Epistemologinė ir materialistinė vinilų renesanso kritika

vinil ikon

Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį (nuo 2007 m.) palengva pradėjo kilti vinilų pardavimai — nuo to laiko vis agresyviau proporcingai didėjant, net ir paraleliai klausymą didžiąja dalimi spėjus uzurpuoti skaitmenai, netrukus ir stream’inimui.

Skaitmena vs. analogas: vertė, romantika, fetišas, melomanija

Redukcionistinė analizė negaišdama teigtų, kad atsiveria gan paradoksali poliarizacija tarp to, kaip muzikos yra trokštama klausyti ir kokią pragmatinę naudą tai atneša. Skaitmeninė imersija sukuria begalinį pasiekiamumą, pasirinkimą ir lankstumą, o analoginė technika (šiame kontekste — vinilai) šią atradimų galimybės stoką klausytojui tariamai kompensuoja savo muzikinės patirties ‘gyliu’, ‘skvarba’, ‘grynumu’, ‘autentika’ ir kitais plūduriuojančiais signifikantais. O šiais, tos pačios redukcionistinės interpretacijos tvarto ribose, bandoma dangstyti dar vieną nereflektuotą, iracionalią ir inertišką seką, vedančią link naujai remobilizuoto muzikos vartojimo fenomeno, dažnai sustumiamo į klasikinius romantikos ir fetišo kampus — vinilinių plokštelių revivalizmo. Tačiau ne viskas susiveda į šią itin urvinę ‘skaitmena = muzikos įvairovės plotis ≠ juslinė klausymosi patirties gelmė / vinilai = gelmė ≠ įvairovės plotis’ sistemą.

Retas dabar įsigija vinilus dėl skambesio kokybės, išgaunamos dėl saugesnės, mažiau nuostolingos garso kompresijos formatuojant įrašą — labiau dėl paties rinkliavos proceso ir personalizuoto rituališkumo, savastinės reputacijos bei tikėjimo mistine (vietine/pogrindine/alternatyvia ir whatnot, dažnai išlendančia ‘support your local […]’ kolontitulais) scena bei įnašo palaikymu šiam cikliškumui besisukant vis rimtesniais grybšniais, kai vėliau tekste išsakyti atlikėjai prikėlė madą, jau ir nuo seniau savo albumus leidę LP plokštelėmis, įgavo dar didesnį populiarumą, kas vėliau išaugo iki to, jog muzikantai/grupės pradėjo užsiimti savo brand‘ų grotuvų prekyba. Tai sugestijuoja, be klausytojų/vartotojų stovyklos, ir išplitusią vinilų fetišizaciją iš atlikėjų pusės.

Nors patefonų smaigymas melomanų plejadose ir anksčiau buvo laikomas ‘gero skonio’ indikacija, taip simboliškai palaikant ir reprodukuojant patį melomano identitetą, visgi tai buvo labiau sietina su savalaikiu ir ne tokiu teoriškai komplikuotu (labiau kaip muzikalios buities prezervacija) kolekcionavimu, archyvavimu — dabar plokštelių vajus griebia tiek kaip (sąmoninga ar ne) rezistencinė pozicija skaitmenai (kaišaliojant tariamą muzikos nuvertėjimą, perviršį), tiek kaip per retroaktyvią muzikos materializaciją pasireiškianti ikonizacija ir talismanų kaupykla, apraizgoma pridėtine verte pačiai muzikai: vinilas neva skamba šilčiau, jaukiau, tikriau; *senų knygų lentynų paskleistose dulkėse, tarp popietinės saulės spindulių, garuoja ‘Mint Vinetu’ kava*.

Todėl tiek pačiam agregatui — patefonui, — tiek jo mediumui — plokštelei — yra suteikiama papildoma vertė ir prestižas, kuris kūrinį priartina prie kolekcinio vieneto statuso, dažnai visiškai neatsižvelgiant į albumo/įrašo istorinę/kultūrinę/socialinę vertes, tačiau beveik tapatūs procesai galioja bet kokiems meno kūriniams apskritai (ypač, pavyzdžiui, dailėje, kuomet tapybos darbo, nepaisant jo techninio ir estetinio indėlio, vertė meno rinkoje yra determinuojama garsios autoriaus pavardės, kuri dar ir būna išeskaluota abejotinais keliais, kaip antai Jackson Pollock).

cjw_0711_hauntologyanchor_--__w_760_

Respektabilumo apyvartos spąstuose: klausytojo rolė ir leidybinis prestižas

Vinilų nutiesta (įsi)klausymo kultūra paremta fantazijos varomu patirčių atvėrinėjimu ir afektacija, dažnai, ankstyvos ir velniškai brokuotos fenomenologijos lygyje, siekiančia įtikinti grįžti prie ‘grynųjų’ muzikos pojūčių ir patyrimų, o vinilas/patefonas, kas be ko, tampa įrankiu prie to prieiti ir tą pasiekti. Šią individualią subjektifikaciją neretai grindžia girdima ‘turiu šito albumo vinilą’ frazė, siekianti įrodyti subjekto savidedikaciją muzikai — tą kredenciją, žyminčią ‘pagarbos atidavimą’. O dažnai sugaudomas, neabejotinai sukeltas piratavimo, didaktinis etikos impulsas ‘patiko — nusipirk’ (suprask — būk atsakingu vartotoju) persikėlė į vinilus, kurie dalinai ir pradėjo funkcionuoti kaip ‘dorovingo ir supratingo’ klausytojo vertybinis matas, apsprendžiantis, kiek ir kaip vartotojas prisidės prie šio muzikos industrijos lauko.

Atlikėjams (ir įrašų/leidybos kompanijoms) išleisti savo darbą vinilo plokštelės pavidalu (kad ir kokiu limituotu) bėgant metams, įskaitant ir Lietuvą, tapo panašaus prestižo ženklu, nors, iš tiesų, tai tėra integrali apeliacija į naujai susiformavusią rinkos dalį, kurios pagrindą sudaro auto-verdikto ‘melomanai’, digger’iai, kaupėjai/rinkėjai/hoard’eriai (hoard’inimo paprotys čia svarbus, ypač suveikiantis su lengvai įperkamais sovietiniais perleistais vinilais, kurie dažniau įsigijami ne klausymosi, o vertybinės vilties tikslais; nereikia pamiršti ir to, kad vinilų klausymasis yra neatsiejamas nuo home listening), nostalgijos proponentai ir per vėlai gimę, siekiantys išgyventi neišgyventą.

ae5cc663806318d4e14e65457a96b8c3

Muzikos industrijos sub-rinka: (folk)rokizmo falas ir mišrūniško perkamumo statistika

Būtent tasai, palyginti, šviežiai atsivėręs rinkos sektorius — vintažinė senų raritetinių vinilų distribucija ir naujai išleistų plokštelių išdėstymas madinguose šopuose — naujais pelno horizontais prikėlinėja visą išdegusią revivalizmo filosofiją ir reprodukuoja vinilų gamybą, pardavimus, į tai logiškai įtraukiant ir tam reikalingus klausymo technikos prietaisus, kurie steigia ir sukuria suplementinį potraukį hardware romantikai, kvailokai įsimylint garsines bangas skleidžiančią aparatūrą ir suspenduojant muziką, kaip kultūrinę išraišką.

Prie viso šio revivalizmo, labiau iš kolekcionavimo instinkto pusės, nemažai prisidėjo šiuolaikinė į praeities dvelksmus nurodinėjanti roko, psichodelikos ir folko muzika, kas asociatyviai (dar ir iš vizualios retro pateikties) itin tinka tokiai muzikos patyrimo materijai, kaip kad Jack White, Mumford & Sons, The Black Keys, Beach House, Tame Impala ir Bon Iver, praeitame ir šiame dešimtmečiuose laiku sureagavę į tendenciją ir savo naujus albumus išleidę papildomu plokštelių mediumo tiražu. Bet ne tik rokizmas su savo niekada taip ir nepasitraukusia vinilų glorifikacija prisidėjo prie to — hip-hop’o kultūra senų įrašų plokšteles visada vertino kaip savo instrumental’ų pagrindą ir šaltinį.

Praėjusių metų pardavimai, nors ir žymintys rinkos augimą ištikusią stagnaciją, pateikia iškalbingą maišalynę tarp šio amžiaus muzikos žvaigždžių (perkamiausias 2018 m. — Arctic MonkeysTranquility Base Hotel and Casino’, o šeštą poziciją užima George Ezra ‘Staying at Tamara’s’, dešimtoje liko Amy Winehouse ‘Back To Black’) ir jau laiko patikrintų praeities gigantų — visas kitas Top 10 pozicijas užima Fleetwood Mac, Queen, Pink Floyd, Nirvana, Oasis, David Bowie: įrodymas, kad rokizmo tvirtovė savyje patogiai įkurdino poreikį prieraišumą rokui realizuoti vinilais.

Nors plokštelės sudaro tik ~5% visų muzikos laikmenų pаrdavimų, tai yra pakankamas skaičius tęstinos apyvartos cirkuliacijai, turinčiai savo augančią dalyvių bazę, dažniausiai sudarytą iš išgyvenančiųjų stoką dėl savo ‘nepakankamos kontribucijos muzikai’ arba norą išmėginti ‘kitokį požiūrį’ į muziką. Išties, vinilo apologetikos kultas (pavyzdžiui, old school hip-hop aukštintojai ir semplinimo entuziastai) alienuotiems skaitmenos vartotojams yra pakankamai patrauklus savo jausmais įtinklinta ‘šilumine’ ir ‘deep listening’ argumentacija.

ca99c1ff8a35eaea8bee7282bb3a34b9

Vinilizmo ideologija: klaidinančio intymumo sąmonė, retromanija, geismas

Vienas rimčiausių vinilizmo pliusų yra tas, jog šis mediumas gali padėti perkainoti (ne finansine prasme) muziką — pateikti kitokį vamzdį sociologiškai žvilgtelėti į tai, kaip turi būti atrandama, suvokiama ir vartojama muzika; vinilų įsigijimo ir perklausų procesualumas sulėtina spartų muzikos explore’inimo graibstymą, knebinėjimą ir skubotą ragavimą, po kurio vyksta per staigūs atmetinėjimai. Pavyzdžiui, jei svarstoma įsigyti dar neklausytos ir nežinomos muzikos (veikiausiai tai vyksta pakankamai retai) plokštelė, piniginė investicija gali padėti iššaukti priimtą racionalesnį sprendimą, kokią kūrybą pasirinkti pirkti. Kur kas dažnesnis atvejis yra pirkti vinilą jau patinkančio atlikėjo ir/arba albumo, klausyto skaitmenoje ar stream’e — tuo plokštelė vis dažniau asocijuojasi su ‘true listener/appreciator’ sąmone; o juk ir nemažai atlikėjų vinilus limituotai leidžia ‘tikriems gerbėjams’ — ‘kam rūpi, tas nusipirks’. Tad vinilai yra totemas, aplink kurį spiečiasi ‘arčiau muzikos’ esantieji.

Žvelgiant per banalią materialistinę traktaciją, seniau išleistas vinilas yra būdas medžiagiškai ir jutimiškai įsijausti į tą laikmetį, kurio metu buvo originaliai įrašytas atitinkamas kūrinys — skaitmenoje visi laikmečiai, laikotarpiai ir eros yra niveliuotai lygios, nes dalijasi tą patį failo formatą, o plokštelė daugialypiai liudija apie padėtį praeities muzikoje, būtent ši laikmena yra vienas vadinamos retromanijos simbolių, nes yra tiesiogine prasme apčiuopiama būtojo ir pergyvento periodo tąsa; apart įrašytos muzikos, tai, per romantizacijos ir vaizduotės priedo maršką, galimybė taktiliškai patirti objektifikuotą praeitį.

Geidulys fiksuoti ir stabilizuoti praeities reiškinius yra ambivalentiškas nepasitenkinimo dabartimi (šiuo atveju — tariama muzikine devalvacija dėl stream’inimo platformų iškilimo ir pan.) ir perspektyvaus muzikinės ateities (taip, ateities, nes dabarties dimensija išnyksta viską lūkestingai projektuojant į priekį, kad reikalai pasitaisys ir galima tikėtis esamybės prezervacijos) idealizmo junginys.

9443e10856b0ea6dad1efbf0dacb4c7a

Kolekcionieriaus identitetas: kolektyvinės plokštelių apoteozės erdvės, nuosavybės fiksacija, sentimentai

Plokštelių kolekcionavimas yra tarsi muzikinės kelionės skubos retencija ir savęs įtikinimas, jog, štai, prisidedu prie muzikos pramonės, remiu atlikėjus — susikurtas orumas telpa tau po margo megztinio pažastimi, palikus blusturgio aikštelę. Tasai pustuzinio procentų rinkos fragmentas ir išsilaiko panašiose erdvėse: second hand’iniai knygynai/kavinės, vinylshop’ai, dėl kintančios paklausos save perfunkcionalizavusios įrašų parduotuvės kokiame nors pusrūsyje. Tenka pripažinti, kad vinilai panašaus tipo parduotuves gerokai kilstelėjo iš grabo — to nepadarė MC (kasetės), išsunktos iš dvėstančio pankroko/hardkoro andergraundo ir pasigriebtos itin smulkios apimties vietinės reikšmės leiblų, susegančių pusšimtį kasečių (iš kurių grotuvuose prasisuka veikiausiai tik pusė) numetimui į svetainę ar bardačioką.

Muzikos skaitmenizacija sublimavo iš esmės neribotą bei pigesnį produkcijos pasiekiamumą ir plačias galimybes atsirinkti, ko klausyti ir kas vertinga, bet tokie prieinami kiekiai tuo pat apsunkina ir kelia pasimetimą — vinilai leidžia dėti, tvirtinti svarbos prioritetus ir taip sklandžiau hierarchizuoti savo muziką, pagal jos art(im)umą bei reikšmę tau pačiam. Paprastai vinilai dėl tokių sentimentų ir įsigijami, net jeigu albumo turinys yra rėžiančiai nuklausytas, bet laikotarpio ir aplinkybių sąjunga praeities plotmėje neleidžia atskiratyti paties produkto turėjimo opcijos — tuo muzika prisideda prie dirbtinės atminties konstrukcijos. Digital atveju, klausomos muzikos įvertinimui gali pasijusti to solidumo ir verifikacijos stygius — tam vinilai padeda materializuoti ir ‘įamžinti’ atsidavimą šiai kultūrinei sferai; vėlgi, tikrumo ir autentikos iliuzija.

Dažnas įtiki šio formato viešpatyste ir siekiamybe, idant ‘pajustų tikrą garsą’ net ir pernelyg nenusimanydamas apie santykyje su skaitmena esamą skirtumą, garso kompresiją arba, pavyzdžiui, neturėdami tinkamų kolonėlių ‘išlaisvinti’ vinilo lossless formatą. Jau neminint to, jog švarus ir ‘autentiškas’ skambesys svarbus itin mažai daliai muzikos mėgėjų, pavadinamų audiofilais, garbinančiais ‘šilumą’ ir traškesį, kas neva muziką humanizuoja ir atsveria ‘digitalizacijos kuriamą susvetimėjimą, šaltumą, abejingumą’.

Taip pat plokštelių graibstymas yra vienas iš metodų įsimbolinti savo klausymosi pomėgį, susikurti savo, kaip melomano, simbolinį ‘aš’, tuo save reprezentuoti ir atverti naują statusą, prikimštą pasimėgavimo, kuris yra kolekcionavimo vara — kaupiasi daiktai, kaupiasi ir pasitenkinimas, persipinantis su komodifikaciniu nuosavybės pojūčiu ir egocentristinio savęs įgalinimo pastūmėtu pasididžiavimu. Vinilų eksploatacija yra būdas palaikyti elitistinį būvį ir jį, kaip bendruomenę, per patefono + vinilo kombinaciją save į tą būrį įrašant ir įšventinant. Na, galiausiai, akivaizdu, kad obsesija vinilams yra nuvalkiotos prekinio fetišizmo (iš J. Baudrillard pusės) teorijos atmaina, muzikos pasiekiamumui ir naudojimui suteikiant pridėtines socialines ir ekonomines atšakas.

ghost_dance_5_large

Hauntologija: nesulaukta/nepatirta ateitis, nostalgija ir kapitalizmas

Keliuose iš seniau rašytų tekstų, įvardydami pačią sąvoką ar ne, jau esame pasitelkę hauntologijos (hauntology) konceptą, vinilinių plokštelių romantizacijai + fetišizmui pritaikomą išties veiksmingai, nes juo apskritai galima nusakyti daug laikiškai paradoksalių procesų, šiuo metu apjungiančių muzikos/kultūrinę industriją. Hauntologija apibrėžia išcentrintos/decentralizuotos dabarties (pabrėžtinos savo laikinumu) kondiciją, kurios pagrindas yra ontologinė (paprasčiau — būties) disjunkcija, kurioje toji dabartis yra pakeista prarastos praeities vaizdiniu, projektuojamu į ateitį — kadangi neoliberali rinka elementariausiai nebeišgali suprodukuoti naujų kultūrinių formų, ji prilipusi prie ateities įsivaizdavimo pro praeities vitražą (pavyzdžiui, ateitį įsivaizduojame sena futuristine imagologija arba XX a. distopinių filmų panoramomis).

Nostalgija yra lengva priemonė kapitalizmui tęsti savo šviesią žadamų gerovės malonumų perspektyvos liniją, todėl dabartinė kultūra rausiasi po sėkmingiausius kultūrinius trūktelėjimus praeityje, pyzdina retro estetikos swag’ą ir neišvengia priklausomybės nuo ligtolinių išlikusių socialinių struktūrų. Vinilizmo ideologijos ribose, tai yra priebėga nuo interneto, mp3 ir online klausymosi determinuotos muzikinės ‘ateities’ — alternatyva tam, leidžianti tau būti persekiojamam senos laikmenos relikto kitame kontekste: ant patefono dabar sukasi egzotika ir ‘real appreciation’ šmėkla, o ne, kaip dažnai būdavo kitados, home listening buiteškė.

Originaliuoju vinilo gyvavimo laikotarpiu, muzikos ateitis jau buvo hauntologijos rankose (nors teigiama, kad tai prasidėjo maždaug 70’s pabaigoje, post-fordistinio kapitalizmo eroje). Plokštelės galutinai pasitraukė į šešėlį devinto dešimtmečio pabaigoje, kad būtų pakeistos diskais, o tada vėl atkapstytos kaip iškasena — desperacijos forma mėtomiems nežinios, kas dabar pertekliškai vyksta su muzikos pramone ir pasiūla, bei svaiginamiems ‘viską dezorientuojančiai traiškančio’ postmodernybės margučio. Tikėtina, kad tas pats prisikėlimo motyvas laukia ir mirštančiojo CD, juolab, kad 2000-ieji irgi išgyvena savo nostalgijos madą.

vinylrevival-3

Taktilinis ir juslinis kaifas: audiofilija, objektifikacija, jouissance

Grįžtant prie paties įprastojo fetišistinio romantizmo, labiausiai jis prasiveržia itin dideliu materialaus paviršiaus įreikšminimu ir akompanimentinio vertės pliuso iš to išgavimu — įrašo mediumo triukšmas, šnypštimas, traškesys, adatos brėžiai, sukimosi garsas: viskuo, kas išduoda tiek plokštelės, tiek patefono nyksmą bei laikinumą, bet tai vis tiek turi masinantį opozitinį poveikį pajusti tariamą tikrumą ir patikimumą, nuo ko yra deprivuota ‘švari, plokščia ir išvalyta’ skaitmena.

Užbaigiant apie hauntologiją, vinilai padeda iš naujo įsivaizduoti praeitį ir pergalvoti dabartį, tai yra prarastas praeities potencialas, kurį vėliau nukonkuravo CD ir MC — dabar, kai muzikos klausymo formatacija niekur nebejuda ir yra užsiblokavusi internete, LP plokštelės stryktelėjo tam, ko negalėjo XX a. antroje pusėje: tapti ne tik buities parafernalijos dalimi, ne tik namų ūkio laisvalaikio priedu, bet jau išlįsti kaip įtakingų kultūrinių fenomenų point de capiton. Jaunoji karta, tai, ko negali gyvai atsiminti, kompensuodama atkuria užmesdama adatą ant blyno.

Audiofilinis konservatyvumas, išduodantis prieraišumą medžiaginei terpei, veikia kaip skubri pasipriešinimo forma stream’izacijai, dematerializacijai ir save dauginančiai perprodukcijai — vinilų reaktyvacija leidžia individualizuotai atlikti to rezervą: užlaikymą, lėčiau įkanalizuojantį klausymo įpročius ir orientaciją pasiūloje. Paprasčiau tariant, kai turi galimybę įsigyti plokštelių ir agentu tampa tavo disponuojami pinigai, keliaujantys ne į neapčiuopiamą Spotify Premium ar parsisiuntimą iš Bandcamp, o į paimamą stilizuotą objektą, neginčytinai įkūnijantį ir simbolizuojantį muziką — atsakomybė yra perskirstoma ir sutelkiama į tai, kas iš tikrųjų įprasminta asmenine verte, kuri taip pat neišvengia sentimentų bei istorinės/socialinės įtakos (pvz. albumas vertingas, nes visuotinai pripažintas arba perkamas).

Visa tai, iš individo (pirkėjo) perspektyvos galima įvardyti kaip surplus enjoyment aktą — papildoma vertė įdiegiama ne tik muzikai (kad ji nėra tik mus afektyviai veikiantis garsas, o dar ir svarus objektas, padedamas į garbingą lentynėlę), bet ir sau pačiam, kaip oraus, prakutusio muzikos mylėtojo tapatybės kultivuotojui. Prie melomaniškojo identitarizmo prisideda ir kolekcininko būvis, kurio draivas yra atsiradęs imperatyvas ieškoti, rinkti ir kaupti — įsisukant į žaidimą ir taip tampant dar vienu, prisidedančiu prie reprodukcijos.

Reprodukcijos, kuri demumifikuoja nostalgiją ateičiai, kuri niekada neatėjo ir, akivaizdu, neateis, kartu viską įspraudžiant į kultūrinės atminties fabrikato vaizduotę, vedančią į savipatenkintą idilę, ant pafo ‘grąžinančią’ muzikai jos realią potenciją, niekad taip ir neįkopsiančią į mintyse pasistatytą audiofilinės utopijos bokštą.

 

Refrenų Pelenguotė

4 thoughts

  1. Hahah, Toks šmaikštus redakcijos atsakymas į mano komentarą. Jei tiek pastangų įdėtumėt į straipsnius, kiek į komentarą, gal išties būtų naudingi straipsniai 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.