Red Water ‘No Life Left to Take’ – raikant skausmo užvertą erdvę

rw2

R.P.: Apie albumą beveik niekur netarta nė žodžio, apart vieno muzikinių memų reposter‘io džiūgtelėjimo, kad ‘išėjo, ir išėjo gerai, nu tai gerai’. Įtartinai keista, kuomet panašios krypties atmosferinis blekas arba tas pats, kad ir švelnesnis, screamo (kaip No Real Pioneers arba 70 cm³ of Your Chest) susilaukia kupinesnio medijų, ir netgi labiau į populiariąją pusę, dėmesio. Galbūt Red Water yra vis dar pernelyg asocijuoti su, nori to ar ne, mažiau tokiose informacinėse platformose sutinkama XI20 (hardcore) punk scena, iš kur kylančios grupės nesusilaukia savo internetų čiulbėjimo? Manytume, No Real Pioneers Lietuvoje prikišo nagus prie to, ką Pitchfork‘iškai pavadintume ‘Deafheaven efektu’: pamažu buvo nustota raukytis klausant muzikos su aršesne vokaline maniera. Šįkart Red Water buvo to aplenkti. Šioj šaly tasai balansas tarp atmosferiškumo ir brutalumo jau spėjo ir senstelėti, o screamo + sludge + post-hardcore + black metal + post-black + blackened hardcore (daug ‘-bla-‘, tai blablabla čia iš tikrųjų ir yra) naujojo metalo ir pankroko stilių operacinis mutantizmas, tapęs nemažai šios scenos grupių characteristica universalis, Lietuvoje jau gerokai įsibėgėjęs, bet jame, be jau aptartų Erdve, stinga sėkmingų to taškų. Tiesą pasakius, tradiciniai žanro dariniai (kad ir to paties gryno black metal be būdvardžių) Lietuvoje, išskyrus vėzduotą homo neandartalis death metal‘ą, yra nykstanti rūšis.

V.R.: Bandcamp‘e atsivertus langelį, kuriame išmetami dainų žodžiai, viskas įgauna tankią, sunkiai beprakvėpuojamos socialinės izoliacijos smarvę – hikikomori (obsesyvią gležnos privatybės erdvę). Šiuose savo susvetimėjimo su aplinka intensyvumuose išlaikomuose pasauliuose, prasmė ir jos brėžiamos kryptys anaiptol nėra tiesiog atmetimo reakcija, kaip abjektas (šleikštulio sudaromas ryšys su objektu), nuo kurio žegnojamasi perimant vienuolišką onanizmo neapykantos sau ir kitiems pachodkę (sunkiai besigaudantiems apie kokias socialines dinamikas eina kalba, redakcinis komitetas siūlo pasigūglinti terminus ‘black pill’ ir ‘incel’); priešingai – prasmė tampa visa vedančiu kelrodžiu absoliutu: kiekviena talžanti ir nuasmeninanti išeiga turi savo griežtai įprasmintą rolę, biurokratišku nepotizmu apibrėžtą likimą, o pats subjektas tėra įgalintas būti draikomu jų determinacijų ekstensijose į save, ir tame ieškoti aliuzijos į ramybę, tai įprasminant nykstančios psichologinės patirties ir nejautros distopijoje.

Problema, kuri iškyla dainų žodžiams pamažu tampant atpažįstamais garsinio vektorialo mėsmalėje, yra ta, kad šie nesukuria įtikinančios įtampos su likusiomis tematiškai kuriamomis aplinkomis, o netgi priešingai – socialiai atbukintas fantazijas, kuriomis bandoma garsą suvesti į koherentišką obsesyvumo naracijos indeksą, ilgainiui darosi sunkoka priimti rimtai. Tenka išmokti sąmoningai išjungti žodžiuose transliuojamas klišes, vokalinę dalį niveliuojant į dar vieną ritminį aspektą — turtingesnį mirties ir beprasmybės raiškų atspindį. Red Water čia žymiai kompleksiškiau tai adresuoja savo garsine dėlione, reprezentuodama aplinkos taršą bipoline dainų struktūra, nei lyrikoje pragyventu prekariškumo ir defetizmo persiidentifikavimu su kasdienybės metro sudėliota būkle, patiriant sunkiai įprasminamus šviesos blyksnius ir dekalibruojant maskulinistinį stoiškumą trečio džointo dūmais.

R.P.: ‘No Life Left to Take‘ štrichuojamas išvarpytos, nuėstos, nulaikintos ir šiurkščiai išformintos aplinkos horizontas išlaikomas ne tik su dainų tempu ir trukme susietu letargo-pakirdimo dualizmu, bet ir tarp gabalų, lyg rūgščiojo lietaus debesys, užslenkančiu gan triukšmingu atmosferiniu fonu, aprobuojančiu radioaktyvią albumo graužatį. Įvelgtinas neatplėšiamas prieraišumas cult of the ruin bei aesthetics of the ugly motyvams ir nuolatinei žlugimo duoties statikai. Debiutinis self titled jau buvo pradėjęs šią savigailos kelionę per užgesusio vulkano pelenais nubarstytas usnis, bet tai darė ištekstūrintai dusliai, lyg žiūrėtume filmo cam-rip‘ą arba albumo klausytume pro šieno kupetą. Šįkart turime jau profesionaliau sumiksuotą ir ausims lengviau sugeriamą kompresiją, kuri iš pradžių atrodė parinkta nebūdingai ir keistokai, bet ilgainiui priprantama. Game changer žingsnis — pagarsintas lead rėksnos vokalas, įgavęs daugiau raiškos kilovatų ir laisvesnio ląstos pločio, kas paprasčiausiai suteikė daugiau artikuliuoto pagaulumo, kurio šiam balsui trūko ir anksčiau spjaudant su The Sold Outs, nors, žinoma, Red Water stilistiniai reikalavimai visai kitokie. Tam esant, back vokalai (epizodiškai iš paskos sekiojantys 4/5 EP dainų) atrodė dar labiau nereikalingi, nei ir taip būtų šiaip.

V.R.: Nors vietomis Red Water lengvai atpažįstami kaip stilistiniai Plebeian Grandstand ar Celeste benkartai, didžioji dalis ‘No Life Left to Take‘ labiau įsipina į Neurosis aklimatizuotus bridimo iš punk represuoto rokizmo svertus – kaleidoskopinis frazių vartymas ir vienos su kita liejimas per pasikartojimus bei buksuojančius sugrįžimus, tik kad atliktus su greitesnio tempo apneštu nekantrumu. Aktyviausiai tai iškyla gabaluose ‘Guidance‘ ir trumpągrojį uždarančiame ‘Defeat‘ – per žanro intersekcijai sąlyginai neilgą gabalų trukmę sugebančiuose sukišti organiškai susisiejančių judėjimų ir nuotaikų ženklų kiekį, nekeičiant jų lyg sugalvojus tai padaryti tarsi padiktavus sau iš oro: net netikėtai koncerte prabudęs alko-pankas sugebės nutrenkti savo girtas mėsas į aikštelės sūkurį, nesijausdamas lyg paskutinius jo makufelyje tūnojusius ištaškytos bulbašinės garus kažkas stengiasi išprašyti mimikrinio blaivymo metodais.

R.P.: Nors Red Water ir kilę iš labiau punk scenos, albumas yra neabejotinai apkaltas metalo pentinais. ‘No Life Left to Take‘ nurėpliojo arčiau black’o, o tos delsios ir pamažėle žvanginamos dalys liejasi su sludge. Visgi šisai antrasis albumas, nors ir nusikratė pirmajame s/t dar vešliau kerojusių emo vijoklių, vis vien yra ne tokia jau aršiai iki dantų ginkluota black metal versija — ir nepanašu, jog tokia siektų tapti, kas anaiptol nėra trūkumas. Emocionalumo čia vaizdžiai esama, bet jis labiau aktyvuotas, įdarbintas, įveiklintas — nepaliekamas vandenėjančiai pūti kolegos taikliai įvardytame defetizme. ‘Defeat’ įšiaušia triuškinančią ritminę figūrą pradinėje atkarpoje, kuri nulupama glebno, vos ne doom’inio intarpo. Pats gabalo pavadinimas mauna varnėno snapo susmaigstytą vyšnią ant viršaus ir pažymi beviltišką, pesimistinę baigtį, kurios epiloge/atomazgoje pasigirsta tolimas gūsis, papildantis apokaliptinį finišą.

Pačių kompozicijų struktūroje — jokio tinkuoto vientisumo. Turinys, kad ir koks būtų menkas savo kiekiu, yra nuvytai sukapotas, išmėtytas, skaldomas, dalijamas, plėšomas, nepastovus, nors vis tiek, kad ir pjaunančiomis duženomis, formulizuotas į tam tikrą skeletonizaciją, kuri be staigmenų išlaiko vieną alsavimą visas penkias dainas: lėtas startas, (pa)greitėjimas, įsimintinos traukulingos pauzės su keliais pagirtinesniais riff’ukais, o tuomet sugrįžtama prie ‘vėl chujova‘ žemo slėgio. Pagreitėjimų forma (turbūt šiame kontekste vienintelė įmanoma) ištikimai nesiskiria su blast beat’ais ir tremolo picking gitaros (kuri visame albume daug įvairovės savo tuning‘u nenumeta) technika, kuri, pernelyg neužtrukusi, pakeičiama hardcore’ui būdingesniais akordais; besilankstantis žaismas tempais, jų (gerąja prasme) neatsargus kaitaliojimas, tame šiai muzikai įprastas slogumas skaidrėja, į ką svarbų įnašą padeda išskirtinesnis būgnų vaidmuo (‘Guidance’ būgnų intro, o ir po to su blast‘u kontrastuojanti lėtesnė gitara kelia smagumą).

V.R.: Tačiau labiausiai išsklidęs Red Water kuriamo garso aspektas taip ir liko dar nepaminėtas. Per besisupantį juodmetalio intonavimą, išplaukusį fuzz‘ą ir miglą bandantį prarėkti vokalą, gimsta heterodinų mainai – bangoms besipjaunant ir kontrastuojant, išnyra kitos – išliekančios savotiška konstanta net ir melodiškesnėse, ne tiek įtūžio ištampytose, sekcijose. Šios bangos iškyla gabalų eigoje ne vien kaip elementari moduliacija frazių perėjimais ar stereo erdvės išraiškų tąsymu, bet tuo pačiu ir kaip trinties flirtas tarp fenomenologijos ir fiziologijos nebendramatiškumų, kuriantis tarsi papildomą įrašo karstelyje neįspaustą perkusinį sluoksnį. Technaščikai, bent jau turintys ne vienadimensinę nuovoką tam, ką daro, ar tam, į ką save įmeta, puikiai atpažins šį efektą kaip dezorientacinį jaudulį, sukeliantį ‘ring modulation‘ – kuomet disonuojantis tonų tęžesys tarsi priverčia karpyti ausimis.

R.P.: Kuklokas EP nedemonstruoja nereikalingų bei ekscesyvių įgyvendinimų ir išpildymų, nes turbūt to tiesiog nesuspėja. Jei albumas būtų ilgesnis, tai jo matmenys fail’intų, o dabar penki kūriniai tokiam neišblunkančiam poveikiui — pats tas. Ši ‘No Life Left to Take’ girdėta kūryba nekilsteli Red Water iki kažko stačiai garbintino, nes tokį priaugintą, suaugmentuotą žanrinį mišinį šiandien, čia ar svetur, praktikuoja jau nemažai projektų, bet raudonvandeniai šioje rungtyje laimi atsakydami į klausimą, kaip tą daryti. Albumas yra, as the cliché goes, lyg versmingai srauni nekrešančio kraujo upė, neaišku, iš kur ir į kur tekanti, tik savo vingius sukanti labiau vertikalia spirale į apačią, kol krioklys sušniokščia dugnan.

V.R.: Neįskaičiuojant apžvelgtų kliurkų, ‘No Life Left to Take‘ kurį laiką žymės Red Water kūrybinę progresiją, kaip pagaliau įgijančią aiškesnės ašies kontūrus, atsispiriančius nuo išmėtytų koncertų, sutraukusių nedidelį patiltės folkloro atgarsį suskeldėjusioje vietinėje scenoje (jeigu ją taip galima vadinti) į kažką, kas atrodo įdomiau, nei pastarieji keli grupės narių projektai.

 

2r9m0z

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.