas palengva užsmaugtas mažai kur vedančių post-rock’inių intarpų (sudarančių kone tolygų bipolinį kontrastingų sferų neišsipildymą), nuimančių įtampą, ir slėgį paverčiančiu lengvu, neįpareigojančiu pasikasymu.

 

 

 

98. Hermit and The Recluse – Orpheus vs. the Sirens

Į didesnę ambiciją pastoviai bandantis nurodyti (autoriaus intencija veikiausiai buvo sumaišyti senovės graikų mitologemas su nūdienos problemų laikais), tačiau sunkiai išsitraukiantis save iš foninės atsipalaidavimo su chill bytais memo.

 

 

 

97. Sarah Davachi – Let Night Come on Bells End the Day

Pavydėtinai tikslus paskirų elementų supynimas į organišką, kad ir monochromatinę estetiką, nors ir sunkiai išvengiantis minimalizmo meditacinio sublime kiauto, suspenduojančio gerai išdirbtus judėjimus į sąlyginai alinančią nuobodulio belaikybę.

 

 

 

96 yung beef 96. Yung Beef – Adromicfms 4

Cloud rap’o cukruota depresija persismelkęs reggaeton’as, sugebantis atsiskirti savo tematizuota obsesija viral internetinių vaizdų ciklams – performatyviai įsodinantis svetimą gėdą ir neaiškiais skysčiais aptaškytų ekranų nešvaros jausmą.

 

 

 

95 insecure men95. Insecure Men – Insecure Men

Pulp per skuduryną paveldėti du pirštai, sukišti į gerklę atmušti alergijos kamštį nūdienos kultūrai. Post-ironijos akupunktūra, lydima nervinio atkričio malšinimais idiotiškų vienadinių flirtų, su ideologiniais produktais, ir gražiai sukabinta ant 90s britų popso folkloro.

 

 

 

94 alder deep94. Alder Deep – Chapter 3: Deepest Darkness

Bandymas išsilaužti iš pakankamai griežtų dungeon synth rėmų pasitelkiant vienadimensines, tačiau darną emuliuojančias noise’o sienas. Tarsi viskas tvarkoje, tačiau nepalieka dvejonė, kad viskas geriau skambėtų, jeigu kuriami garsai akomponuotų deramoje sinestezinėje sintezėje vaizdiniams eksperimentams.

 

 

 

93 intra naos93. Altar of Perversion – Intra Naos

Vienas iš atvejų, kai kone kiekviena iš kompozicijų būtų žymiai paveikesnė, jei nesugrūsta į vieno leidinio pavidalą. Sunku vertinti kitaip nei koliažą itališko okultinio bleko, suręsto į ilgą bei varginantį, nors ir įspūdingų rifų, rinkinį.

 

 

 

92 stand above the streams92. Jason Sharp – Stand Above the Streams

Ambient‘inis priešstatymas lengvai besipilaikstančio sakso reljefo, susikertančio su DAW algoritmais į neerzinantį post-minimal duomenų banką. Tačiau tuo vėliau ir nustoja žavėti – homogenizuojantis palengva į uniforminį erdvės ritmą.

 

 

 

91 meg myers91. Meg Myers – Take Me to the Disco

Vaikščiojimas trapiu, ant nestabilių  pagrindų parištu emociniu šniūru, aplink griūnant perskyroms tarp įvairių atminties vaizdinių apie įvarius pop formatus. Vienintelis trukdis – ne itin vykęs suvedimo darbas, užsibrėžęs sau pernelyg sudėtingus tikslus sukompresuoti įvairias struktūras į vieną koherentišką pop liniją.

 

 

90 young echo90. Young Echo – Young Echo

Dar vienas puikus pavyzdys to, kad vaporwave estetika, kaip jau rašėme surijo savo uodegą ir nebėra būtina eksperimentams su įvairiomis, viena kitai iš pažiūros prieštaraujančioms, muzikinėmis srovėmis. Vienintėlė, nors ir vaiskiai ženkli, leidinio problema – viskas sunkiai limpa į vieną klausymo patirtį, nesukuriant aidų tarp skatalogizuojančios kompozicijų fragmentacijos.

 

89 apognosis.jpg

89. Apognosis – Cult of Human Sacrifices

Graikiško stiliaus blekas – sunku, ką ir daugiau bepridurti, kai 14 EP minučių pralekia kone nepastebimai.

 

 

 

 

 

88 meat beat manifesto88. Meat Beat Manifesto – Impossible Star

Savotiškas reliktas, savyje įspaudęs autonominę illbient progresiją, vis dar jaučiamą tarp sučiaumotų dabartinių house ir techno tendencijų. Įdomus, nors ir lengvai pasimirštantis paraštėse tarp ne tokį gilų įdirbį žanro apkasuose atlikusių šiųmetinių darbų.

 

 

 

87 djrum firewood.jpg87. Djrum – Portrait With Firewood

Pavykęs bandymas sutaikyti UK bass hiperaktyvumą į albuminį formatą, nors ir dalinai paneigiantis Djrum eksperimentinį (ir tuo žymiai įdomesnį) kompozicijos braižą.

 

 

 

 

 

86 pharoah overlord86. Pharaoh Overlord – Zero

Variacijos apokaliptinėmis krautrock temomis, sugebančiomis nuskambėti neįkalintai retromanijoje. Bene įdomiausiai nuskamba death metal vokalai (gurguliavimas nuo radiacijos yrančiomis balso stygomis – atpažįstamomis iš Demilich), kurie, deja, tuo pačiu vietomis tampa ir silpniausia kompozicine gija, sunkiai sulimpanti su streikuojančiu kraut motoriku.

 

 

85 proc fiskal

85. Proc Fiskal – Insula

Grime, bandantis nusidirti sau kailį gerai atpažįstamais IDM’iniais įrankiais, kuriančias idiosinkratinius, nelengvai nuspėjamus traukulius.

 

 

 

 

 

84 anadol84. Anadol – Uzun Haval

Leftfield’iniai eksperimentai su krautrock ir keistai patrauklia šizofreniška polifonija, skaitmeniniu būdu surinkta iš sunkiai atkapstomų turkiško folkloro artefaktų.

 

 

 

 

 

83 leon vynehall.jpg

83. Leon Vynehall – Nothing Is Still

Ne kiek savitikslė (kad ir kas tai dabar bebūtų) kūryba, bet veikiau bandymas istoriografiškai apjungti tarpusavyje susvetimėjusias house dalis – brendant nuo ištakų iki lo-fi estetinių eksperimentų. Įdomi bei pagauli, bet kartu ir varginanti perklausa.

 

 

 

 

82 mythic sunship.png

82. Mythic Sunship – Another Shape of Psychedelic Music

Maloni kelionė preparuotos improvizacijos gestais, sukuriančiais vientisą atmosferą išlaikančias struktūras, tačiau net ir po kelių perklausų taip ir nepaaiškėja, kas ta kita psichodelinės muzikos forma turėtų būti.

 

 

 

 

81 body head

81. Body/Head – The Switch

Noise rock’as be jokios aktyvios perkusijos, paliktas blaškytis tame, ką gali sukurti minimali kolaboracija tarp balso ir dviejų efektais prisodrintų gitarų sienos. Džiugu, kad kitaip nei buvę jos Sonic Youth bendradarbiai, Kim Gordon sugebėjo neištirpti egocentriniame niekale, nors ir norėtųsi kažko daugiau, kas perkeltų monochromatiškumą į kitas garsines plotmes.

 

 

90 good luck in death.jpg80. Good Luck In Death – They Promised Us a Bright Future, We Were Content With an Obscure Past

Ritualinis post-rock’as? Kaip ir prieš tai tope sekę keli leidiniai, taip ir šis yra bandymas žaisti gerai atpažįstamomis temomis, atsisakant perkusinio akompanimento. Bene labiausiai vykęs mėginimas savame žanre sužaisti su vargonais, neskambant kaip antrarūšio siaubo filmo garso takelis.

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „de doden hebben het goed iii“

79. Wiegedood – De Doden Hebben het Goed III

Per keturis metus projekto tąsos nepaleidžia įspūdis, jog Wiegedood tarnauja, deja, tik kaip jungtis tarp post-black ir labiau esoteric, neinicijuotiems į uždarus vartojimo kultus, svetimo skambesio. Funkcionaliai pragmatiška: ‘pouseriai’ priims, tačiau tuo pačiu nuspėjama ir pamirštama kone iškart.

 

 

 

78. Blosse – Era noire

Vieno žmogaus projektai, ypač bleko fantazijų pasaulėliuose, ne toks jau ir retas reiškinys, tačiau Blosse sugeba pradėti stengtis galvoti apie tai naujai. Nors ir vietomis skambantis tarsi būtų klijuotas iš paskirtų dalių on the go – merktų kūrybinio proceso dezintegracijoje.

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „in death's dream kingdom“

77. V/A – In Death’s Dream Kingdom

T. S. Eliot poemos ‘The Hallow Men‘ konversijos į garsines gamas, talpinančias spektrą skirtingų bei tarpusavyje persikertančių žanrų. Problema iškyla bandant klausyti visko iškart, linijine progresija, kuomet atsiskleidžia visas kuracinis modelis, nesugebantis pajungti kontrasto į įdomesnį garsinį naratyvą.

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „amber mark conexao“

76. Amber Mark – Conexão

Bossa nova ir R&B niša su chromatiškai išdirbtomis tranzicijomis, nors ir neišvengiančiomis keisto metabolinio prieaugio, sunkiai įsirašančio į estetinius konsistenciškus bandymus.

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „splashgirl sixth sense“

75. Splashgirl – Sixth Sense

Sutvenktas, be perstojo pelkėjantis nu-jazz horizontas, neišvengiantis keistų kliurkų bei apeliacijų į kinematiškumą.

 

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „hydrorion remnants“

74. Embassador Dulgoon – Hydrorion Remnants

Retrospektyvinė odė praeities įsivaizdavimams apie evoliucinių formų įvairovę, neva laukiančią ateityje, apykaklėje tai perrišant hauntologijos kaspinu, nepastebimai virstančiu į apokaliptinę virvę.

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „jack ladder blue poles“

73. Jack Ladder & The Dreamlanders – Blue Poles

Iš pažiūros – dar vienas auto-ironiškas nuobodulio dainius, atsekantis Nick Cave sarkastinių baladžių tamsai pėdomis, bet išgryninantis tai, ko nesugebėjo paliesti kiti, daugiau pasisekimo sulaukę kolegos – išimti bybį iš gabalų.

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mirror emperor“

72. Zu93 – Mirror Emperor

Gnostinių baladžių prieš miegą rinkinys. Trumpas atokvėpis, labiau koncentruotas į pasakojimą ir vaizdinių tapymą nei į tradicines struktūras, kuriam ornamentus brėžia pasyvokos bet nespėjančios įkyrėti neofolk melodijos.

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „no birds were at the sky“

71. Shattered Form – No Birds Were in The Sky

Kelionė po tinklaveikę garsinių eksperimentų, prasidedančių išlaužytu techno karkasu, apšviečiamų stroboskopiniais pliūpsniais, kuriuos keičia skaitmenizuoto triukšmo pjūviai, pasitarnaujantys kaip perėjimai iš vieno minimalistinio korpuso į kitą.

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „xpetal“

70. 7038634357 – Xpetal

Mėginimai sudėlioti post-humanistinio rytojaus įvaizdį per daugialypių garsinių sienų iškrovas.

 

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „saba care for me“

69. Saba – Care for Me

Desperacinio naivumo apsėstis, bukletai apie kančią, patiriamą tarp paties pastatytų gynybinių sienų. Nesibaigiančių refleksijų ciklo sukurtu atvirumu dažnai sukeliantis nepatogumą. Rekomenduojama incels’ams vietoje kolektyvinio savęs niekinimo forumuose dozių.

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „on the act of reminding“

68. Francisco Oliveira – On the Act of Reminding

Impresionistinės kelionės uždaros sąmonės haliucinacijose, pastringančiose ir vėl sukrutančiose kiek peržaidžiant su buksuojančio laiko efektais.

 

 

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „automatisme transit“

67. Automatisme – Transit

Modulinės sintezės žaidimai su dub techno limitais, deja, bet per dažnai įstringančiais jau gerai atpažįstamose bei nuspėjamose iš anksto klišėse. Galima pasidžiaugti nebent faktu, kad didžėjams, per klaidą užkliuvusiems už šio leidinio, didžioji dalis darbo renkantis medžiagą jau buvo nudirbta.

 

 

 

66. Dedekind Cut – Tahoe

Nepaisant kontroversijos, atkreipusios dėmesį į ‘kūrybinės vagystės’ užkulisius, suteptus manipuliatyvumu ir išdavyste (internetuose nesunku susirasti – tiems, ką domina greitai pasimirštančios kontroversijos) ir naujos prasmės prisirašančios prie albumo dainos Virtues. Stebėtinai kompoziciškai nesekinantis (turint galvoje tai, kad buvo sudėliotas tuo pačiu ir iš kitų atlikėjų įdirbio) ambient‘as. Nekyla ranka lengvai atmesti, o jeigu ne kontroversija, gal net ir būtų sugebėjęs savo įtrauka prisitempti ir daugiau perklausų.

 

65 thea and the wild

65. Thea & The Wild – Ikaros

Bene genialiai kaupiama įtampa per garsinę plokštumą, bet, deja, klimaktiniame taške ji tiesiog išsigaruoja. Visgi džiugu, kad ir kiek albumo pavadinimas bepersiskaitytų kaip ‘IKEA’, tai ir telieka nevykusiu bajeriu, o ne prilipusia į vietą klaida.

 

 

 

64. Thou – Rhea Sylvia

Grandžinė depresūcha bene visą grupės karjerą buvo fone traškantis signalas, tik čia jis aktyviau maišosi su doom metal ir hardcore įtakomis, atliepdama ankstyvąją Nirvana kūrybą. Švarūs vokalai, gaila, sugeba suformuoti paradoksą, būdami tiek stipriausia, tiek silpniausia leidinio dalimi. Nepaisant to, norėtųsi išgirsti tolimesnę šios linijos tęsimą albumuose – keliuose pastaruosiuose jau galima jausti išsikvėpimą.

 

63. GRIM – Primary Pulse

Industrial‘as bipoliniame susiplėšyme tarp fetišizmo su savimi susvetimėjusiems architektūriniams griaučiams ir topofobijos – baimės, kad fetišo objektas, žymėjęs laukinius nyksmo padarinius, pamažu pats išnyks, panaikindamas ir vienintelį ramstį ant kurio besilaikė šio identitetas. GRIM čia savotiškas fantazmagorinis folkorinio bepročio archetipas, savo archajinėmis technikomis sugebantis nušikti skaidrias ir permatomas iščiustintų erdvių klišes. Bene paveikiausias pastarųjų metų žanro palaikų, besilaikiusių iš spausdintos mizantropijos ir juostinių mainų, apdainavimas anapilio konservams skaitmenose.

 

62. The Sun God – The Anticipatory Organization

Išplaukęs kratinys 4×4 klumpakojo, peraugančio į ausį rėžiančius 8-bit glitch armatūros buchalkės, dažnai sunkiai atskiriant ar garsinis pasirinkimas skambėti kaip sukaltam iš niekam neįdomių ir sunkiai sugaudomų radijo dažnių šėralo, buvo estetinis pasirinkimas, prikolas ar į žemę atsvyranti pragmatika. Chuinia, bet kažkaip tai kabina bei potencialiai gali pasitarnauti kaip dėlionės dangtis naiviam vartotojui, prisipirkusiam kokybiškai surinktos, bet sunkiai utilizuojamos Soundium vidurinės klasės garso kūrimo produkcijos, kurios, deja, nepavyksta sėkmingai perrinkti į antrines žaliavas.

 

61. Metasplice – Mirvariates

Mirvariates tarsi ir toliau žymi tąsą dueto subatominių garso junginių paieškose, kurios čia bene koherentiškiausiai susideda į elektro-akustines ekosistemas, kuriančias mutacinės mašinerijos estetiką iš gyvos galybės prieinamų instrumentų kombinacijų bei jų savitų akustinių tekstūrų. Veikiau tai, ką daro Metasplice, yra paveikiau patiriant gyvai, nei klausantis jų įrašų scholastinio vartotojo monasterijoje.

 

60. Sons of Kemet – Your Queen Is a Reptile

Afrofuturistinio jazz-funk duoklė revoliucinėms juodaodžių pasipriešinimo figūroms, tebetęsiančioms ar jau perleidusioms savo darbą kitoms kartoms. Žaižaruojantis, pilnas energijos ir atsidavimo ateičiai, kurios gal net nebus arba ji tik numanoma abstrakcijomis.

 

 

 

lana del rabies

59. Lana Del Rabies – Shadow World

Praleidžiant pro akis nevykusį bajerį atlikėjos pseudonime (redakcija susiluošino kelių girneles žvengdami iš tęčiškos juokelio manieros) visai kompetetingas ‘tamsiųjų’ žanrų rinkinys, sukaltas tarsi į vieną dinamiškai linijinę perklausą, kurios nesumaišo skaitmenizuoto triukšmo dūrių pavertimas pigiais kompoziciniais triukais.

 

 

58. Cash Savage & The Last Drinks – Good Citizens

Kitaip nei kritikų išliaupsintas Idles albumas, kurį spėjome apžvelgti ir mes, Cash Savage & The Last Drinks nebando moralizuodami įteikti tiesos poptimistiniame apvalkale, už kurios, jų muzikoje ne tiek daug ir slypi. Veikiau jų performatyvus tikslas yra apsidairyti ir dirstelėti į po savimi paliktą krūvą – nykstančią aplinką anapus ekrano, toksiškus santykius darbe, tai, kad žmonės, kuriuos manei pažinojęs, staiga tapo vos sukalbamais debilais ar pro reflektyvią mintį nebepastebi praskriejančios paranojos.

 

57. Second Still – Equals

Darkwave revival, staigiai patampantis utilitaristine nuosėda – nieko neįskaudins, nesužeis, dar, žiūrėk, gal net suskambus kieno nors mikse išjudins pašokti.

 

 

 

 

 

56 the garden

56. The Garden – Mirror Might Steal Your Charm

Postmoderni popsūcha, atlikta išderintais instrumentais, savo tūpu humoro jausmu, klausant albumo nuo pradžių iki galo, pradedanti užpisti. Kaip ir su Arklio Galia – vartoti saikingomis dozėmis, prieš tai pasitariant su artimiausiu kiniku arba vaistininku.

 

 

 

55. Bronzewing – Riparian Zone

Vienintelis new age’inis leidinys, prasimušęs į dėmesio vertų šimtuką. Savotiškas žanro (jeigu tai galima taip pavadinti) abstrakcijos blockchain’as, savyje talpinantis įtakas, nuvedančias dar į pačias elektronikos užuomazgas iki nūdienos suhipėjusių hipsterių oro taršos garbinimo.

 

 

 

54. Hamid Drake & Mako Sica – Ronda

Kvarteto improvizacijos išskaidytomis minimaliomis frazėmis, gebančiomis neapsunkti nei tonaliai, nei tarpinstrumentinei komunikacijai derantis sąskambių kartotėmis.

 

 

 

 

53 khalab

53. Khalab – Black Noise 2084

Geriausiai klausomas dialoginėje priešpriešoje su Sons of Kemet – taip atskleidžiant šio tamsesnes puses, nebijančias jungtis draugėn su išplėšyta jazz aritmika, bei kartais atonaliais elektroninias dūriais.

 

 

 

 

52 tropical fuck storm

52. Tropical Fuck Storm – A Laughing Death in Meatspace

Kognityvinis disonansas tarp preaching for the choir politinių žinučių patronizmo (taip, niekas neneigia – dabartinis politinis klimatas aktyviai savo letenomis siekia dvivamzdžio parako išlaisvinimo) ir vykusių eksperimentų su jau išsekintomis The Drones formulėmis, taip parašant siurrealistinio roko albumą.

 

 

51. Alameda 4 – Czarna woda

Lenkų post-rokas su tribalistinio folk (veikiausiai tokio, kokio babytės jiems prieš miegą tikrai negrojo, bet vis tiek prisisapnavo) ir post-metal padalyviais. Sinkopuota etnografija, kuri albumui prasigrojus, norėtųsi, kad tokia ir išliktų, užuot pasidavus post-whatever susivirškinimui.

 

 

 

50 a trio and amm

50. “A” Trio & AMM – AAMM

Free improv-jazz su gnostinės ritualinės muzikos priemaišomis. Perdėm nelevituojantis kosmose, kame dažnai užsistovi panašius praeities žanrus siekiantys prikelti atlikėjai.

 

 

 

 

49 amnutseba

49. Amnutseba – Demo II

Animuoto black metal iš Prancūzijos demo, tarsi tęsianti 2017 metais išėjusios pirmtakės gestais, tiek bandančiai paneigiančiai nuo jos atsitverti dinamiškesniu daugialypumu. Retas atvejis, kai verta investuoti į sekančio leidinio laukimą.

 

 

 

48 blawan

48. Blawan – Wet Will Always Dry

Modulinio suvedimo 4/4 pliekykla, į save įjungianti balso sintezę, virstančią naujai manipuliuojamais tonais, beveik neišvirstančiais pertekliumi iš harmonijos disciplinos.

 

 

 

 

47 gweno

47. Gwenno – Le Kov

Žaismingas, organiškai harmonizuotas popsas, kartais veltui bepradedantis šlitinėti po kišenes vietos dar vienai pigiai retro klišei.

 

 

 

 

 

46 john bence

46. John Bence – Kill

Psichoaktyvi pergyventų traumų mimetika, surinkta iš išskeldėjusių moderniosios klasikinės muzikos, noise, power electronics momentų, muzika, bandanti save suknežinti ir vėl surinkti naujai, toliau talžant entropijos depersonalizuojančioms jegoms. Tačiau kaip ir su nemaža dalimi savo abstraktaus post-industrial laikininkų, perdėm reikalaujanti vaizdinės medžiagos to išaiškinimui – tarsi tapimo garso takeliu filmui, kuris taip ir nebus išleistas net ir found footage formoje.

 

45. Rhys Fulber – Your Dystopia, My Utopia

EBM užkrato, kaip ir nemažos apkrovos kitų į pliekalo metrą sutelpančių, bet pasyviai dekonstruojamų tendencijų, rinkinys. Retas iš atvejų, kai į bytą suskaldytas balsas neskamba kaip garso dizaino pirmakursio pirmasis pasižaidimas su Ableton’u.

 

 

 

44 aqxdm

44. AQXDM – Aegis

Aegistechno nėrimasis iš dėl toksiškų aplinkos sąlygų tarpusavyje pradėjusių suaginėti galūnių, į pagalbą besišaukiant drum and bass ir breakbeat kapokles. Net ir devynių minučių acid techno antikvariatą menantys build’ai, kurie klišose eilinio technačiaus panagėse pradėtų kelti nerimą, kad reikia pradėti suteikinėti nelaimėliui pirmąją prasiblaivymo pagalbą, sugeba nuskambėti kaip atlikti su meistryste ir intencija, o ne vien kaip su narkoleptiniu atchodu neišgriūti iš kelių.

 

43. Imperial Triumphant – Vile Luxury

Mes jau tikrai nieko neteisiam, tik atvaizduojam tai, ką matom‘: kaip vienas šnirpščiantis dėdžius išsireiškė, yra grynosios ideologijos poza. Nepaisant antakį keliančio disponavimo karnavaline estetika, galima džiaugtis, kad ši nesusitrombavo su muzikine dalimi ir gavosi pakankamai kompetetingas techninis death metal, bemaž labiau skolingas Ulcerate ir Gorguts nei tiesioginėms jazz ar klasikinės muzikos įtakoms.

 

42. Snail Mail – Lush

Hiperbolizuotos praradimo emocijos sutelktos į net beveik įtikinantį grandžinį naratyvą, pernelyg jų nenupiginant. Sveikintina ir tai, jog nepasiduota traukai išleisti hamakinės šunyčių meilės vasaros karštyje singlo.

 

 

 

 

41 avant dale bowling club

41. Avantdale Bowling Club – Avantdale Bowling Club

Išliekamosios vertės neįprastais beat‘ų sprendimais beieškantis repas, nuviliantis silpnu delivery ir droviu nerimu vokalinėje dalyje.

 

 

 

40. Dead Void – Looming Spectre

Lo-fi death/doom metal, nesuinteresuotas atmosferos kūrimu, viską perleidęs estetinei old-school inercijai. Ryškiausia probleminė ašis yra kiek karikatūriški vokalai – labiau primenantys piktą savo prisikėlimu zombieną, nei gerai apgalvotos neapykantos tulžį.

 

 

 

39 Aethereal Arthropod

39. Æthereal Arthropod – Entomos

New materialism ideologijos ambient, naujiems organiniams dariniams, kuriems nusišikt ant paklausomumo ar suprantamumo, neva išrandantis iki tol neegzistavusią progresiją 9 tonais – jeigu tai vis dar galima pavadinti progresija, o ne whiplash efektu.

 

 

 

38 dead bait

38. Dead Bait & Hiroshi Hasegawa – Split

Zoninio (konceptualiai albumas nurodo į kalėjimo patirtis, būtas ar nebūtas) pycho drebančių letenų triukšmo skulptūros. Nuožmios ir be paliovos atakuojančios garso sienos, nesukuriančios nei minutės atvangos.

 

 

 

 

 

 

 

37 overscan

37. Overscan – The Marriage of Violence and Desire

Garso takelis prarandančiai savo svarbą šeimos institucijai ir saliutai dar kvailesniam geismo objektui, viename rinkinyje fetišizuojančiame visko irimą į šipulius skaitmeninėje defragmentacijoje.

 

 

 

 

36 festering wounds

36. Festering Wounds – Festering Wounds

Goregrind garsine gama nenusileidžiantis mėsos cechui ar kolektyvioms bendrabutiečių pagirioms. It is what it is, nepamainomesnė parankė sportuojant nei kalorijų apyrankė.

 

 

 

 

35 zanias real

35. Zoé Zanias – Into the All

Sau skeptiškas metodiško EBM linijiniškumo neiginys, kiek perdozuojantis šalto hat‘ų tembro.

 

 

 

 

 

34 iron sight

34. Iron Sight – Arbutus

LSD trip‘as blankiai apšviestoje erdvėje priešais veidrodį, šaukiantis apčiuopamos patirties izoliacijos korozijoje, fone kažkam leidžiant Scooter. Nepaisant visko, gaila išdegintų resursų perrašinėjant viską į kasetinę laikmeną.

 

 

 

 

33 tpsb

33. тпсб – Sekundenschlaf

Blackest Ever Black (ignoruojant marketingo mitologiją apie muziką, rastą eBay aukcione įsigytame kietajame diske) kiek atsitokėja nuo tuščio vaikymosi to, kas madinga meno studentų tarpe, išleisdama garso takelį girtai kelionei namo Taxify tresbylkoje, vairuotojui patikėjus savo skūros partempimo namo gerbūvį.

 

 

32. Sepulcher – Panoptic Horror

Ko jau ko, bet iš thrash metal išgirsti kažką naujo turbūt nesitikėjo net naiviausias trašystas (juk ‘viskas jau buvo atlikta 80s kūrwa \m/!!! Ar ne, seniuk?’). Kažkas pagaliau susitaupė nemėtant tuščiai savo (ar mamos) pinigų antrinei vinilų ir antsiuvų rinkai, išsilauždami iš retro-futurizmo ir jau spėjusių nuplikti į šeštą dešimtį tęčių garbinimo kulto.

 

 

31. Furtherset – The Alter and Affect

Veikiau garsinis atlasas, nei koherentinis bandymas jungti mikšeryje rastus garsus, surinktus iš įvairių eksperimentų moduline sinteze.

 

 

 

 

 

30. Gossiwor – Lighthouse

Skaitmena įrėmintas atkapstytų garsų disonansas. Gal net primintų Dead Can Dance, jeigu šių kūnas nebūtų anksčiau rastas eterinių aliejų ir vonios druskų dumblo pakasynose.

 

 

 

 

29. Jung an Tagen – Agent Im Objekt

Object oriented ontology nesusipratimo trendo garsinė išraiška, vietomis primenanti supimąsi surūdijusiomis komunalinio geto supynėmis.

 

 

 

 

 

28. Esoctrilihum – Pandaemorthum

Disonansu varomas death/black, atsisakęs savo sword & sorcery vystykluose prisipainiojusių blizgučių. Bene nepriekaištingai atkuria kontroliuojamo chaotiškumo įspūdį, nors ir pamažu stekenant kantrybę perdėtu meistrystės flash’inimu.

 

 

 

 

 

 

27. Robyn – Honey

Daugiau nei vykęs popso albumas, nustelbtas titulinio singlo sėkmės.

 

 

 

 

 

 

26. Rezzett – Rezzett

Outsider house organiška raida, paliekanti užnugaryje kasetinės kompresijos stilistiką, ją keičiant naujai besitelkiančiomis kitų, jau spėjusių pasimiršti, žanrų priemaišoms.

 

 

 

 

 

25. Lampir – The Alchemy of Cursed Blood

Lo-fi black metal, nepavirstantis viena klampia blast‘ų mase, bet ieškantis atmosferinio išėjimo akliname užsidaryme dėžėje.

 

 

 

 

 

24. Alex Zhang Hngtai – Divine Weight

Granuliarinės sintezės žaidimai, apsėsti laiko paradoksais ir nešvariais persikirtimais tarp tonaliai išdarkytų frazių.

 

 

 

 

 

23. Bong – Thought and Existence

Į bandymus iš stoner metal kažką dar išmelžti jau gerą penkmetį sunku žiūrėti neurotiškai nebesivaipant, lyg užuodus deginamo pigaus pychalo skleidžiamus garus. Bet Bong buvo bene vienintelis žanro atstovas, dėl kurio nebuvo gėda prisipažinti jį mėgstant. Kaip ir tas pats pasišventimas kosminiams simboliams, atisiejant nuo kasetinės ištvermę bandančios produkcijos. Padeda ir tai, kad apsieinama be nuorodų į gamtoje randamą grybieną legaliam apsitorčinimui.

 

22. Forest Management – Biqui

Vaiskus, nostalgiškas ambient‘as, peraugantis į tamsesnes erdves ir jų pakampių tyrimą.

 

 

 

 

 

 

21. Knelt Rote – Alterity

War metal agresija, sumišusi su kontingentine grindcore peristaltika. Netikėtai įvairiai bei techniškai optimizuota (kažkuo net mena redakcijos kolegijos favoritus Discordance Axis, jeigu šie susirinktų vėl, bet grotų metalą), tačiau netąsanti kantrybės bereikalingais matematiniais triukais – išsunkiant vieną frazę, kad būtų galima kaktomuša judėti prie kitos.

 

 

20. Senyawa – Sujud

Sujud susisieja su drone ir folk estetikomis, pernelyg nesivaikant tikrinti, kiek šių žanrų šakniavaisiai vis dar gyvybingi megzti naujus vaisius, bet vietoje to atsiduodant jais perduodamų kultūrinių srovių taršai ritualizmu, apsieinančiu be buko, perteklinio estetizavimo.

 

 

 

19. Rodrigo Amado, Joe McPhee, Kent Kessler & Chris Corsano – A History of Nothing

Elektrošoko procedūros free jazz senoliui savo potenciją atgauti, cheminiams medikamentams nesukūrus jokio vaisingo poveikio.

 

 

 

 

18. Actress x London Contemporary Orchestra – LAGEOS

Hibridinė sinergija tarp DAW interfeisų ir orkestrinio atlikimo. Actress jau kuris laikas nebestebina savo garsiniais sprendimais, bet džiugu, kad pasimatavo apdarus, kurie bent jau laikinai jam tiko.

 

 

 

 

17. Ravyn Lenae – Crush

Bene labiausiai chill leidinys, patekęs į topą. Retas atvejis, kai seduota, romantikos persunkta muzikinė linkmė, nenuskamba skausmu cukraus išdraskytame emalyje.

 

 

 

 

 

16. Korridor – End of Cycle

Pomirtiniai industrinio techno blyksniai, derantys su trumpai susidarančiais, kaip greitai susiformuojančiais taip greitai ir išsiardančiais, tamsaus ambient purvo salynais.

 

 

 

 

15. Rabit – Cry Alone Die Alone

Veikiausiai taip skamba aplinkoje repas, kai susivoki, jog išgertame kodeine nemažą dalį sudarė asbesto dribsniai. Nors tai tėra žaidimas įtakomis (neduokdie, kad tai taptų dar vienu revival) besiremiant sena, iš savo yrančių vidurių logikos užauginta instrumentinio hip-hop’o geneologija pasigirti galinčia miksavimo technika – Rabit, ironiška, tačiau pralenkia savo pastarąją kūrybą. Tiek, kad net sunkiai žiojasi žabtai tai nurašyti kaip dar vieną gentrifikacinį jiupsteryno pūdinį, pasėtą jai priešiškoje estetinėje teritorijoje.

 

14. Misha Mishajashvili – 2018

Dar vienas, tik šįkart jau vykęs, hauntologinis atsigręžimas į Šaltojo karo likučius, kręštančiu triukšmu apjungiantis vaporwave vaiduoklius, post-punk motorinių sutrikimų aritmiją ir sovietinį palikimą be nostalgijos atodūsių, vertinantį šleivo tranzicinio rokiruočių periodo skaudulius bei nesėkmes.

 

 

 

13. Sam Haar – Euso

Post-klubinio sąntykių aiškinimosi su techno, gūdžiame, susvetimėjimo apgyventame skersgatvyje, aidai, kartais funkcionuojantys kaip standartinių muzikinių tekstūrų bei pasažų ekskursai, kartais kaip manipuliacijos padarinių spiečiuje bandančios išlaikyti savo identitetą laikmenos. Nors albume prioritetą užima garso dizainas, judėjimo konstravimas bei persidengimų paieškos – nesunku tai pamiršti ir susmegti erzelio sukuriamoje inercijoje.

 

12. Haraam – The Storm That Washed It All Away

Tarpinė, susidariusi tarpe bežmogiškumo reprezentavimo, field recordings technika, bandant į garsą suspausti žmogiškai ausiai svetimus audros triukšmus, ir laptopinio prakąsto obuolio bandymus juos sutvarkyti į darną. HNW, nors ir perdėtai aklinai besifiksuojantis triukšme, pagaliau galimai susidarė į kažką, ką išties galima pavadinti triukšmu, o ne vien sektinu neapibrėžties idealu. Relaksacinis muzakas, parašytas dar neegzistuojančiai radare ateivio ausiai.

 

11. Anja Garbarek – The Road Is Just a Surface

Po trylikos metų tylos (nors dažnam klausytojui, bebūtų gaila to ar ne, neesminės ir nesudarančios reikšmingo skirtumo) Anja Garbarek paleidžia geriausią metų (žinoma, objektyvia Trigrašio nuomone) popso albumą, išleistą dviejomis versijomis: viena – labiau eksperimentinė, garsovaizdinė, atliepianti ilgo meto tylos tuštumą ir nepabaigtus darbus; kita – labiau krypstanti į melodinio pop-art’o verpetus. Nors ir brėžiantis savo dinamiką iš įgyvento reflektyvumo, leidinys nenusėda nepertraukiamo kvaršalo rutinoje, anaiptol – vos ne be klaidos sudėliotu deskriptyvumu, pamažu tampa besidalinamu potyriu (tai kone ryškiausia gabale ‘Lazy Predator’, priverčiančiame įsivaizduoti ne tokius jau tolimus psichosocialinio realizmo kadrus apie beprotybę, neveiksnumą, apsivyniojantį galios žaidimų Mobijaus juosta).

 

10. Aksak Maboul – Before and After Bandits

Turbūt dalinai nesąžininga Top 10 pradėti leidiniu, kuris originaliai pasirodė daugiau nei prieš 30 metų, bet dar nesąžiningiau jam leisti nugrimzti į užmarštį, vos naujai prikeltam antram šansui. Tamsus eksperimentis avant-prog, nors ir vietomis agresyviai kakofoninis, bet kartu priimtinas, o įpratus – net savaip meditatyvus. Belieka tikėtis, kad visko nepagadins išsipildžiusi (jeigu gandams verta suteikti episteminio svorio) gyva veikla, nes neišsipildžiusių svąjų psichoanalizės teatras jau pramušė savo pasitikėjimo ir kantrybės kredito lubas (verta paminėti įvairius King Crimson narių pasituravimus melomanų nostalgijos sąskaita).

 

9. Aseptic Void – Ideazione di Contrasto

Kaip jau nurodo albumo pavadinimas, leidinyje fetišizuojamas kontrastas – tarp nesančio ir esančio, sąmoningo ir susapnuoto beklausant. Antropocenos krizių išstatymas be moralinio pjedestalo graibymo (pasigendantiems, tai galima rasti pas neseniai Kaune koncertavusį tęčių Rogerį Watersą).

 

 

 

8. Loidis – A Parade, In the Place I Sit, The Floating World (& All Its Pleasures)

Microhouse, osciliuojantis tarp bandymo išeiti iš žanro klišių, jas perkošiant per efektinį tinklelį ir kompozijų, orientuotų klubiniam naudojimui. Retas atvejis, kai naujas house leidinys nėra vien žanro istorinio bagažo rinkliava, išsidalinanti į ‘fainas‘ ir ‘nefainas‘ dalis.

 

 

7. Carlo Giustini – Manifestazioni

Apleistų miestų architektūros liekanų garsinis žemėlapis, suplėšytas ir perrinktas atgal iš šipulių.

 

 

 

 

 

6. Eosphoros – Eosphoros

Cheminė reakcija tarp nusistovėjusių pastarųjų kelių metų black metal bangų (pradedant Mgła, baigiant islandų psichodelinės beprotybės užuominomis), sukurianti gaivališkos atmosferos holizmo iliuziją, sugebančią iš jau kurį laiką merdėjančio ir save parodijuojančio žanro ištraukti kažką emociškai įtaigaus.

 

 

5. Felicia Atkinson & Jefre Cantu-Ledesma – Limpid as The Solitudes

ASMR efektą bandanti atkurti elektroakustika, kaip ir deconstructed clu,b susikonstravo į savotišką trend‘ą kolektyvinio nudurnėjimo prie ekranų bendruomenėse, kurio tiek įvairialypės interpretacijos, tiek bukaprotės vienadimensinės mimetikos atspindžiai pamažu virto altoriumi kūrybinės autonomijos atsisakymo aukai. Čia Falicia Atkinson ir Jefre Cantu-Ledesma kolaboracija pasuka kita linkme, tyrinėdami prieštaringumo vandenis (akvatinė tematika čia groja vedamuoju motyvu, stebėtinai nepavirsdama į apsipūtusį dėbsojimą į terariumo augintinių tuštinimosi/maitinimosi ciklus – kas neretai ištinka panašią kryptį pasirinkusius kūrėjus) tarp organikos ir technikos.

 

4. The Caretaker – Everywhere at the End of Time – Stage 5

Demencijos kokonas muzikinėje formoje. Atsitraukimas nuo trūnijančių menių, apleistumo ir nyksmo kūrimo per paviršiaus rėžius, brandinančius atmintį reiškiniams, kurių veikiausiai nebuvo į glitch konstrukcijas, tarp įvairių garsų, nederančių tarpusavyje laužymo į darną, praeitį iškeičiant asimiliuotams vaizdiniams apie ateities pernešamą nerimą.

 

3. Abul Mogard – Above All Dreams

Ambient‘as, įkurdinantis nepatogumą kasdienybės paviršiuose (savotiškas ankstyvojo postmodernizmo užsiciklinimas nuorodų spiečiuose), užuot fiksavęs juos kosmologinėse mūšose, gamtinėse stichijose ar akvariuminio filtro užsikišimo triukšme.

 

 

 

2. Topdown Dialectic – Topdown Dialectic

Dialektiniai post-club viražai, sėkmingai apeinantys jau spėjusius pernakt pašvinkti žanro memus.

 

 

 

 

 

 1. Le Berger – 

Kompozicija iš esmės yra klausytojo kantrybės pralaidumo bandymas, artimesnis garsiniam galvosūkiui – kiek jis sugebės atlaikyti, rodos, be paliovos besikartojančią, šaižiai į sąmonę besirėžiančią frazę, besistengdamasis vis iš naujo sugerti jam primestą erdvės ir laiko nuovoką? Nuo jo paties, kad ir kaip tai užknisančiai nuskambėtų, ir priklauso jo klausymo patirtis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.