Tuščiasmegenių sanatorija – dezinfekuoti kultūros stabmeldystės kerai (apie Empty Brain Resort kultūros centro projektą N. Vilnioje)

vr brain

Publikuota Facebook paskyroje

Prieš kurį laiką paaiškėjo, kad apklykautas ir įtikėtas Empty Brain Resort multifunkcinio kūlturcentrio projektas nuspėtai gavo per tiestus nagus — privačios nuosavybės apropriacijos Naujojoje Vilnioje lūkestis buvo numalšintas norėto įsigyti pastato savininko, kuris, tikėtina, apsukriai ir laiku susivokė, kokią naudą galima ištraukti iš šviežiai užgimusios lengvatikių iniciatyvos, skirtos panašiems lengvatikiams: nuosavybės — nusižiūrėto ir norėto nusipirkti namo — vertė per tą laiką pakilo, kas, akivaizdu, reiškia didesnį galimą pelną iš erdvės, tapusios veiksniu kūrybinių veiklų šaltiniu. Tuo motyvuotą perimetro šeimininko poelgį diktuotų pati rinkos logika, pagal kurią bandė veikti ir kultūrnamio plėšrūniškumas atokiam sostinės mikrorajonui, iki tol neturėjusiam (ir tikrai nelaukusiam) jokio tokį procesą atitinkančio precedento.

Procesą, kurį būtų galima išskelbti po ‘speeding cultural displacement’ sąvoka, nusakančia išties desperuotą ir sąmoningos neregystės iššautą kultūros akseleravimą į Vilniaus miesto periferiją ir užsimojimą ten suleisti iš tikrųjų jokio stebuklo nereprezentuojantį pramoginį bastioną. Tas žinomiausiai atsiliepia neišvengiamos gentrifikacijos problematika, vien ko jau pakaktų įtariai ir nepatikliai debtelėti į šiuos planus, kurie nėra tik sostinės bėda — analogų, nors panašiai buksuojančių, aptinkama ir uostamiestyje (apie tai galbūt ateityje). Paradoksalu, bet tuo pačiu tendencinga, kuomet erdvė tuo apsibrėžia savo matmenis kaip silpnu alibi – iš anksto atsiribodami nuo diskursinės įplaukos iš centro, ją įtaisydami kurortinės oazės tuštuma anapusinei perkrovai.

Nors gentrifikacijos opumo argumentas jau iššnekėtas, juokingiausia yra girdėti Empty Brain Resort organizatorių naivius liberalaus kompromiso ir sunkiai įžiūrimo nuoširdumo pasiteisinimus, jog ‘bus bandoma kuo labiau sulėtinti gentrifikaciją’, kas traktuojama kaip noras tai įgyvendinti kuo ekstensyviau ir neva artikuliuočiau, ir kas, jau sunkiai nuslepiamai, kardinaliai prasilenkia su balansinės ‘high/lowbrow‘ kultūros importu į to nepaliestą bei marginalų darbo klasės ir tautinių/kalbinių mažumų rajoną. Į jį buvo nusidairyta kaip į kultivacinį plotą eksperimentams, kaip į egzotišką avantiūrą, į bandymų lauką ir laboratoriją — ilgesingai žvilgtelėti, kokia dabar yra galimybių seismograma judėti kultūriniam kapitalui, kuriam Vilniuje aplink centrą dar yra tikrai pakankamai prakvėpuojamo perimetro, nors jo, rodosi, kartais savo kavininiais tankiais ir pavojingai pristinga, bet panašu, kad už N. Vilnios ribų tokiam kapitalui miesto apylinkėje jau nebebūtų kur judėti.

Ir štai čia toji nuošali, koncertinio mėlio nepalytėta periferija išmėginta asimiliuoti miesto centrui, kaip ‘mimetic comportment‘ reiškinio dalis, vykdoma tiek atsižvelgiant į aplinkinės ir sąlyginai netolimos praeities laikinus (o kaip kitaip) judesius, kurie bent jau įtikinamiau plėvėsavo D.I.Y. audiniu (ir jiems nereikėjo per daug demonstratyviai taip skelbtis, priešingai nei Empty Brain Resort, tai išnaudojančių marketingui), tiek į užsienio, ypač Vakarų Europos, tapatumus. Todėl imuninis pageidavimas pionieriauti gentrifikaciją kuo lėtesniu tempu ir ‘įtraukiant gyventojus’ (!) smarkiai kontrastuoja su materialiu žaibiško naujų diametrų įkultūrinimo ir prieš tai nebūtos vertės išgavimo procesu.

Vėl grikši dantimis toji traumuojanti nuostata, kad ‘relaks, viskas su ta kultūra yra normaliai’ vien todėl, kad joje randasi ‘kažkas naujo, negirdėto’, kad atveriamos (čia) nematytos projekcijos bei ‘žmonės imasi daryti ir kurti’. Atrodo, bet kokia atsiradusi iniciatyva prilygsta gelbstinčiam burtų lazdelės mostelėjimui. Toks nuolatinio nepailstančio veiksmo troškulys žmones nesunkiai mobilizuoja patikėti ‘žalos nedarančia’ kultūros galia ir kad kultūra yra būtinybė, steriliai niekam nepakenkianti, visiems reikalinga ir netgi privaloma. Tad visos tos crowdfunding’ui skirtos reklaminės kampanijos, maltos per pundą informacinio platformizmo — secretthirteen suktas klipas, NYLA podcast’o epizodas, Ore.lt interviu, keli išūžti koncertiniai benefit’ai — skalijimą, tuo pat besiglaustantį savuoju ‘nu plyz sumeskit mums vardan kultūros — juk čia ne tik mums, čia jums, čia mums visiems’.

Šis surogatinės kultūrinės tikybos obeliskas buvo gana įtaigiai suręstas, provokatyviai ir jaudulingai patrauklus, tuo iššaukdamas rūpestingą ‘mums to reikia, privalome prisidėti’ gailestingumą, papirkusį savo naujovių apvaizda; iš tikro tai tebuvo saujelės pabrėžtinai nomadiškų promoter’ių ir koncertų/festivalių organizatorių užsigeidimo įvietintai stabilizuoti savo veiklumą akcija, žmonių investicijomis ir paslaugiu principu ‘jūs sumokat, mes padarom’ nusprendusi ‘liaudžiai’ atsidaryti nuolatinę erdvę.

Kuomet pasiryžtama įsigyti privačią nuosavybę ir paversti ją tiek vartojimo, tiek pelno cirkuliacijos aktyvu, D.I.Y. čia nusimeta savo pogrindinių idealų kosmetiką ir išlenda kaip dar vieno šlovingo enterprise kūrimas, kai tie ‘do it yourself’ ir ‘independent’ motyvai pasitelkiami veiksmingai įmagnetinti jautrumą kultūrinei būklei (arba atvirkščiai — jos tariamam nebuvimui ir taip dirbtinai sukuriant priežastį atsirasti) bei spekuliatyviai ateičiai, apie ką buvo šitiek daug ir viltingai skelbta, žadėta, tikinta dar nieko realiai neatlikus. ‘D.I.Y.‘ čia dar spėjo sukurti spalvingą autonominės, nepriklausomos erdvės fontanėlį, selektyviai pamirštant, jog tie trobesiai yra ekonomiškai neatskiriami nuo gyvenamojo ir pramoninio (!) mikrorajono konteksto ir turi betarpišką finansinę sąveiką su kitoniškąja apsuptimi.

Galiausiai, D.I.Y. dabartinio kapitalizmo kūrybinėse industrijose veikiausiai nebeegzistuoja, nes pats apibrėžimas, ką galime įvardyti nepriklausomu, nutiesia per daug pozityvios ir negatyvios laisvės sampratos atšakų, kurios pradeda kontradiktyviai ėsti viena kitą. Niekas deramai nesupranta, kas tas ‘pasidaryk pats principais’ grįstas kooperacinis modelis ir kaip šitai apibrėžti, bet tai puikiai išnaudojama įsibėgėjusioms manipuliatyvioms rinkodaros kampanijoms, šiuo atveju vedamoms kelių motyvuotų individų, norėjusių įsigyti nuosavybės ir ją išnaudoti kultūrinėms reikmėms — ‘[…] vienintelis kelias save realizuoti yra įsigyti pastatą. Turėti savo, įgauti svorio ir kurti pridėtinę vertę’. Ne kas kitas, o pridėtinė vertė šiuose gabarituose ir yra svarbiausia kūryba.

Neišdegus apsiimtai misijai, vienas iš užuojautos tam komentarų buvo ‘keep up and don’t lose motivation – the building is just a bunch of neatly placed bricks, whatever happens inside is mobile’ — na, timpteli lūpą, bet ne viskas taip mostu paprasta. Kaip jau išdėstyta, pastatas, būtent Naujojoje Vilnioje, bandytas lošėjiškai transformuoti į svarbios reikšmės kultūros centrą, sostinės urbanistiniuose, ekonominiuose ir sociologiniuose skaitikliuose (ir šiapus jų) išgyventas praktikas šuoliu perkelti į magišką ‘nu pažėkim kas bus, gal paeis‘ pakraštį. Net jeigu tam pritaikomo pastato nebuvo rasta kažkur miesto apycentryje, tai nepateisina priimto sprendimo testuoti N. Vilnią kultūriniais eksperimentais, tikint savo pačių nulieta ekstropijos pilnatvės vizija.

Besąlygiškas kaimynystės gyventojų darbo ir nuomos (ką ir paliečia gentrifikacija) sferų pakišimas po kultūros užtiesalu, kai viskas nusispjautai aukojama dėl (hiper)aktyvaus ‘skoningo’ sluoksnio ‘veiksmo, judesio’; laisvalaikio kohortos, pervažiuojančios viską, kad tik niekas nesikištų, netrukdytų ‘kūrybiškumui’ bei menui. Iškalbus momentas, kad su tuo buvo nueita taip toli — akinančios sukelto dėmesio sankaupos, surinkta penkiaženklė pinigų suma, nemažai spėtų įgyvendinti ir filisteriškai nusisekusių renginių, — paliudija, jog esančioji kultūrinė hegemonija tiesiogine prasme nesusiduria su apribojimais: nei socialiniais, nei geografiniais.

Centro ir periferijos nuotolio sąmazga (arba įtampa, kuri toliau tik auga) grėsmingai niveliuojama iki nebediferencijuojamo laipsnio, dažnai pagrindžiamo ‘prikėlimo, gaivinimo, atsinaujinimo’ (umm, iš ko?) žodinėmis komandomis, priešpastatančiomis panišką ‘paprastumo, senumo ir nešvaros’ baimę, o Naująją Vilnią vis tiek ir toliau išlaikant tame skaudžiame ‘taisytino/tvarkytino’ geto stereotipe. Nors Empty Brain Resort organizacinis organas ir deklaravo, kad bus bandoma solidariai integruoti vietinius, nebuvo viešai svarstoma, ar rajonui apskritai to reikia ir ar jis to — meno lietučio pageidauja. Archetipinį N. Vilnios gyventoją ir tą promoter’ių kuopą su jų renginių pasekėjais skiria pernelyg plati daugiakampio statuso praraja, kurios tikrai nesusiaurins ir nesuartins ‘imk, daryk, ir turėk gerus (?) kaimynus; rodyti pavyzdį žmonėms (čia neva atvykėliai kultūrščikai vietinius turi pamokyti ‘kultūringo’ gyvenimo?), […] kad tas entuziazmas užvestų ir jau dirbančius, ir naujai ateinančius (naujai ateisiančiųjų tropas atveria loginę skylę slopios gentrifikacijos teisinimo retorikoje)’ teisuoliški porinimai.

Viskas, anot tokio vykdomojo kolektyvo užsitikrinto sudiktavimo, turėjo atvesti į muzikinę pirmenybę: ‘[..] by connecting these creators with their appropriate audiences, we seek to rediscover the original value (nuoširdžiai nenutuokiame, apie kokią vertę čia pūstelėta šalūchine tvaikuma) of music, where listeners and performers can find one another through live musical interaction. We believe there is a large amount of music to be experienced and appreciated outside of the profit-driven music industry’. Nejau dar atplūsta patikinčių, kad yra blaiviai įmanoma esatis anapus pelnu pagrįstų, net jei tai nesusiję su (stambesnėmis) įrašų ir leidybos kompanijomis, muzikinės kūrybos ir to vartojimo santykių? Skiriasi tik pelno mastai, žmonių galvose prievarta-išlikti sulankstytos mediacijos ir alinančio poreikio distribucijos (dis)proporcijos (wannabealong).

Tebūna suabejota socialiai nejautria ‘intuicija, eksperimentavimu (dažnai nesugebančiu paslėpti tiesiogiai iš nuobodulio išturėto paties eksperimento sąlygos momento) ir mėgavimusi kūrybiniais procesais’, išartais toksišku meniniu pozityvizmu ir kultūrinio optimizmo primygtinumu, akomponuotu ‘romantišku užsidegimu ir tikėjimu žmogaus gėrio pradu’, kuris jei ką ir pasidaro pats, tai išsikasa sau duobę.

 

magikarp

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.