Free Finga ‘Pick Up Line’: albumo magnetizmo priežasčių išklotinė

finga_dribble_2x

Nemenka visos išsipumpuravusios albumo sėkmės dalis yra suprogramuota dar jo prenatalinėje fazėje: prieš išleidžiant užkurta reklamos ir hype’o pirtis — kažkas bus, jė, seni, primesk, bus kažkas tokio. Pavyzdžiui, albumo perklausos vakaro renginys, keli ažiotažiškai sėkmingi kolaboraciniai koncertai po naujuoju sceniniu pseudonimu, nesibaigianti Instagram story tarša ir prisidėjusios kūrybinės komandos apgiedojimas. Sausio 17-18 d. vykusių koncertų gležnai supakuota kampanija atgaivino tik vos spėjusį nusėsti susidomėjimą, bet apie gyvo garso patirtis — pabaigoje.

Apie parketą Free Finga sėkmei dalinai išklojusį ‘Tele Bim-Bam -> Fingalick -> hitas ‘Tu Maivais’ scenarijų jau pritarškėta iki kaklo, bet ‘Pick Up Line’, išsunkiant jį iš viso priešistorinio ir publikinio kontekstualumo, vien savo egzistavimu atvėrė naują sensacionalizmą. Daug kam buvo įpiršta, kad albumas bus tikrų tikriausias Įvykis ir nekvestionuotina sėkmė. Ir jis iš tiesų pasirodė labai laiku — bene kokybiškiausia viršūne užbaigiant visą praeitąmet besimezgųsį panašios stilistikos kalnagūbrį. Ir centralizuojant patį asmenį — Free Finga yra teigiamas žingsnis nuo pasimetusio peroninio Fingalick ir nuo indietronica’os sub-amateur’sų Without Letters.

Sekant mūsų poptimistiniais įžadais, ‘Pick Up Line’ yra vertas atidesnio, įdėmesnio ir skrupulingesnio (s)pjūvio albumo vidun ir kitapus paties leidinio. O lengvabūdė ir atmestina pozicija, kad ‘su Lietuvos muzika yra viskas gerai, the culture is fine’, vien dėl to, jog kažkas šitoje aikštelėje vyksta vis gausiau ir intensyviau, čia privalo sunegaluoti, nes užkerta taką į albumą įsiklausyti su tam tikru mažesniu suinteresuotumu (išankstinių prielaidų prasme), nepamirštant ir to, kad Free Finga šiuo darbu niekuo nerizikavo, bet vis tiek įdėjo skanių pastangų.

Toliau pasigirdo ‘pirmojo lietuviško (t.y. atlikto dainuojant lietuvių kalba) R&B albumo’ žinutė, skatinusi ir kvietusi tai priimti kaip švento grynakraujiškumo ir pasididžiavimo tuo liudijimą. Paprasčiau — albumas geras, nes lietuviškas, valio. Nusikaldinamas argumentas, jog lietuvių kalba, žvelgiant į jos fonetiką, kirčiavimą ir dikciją, yra sunkiau dainuoti, ‘[ji] yra nemelodinga, ja sunku rimuoti’. Pasinaudojant tokia viešąja opinija, (gimtoji) kalba atsiskleidžia kaip priemonė oportunistiškai tapti unikumu — daug kas žanro (prie kurio kibių niuansų dar prieisime) apykaitoje kuria angliškai, siekia prasimušti į užsienio rinkas, o štai šis bičas nusprendė ‘pasitarnauti vietinei rinkai’, ėmė ir pavarė savo gimtąja kalba — ak, kokia drąsa būti savimi. Tik primename, kad ba. iš pradžių buvo labiau vertinamas dėl panašių priežasčių.

Taip pagrįstas samprotavimas turėjo daugiau įtikinamumo tada, kai Lietuvoje iš vystyklų lipo iš tiesų kalbinės apkabos reikalaujantis stilius — hip-hop’as, bet štai, atmintis diktuoja Mesijaus (kuris dažnai, ir paties Free Finga, laikomas autoritetingu įrodymu, kad įmanoma tvirtai ir prasmingai kurti lietuviškai) patikinimą, kad dar tada, kai jis repuoti pradėjo nuo anglų k., į gimtąjį žodį jį atvertė video nuomos punkte išgirstas G&G SindikatoStreetbolas’ (2000). Nuo to laiko vietinio repo rimavimo schemos, flow technikos ir žodyno spindulys evoliucionavo tiek, kad šiandien šis lingvistinio neįgalumo pasiteisinimas yra niekingas. Todėl ir ‘Pick Up Line’ laikyti vertingesniu ir svarbesniu dėl savo artistinio kalbinio pasirinkimo yra nerelevantiška. Štai, jeigu kažkas panašiame muzikiniame kalibre pradeda tai vykdyti, šitai vadinama išdrįsimu, drąsa, ryžtu, atsidavimu, bet tokios populiarios nuomonės skleidėjai, matyt, negirdėjo pastarųjų penkiolikos metų lietuviško repo. Be to, dainuoti, ką Free Finga albume daugiausiai ir daro savo falsetu, nors ir perskyra tarp repavimo ir dainavimo albume yra sunykusi (koncerto metu jis labiau išgavo repuojantį vokalinį srautą), kalbant apie žodžių pasirinkimą bei dėliojimą, ir yra nesulyginamai lengviau.

Pirmojo ritmenbliuzo albumo Lietuvoje naratyvas sukelia savaiminę ekstazę, iššauktą tautinių-nacionalistinių sentimentų ir ‘užlopyto plyšio’ nusiraminimu, kad ‘pagaliau turim kažką savo’, nors mes tikrai nepastebėjome ir neatkreipėme dėmesio, jog vyrautų masiškai apverktinas pasigedimas, kad ‘vai, nėr mūsuose ‘ar en by’, kas daryt daba’. Niekam per daug nerūpėjo, kad R&B vietinėje pelkėje neturi gimtojo žodžio monumento, kol kažkas vokaliai neišsiūbavo šitos skimbčiojančios švytuoklės tokiu žybsinčiu teiginiu. ‘Pick Up Line’, vien dėl to, kad įgavo tokį patepimą, privedamas iki jau-suteikto išankstinio palaiminimo. Tuomet tęsiama su tuo, kad lietuvių kalba albumą paverčia ‘jautresniu’, o šiai intymiai ir šiltai muzikai tai neva labiau tinka.

Yra teiginių, tvirtinančių, jog dainavimas/repavimas gimtąja lietuvių kalba yra ‘nuogesnis’, intymesnis, romantiškesnis, ‘artimesnis’ ir ‘atviresnis’ — atseit, kai nėra ‘svetimos’ užsienio kalbos šydo, tai klausytoją pasiekti, ‘paliesti’ yra lengviau. Na, kalbant apie ‘Pick Up Line’ lyriką, žodžiai nėra tas dėmuo, reikalaujantis didelių kognityvinių pastangų ir eruditinio įdirbio — užtenka to, kad būtum turėjęs kontaktą su pastarųjų ~dvidešimties metų Lietuvos popkultūra, televizija, prekės ženklais ir veidinėmis įžymybėmis: tokia para-pastišinė tekstinė forma, grįsta montažu, dabartiniame muzikos puode irgi nėra naujiena (nuo Eminem’o ir Jay-Z iki jaunuolio 21 Savage).

Jei jau apie muzikoje pasklidusią retrospektyvą, referencijomis (ypač į 90’s pabaigą ir 2000’s pirmą penkmetį) įdaryta pop banga, 2018-aisiais, nepriskaičiuojant hypnagogic pop, turėjo savo pripažintą ir šiltai sutiktą atsikūrimą — Kali UchisIsolation’, Janelle MonáeDirty Computer’, Blood OrangeNegro Swan’ (šis turbūt savo skambesiu artimiausias ‘Pick Up Line aranžuotėms), Amber Mark ‘Conexão‘ ar Ravyn Lenae ‘Crush. Free Finga tam pritiko itin sutaikoma lygiagrete, tik, be abejo, viską nukreipė daugeliui iš mūsų pažįstamai, ir pakankamai šiukšlinei Lietuvos ‘low’ culture konsteliacijai. Užsiminus apie hipnagoginį popsą, ‘Pick Up Line’, drįstama teigti, yra arčiausiai to, ką būtų galima taip pavadinti (ypač daina ‘Ieva’) — Lietuvoje tai iš esmės, bent jau tikslingai ir tam pasišvęstai, ne(pa)liesta ir nebandyta, bet vargu ar Free Fingą tai vykdė su kreatyviu intencionalumu. Savo perstilizuotu transformerinio plastiko futurizmu, albumą dar galima palyginti su jau šiemet spėjusiu išeiti PuzzleX Hail’, kuriame (hypnagogic) pop liniją vietomis ištraukia debesinė trap ritmika.

Kitas niežulingas klausimas — kas per velniava yra su tuo urban muzikos definicijos grūdimu (t)repui, r’n’b, neo-soul’ui ir kitiems giminingiems virsmams? Kokie garsai tuomet yra ne urban? Gal kažkur rastume ir suburban music? Arba rural? O gal viskas, kas ne country, yra urban? Jei ‘Pick Up Line’ klausysime ne urbanizuotoje platumoje — gamtoje — ar nepažeisime įsitvirtinusio ‘urban muzikos’ kodekso? Bėda ta, kad šį terminą įsikando ir industrial’istai, ir netgi triukšmadariai noise’riai, sąvokoje įžvelgiantys jų estetiniams principams pritaikomą brutalumo, pilkumo, disonanso, suirutės, sunykimo, judėjimo (‘urban’ talpina visą tam reikalingą modernybės ryšulėlį) konotaciją, kas yra diametraliai priešinga tam, ką girdime Free Finga kūryboje.

Gal pakaks šios sociolingvistikos ir kalbotyros butaforijos. ‘Pick Up Line’ pirmais smuikais griežia nenutrūkstantis betarpiškumo su aiškiai charakterizuotu klausytoju steigimas: pradedant nuorodomis į žinomus gėrimus ir vaisvandenius (‘Evian’, ‘Selita’), baigiant dabarties jaunajai kartai pažįstamu ir internetuose bei kompiuteriniuose žaidimuose (‘damage’as jau padarytas’; ‘servas pilnas, bet visi jie bot’ai’ — tuo primena ir kultinę OG Version poeziją, išgyventą sulinkusio prie ekrano stuburo) tarpstančiu slang’u (jau vien albumo pavadinimas, o dar dainos,  ‘Fomo’, ‘DM’, ‘kwk’, ‘Swipe right’, ‘Swipe left’), kuris yra itin lengvai pasiekiamas ir prieinamas kodas, su paklaida sakykime, 18-25 m. amžiaus grupei. Taip semiologizuota medžiaga užtikrina, kad tikrai atsiras nemažai su šiomis reikšmėmis/prasmėmis susitapatinančių subjektų, juo labiau, kai tropams pasirenkamos tokios abstrakčios neišvengiamybės, kaip santykiai, meilė, pažintys, susirašinėjimas/chat’inimas/text’nimas/(susi)skambinimas/telekomunikacijos.

Būtent pastarasis yra išstatomas kaip fundamentalus albumo motoras ir nenustygstantis leitmotyvas, nuo ir taip Lietuvos popmuzikoje nudėvėto (kai labiau buvo apdainuojamas budėjimas prie laidinio telefono ir laukimas, kol tave išsitemps į šokius ar tą senamadiškąjį pasimatymą) aspekto pakylėjantis į itin šviežią dabartį: intymi ir romantiška komunikacija perkeliama į Messenger’į (‘Ant Ragelio’ pasigirsta šios programėlės žinutės garsas), Instagram’ą bei Tinder’į, tačiau nemažą vaidmenį atlieką ir prie visos čiut ne Need For Speed Underground 2 atsiduodančios erdvėlaikinės tematikos (ypač hipertrofuotai realizuotos ‘Tu Maivais’ klipe) prilipintas jau tikrai gerokai primirštas bendravimas SMS’ais, spūsčiojant ne touchscreen‘ą, o mygtukus. Per tas 36 min. sklandokai spėjama visas 13 dainų užminuoti daugybe bendralaikių simbolių (o ir šiaip, jau minėta perstilizacija pasireiškia dar ir tais pačiais informaciniais duomenimis pergrūsta imagologija bei labai vienodo braižo vokalu; daugiau visapusiškumo teikia muzikinė dalis), kurie yra amžininkai šiandien tuo gyvenančio millenial’so, o albume yra netgi tiksliau specifikuotas vienas iš kertinių albumo taikinių-subjektų: ‘tarp krūčiausių miesto dvyliktokų’ — gyvo pasirodymo metu taip ir buvo pasijusta. Galima įsivaizduoti, kiek šalies vidurinio ugdymo įstaigų virpėjo ir tebevirpa nuo pakrautų JBL kolonėlių.

Tad su albumu šiam kartos sluoksniui, ‘kurio nuotaika pagauta’, tapatintis lengva ir viskas sukrenta į ‘relatable content’ fenomeną. Vienas feisbuke pamatytas komentaras užtektinai taikliai suformulavo vieną iš albumo sėkmės priežasčių: ‘visas albumas yra prikištas lietuviško pop referencų su kuriais augo jo karta. Mokinukės, 69 danguje. Gal tai nėra gudriausi referencai, bet jie transformuojami tam, kad atspindėtų tai kas aktualu 2018 m.’. Taigi, jei ateityje reikėtų ženklaus įrodymo, ką 2018-2019 m. veikė statistinis čiūvas ar čiolė, prožektorius bus galima nukreipti į ‘Pick Up Line’, jei, žinoma, šis albumas atlaikys savo laiko patikras ir nebus pamirštas. Socmedijų realijų implementavimas į dainų žodžius — skaidytomis užuominomis ar, kaip Free Finga atveju, tam dedikuotomis dainomis — būdingas bene visam nūdienos lietuviškam trap game, bet Finga su tuo sukimba tik kai kuriais, iš tikrųjų delikačiai glostančiais, instrumental’ais (‘Viskas Bus Gerai’, ‘Givenchy’, ‘Ant Ragelio’, ‘Skambučiai’). O savo sofistikuotesnėmis formomis (pavyzdžiui, ‘Ieva’ atpučia jau primirštus synthwave vėjus) ir reikliau išdirbta ekspresija bei žinojimu, kur dėti įgytą patirtį, yra kiek tolėliau — diapazoną sukuria tai, kad ‘Pick Up Line’ yra užmojinga inauguracija į contemporary/alternative RnB sostą: tą stilių, kuris ir radio friendly (dar ir kai pačios dainos (ypač ‘Skambučiai’) mena maždaug dešimtmečio senumo radijo stotyse populiarius boy band’iškus lietuviškus šmotelius), ir pritaikomas ‘atviresniems’, labiau ‘open minded’ internetams.  Šis stilius, nuo pat savo, ne tokio ir seno, atsiradimo tampriai draugavęs su hip-hop’u (kurio dainose priedainiai jau nuo vadinamojo golden age buvo atlikinėjami ritmenbliuzo arba soul maniera), dabar į savo open relationship įsileido ir trap’ą, ir hipnagogiką.

Pick Up Line’ yra pačiame šiuolaikinės popmuzikos (gryniausiaja šios sąvokos prasme, nes taikosi į sunkiai aptveriamo pločio publiką, nors ir ribotos amžiaus grupės) centre, pačioje palankiausioje šerdyje, nes gausybė popsūchoj besidriekiančių, ir jau suminėtų, kelių nuveda mus būtent į šį albumą — pasaulinis to atitikmuo, nors ir mažiau skoningas, galėtų būti Drake. Šis LP neturėjo daug pavojaus būti nesėkmingu, ne(pa)vykusiu ir niekieno nesudomintu, nes pats savo, kaip kūrybinio kūno, prezencija nekelia jokios grėsmės, nes neprovokuoja ir nemeta iššūkio sklandančioms apibrėžtims ir normatyvams. Cituojant dėdulę ant mūsų Feisbuko puslapio paveikslėlio — among the dangers faced by new art, the worst is the absence of danger. Todėl būtų buvę kur kas impresyviau ir turiningiau, jei, pavyzdžiui, albumo dainos būtų parašytos iš homoseksualios personos ir būtent tokių santykių perspektyvos, taip sukuriant čia lig tol nebūtą subversiją (radikalesnės perversijos dar būtų sunku tikėtis tokioje scenoje). Na, o kol kas tenka tenkintis tradicine heteroseksualaus mergų čiešinimo planograma. Tai, suprantama, nėra tiesioginis priekaištas — veikiau hipotezė, kiek dar galėtų ši meno sfera žengti ir plėstis. Kažkur perskaityta, kad, ‘va, ‘Pick Up Line’ yra tikras mano guilty pleasure’. Į tai atsakytume — lol wut? Vargu, ar klausant muzikos, kokia ji bebūtų, turi patirti/išgyventi tam tikrą kaltės jausmą. Galbūt tokiems žmonėms reikėtų daugiau poptimizmo, o guilty pleasure nesusipratėlišką slūgsojimą ateityje vertėtų aprašyti plačiau ir atskirai.

Debiutiniu full length, Free Finga įgavo nemažai pastoracinės jėgos, kuria, beveik neabejotina, tikrai pasinaudos laikui bėgant. Albumo sėkmės garantai — ir paties atlikėjo susidaryti/pasiekti, ir jam atseikėti aplinkos — jau išvardinti. Kol darbas prisotintai gyvuoja savo klausytojų amžiaus ir techno-komunikacijos eros spinduliuose, kas išties yra paslankiai bliūkštantis reikalas, nuolatos save rebrand’inantis ir ieškantis naujovių, bet vis tiek užsibaigiantis naujo-seno popstandarto paradigmoje ir vakarietiškose Speed Racer kolorito ir detalių sijose, kuo ir išsimaitina ‘Pick Up Line’ — emfatiškas, ekstra-estetiškas, sensualizuotas ir seksualizuotas, naktinio brizo pūstomų pasivažinėjimų ir telekominio ritmenbliuzo saldėsis.

Na, o pasidalijant vieno iš pirmųjų jo koncertų įspūdžiais, ta ilgesnės trukmės pašykštėta nepilna valanda auto-tune’o ir dalinės fonogramos maskarado su pūsta lenktynininko striuke atrodė taip, jog gyvo atlikimo kirvis neatitiko koto įrašų versijų, ant kurių tylesnės preparacijos Free Finga ir dainavo. Ūkinių trikdžių ir garsinių neatitikimų neišvengta, bet spiegianti gerbėjų orda glaistė kiekvieną kluptelėjimą ir užpildydavo ‘pramazintas’ eilutes. ‘Vakarėlio kaltininko’ gražbylystės, maždaug ‘be jūsų čia nieko nebūtų įvykę’ neatpirko išties per greitai pratrepsėto pasirodymo, kurio pabaigoje buvo atlikta vieno kūrinio versija šių dienų klubiniu house ritmu priminė, į kokią publiką Finga saviorientuotas — po virš galvų besisukančia old school’inio ragelio dekoracija telefonais švytuojantį hetero-feromonų klasterį, kuris bent jau pasibaigus dar spėjo į paskutinius troleibusus.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.