Algiers @ XI20 – kurtinančios kinetikos e(k)spresas vienu aukštu per žemai

23795069_1460578990715993_5136582259690738014_n

Ar tai vyktų XI20, ar, pavyzdžiui, ‘Kably’ arba ‘Lofte’ (potencialiausios koncertų vietos šiai ketveriukei) — nelabai kažką ir tekeičia, apart to, jog už patekimą į pasirodymą ‘skylėj’ (kurią atlikėjai patys išsirinko savo pasirodymui) buvo galima suploti tikrai ženkliai mažiau, nei jei tai būtų vykę kitose išvardytose erdvėse. Taip, tai netipiška, nestandartiška, nebūdinga, nelaukta ir netikėta, bet XI20 sutrūnijusi garso kokybė patvirtino, kad pasirinkimas pasirodymui vykdytas labiau dėl ‘autentiškesnio’ ‘anti-establishmentinio’ ir ‘undergroundinio’ koncepto, neatsižvelgiant į grupės garsinius/studijinius pasiekimus bei to realizacijos galimybes, kam atsikartoti, pasitvirtinti rūsyje nebuvo sukurta jokios tam akustiškai reikalingos plazminės membranos.

Kažkoks informacinis skiedalas, save tebevadinantis muzikiniu tinklaraščiu, sučirpa, kad juos išgirdo taip, kaip ir norėjo išgirsti: ‘purvinai, garso sraute ir tiesiog gerai sustyguotą’. Susidaro pagrįstas įspūdis, jog kalbama ne apie tos pačios grupės esenciją, jei bandoma šį kolektyvą užglaistyti elementariai varganos garso kokybės mediumu, kuris neįstengė atstovauti Algiers tokius, kokius girdėjome jų debiutiniame ir, kur kas profesionalesniame, 2017 m. ‘The Underside of Power’. Sunku pasakyti, ar grupė taikėsi save įmušti į tokį kanalizacinį audio-srautą, nors koncertas ir nebuvo prastai sustyguotas, bet daug kam pagalbos ranką tiesdavo pripažintoji ketverto eklektika.

Apšildantysis aktas, nudžiuginęs savo nuspręstu išmesti ‘obscure’ šviežienos smūgiu — Monikaze — iš pirmo klustelėjimo, manding, paprastoka elektronika, bet atlikta be fabrikuotų stovėsenų bei laikysenų. Ji pasirodė tvirtai, lūkesčių nebuvimą nustelbusi organiškumu, su (sau pačiai) susiteiktu pasitikėjimu. Galima išsakyti avansinį ‘bravo’: pradžia užminė tradicinį progressive electronic arba netgi Berlin school (iš)spaudimą, bet vėliau smagiai, pati juslingai pasimėgaudama ir susivokianti, ką atliekanti, pradėjo kelionę per elektronikos žanrų sužadinimus ir pūdymus — buvo galima išgirsti ir future/UK garage, bass music, ethereal wave, witch house, dubstep, industrial, glitch, chiptune ir taip toliau. Visas jos pasirodymas buvo vientisas įmintas pratisumas, bet su savotiška palaida cut-up technika, manipuliuojant savo vokalu ir staigokais metamorfiškais perėjimais, dalijant savo pasirodymą į nutylimo varveklius ir ritmingesnių garsasienių pūgas; grojo tikrai ne per trumpai, ir užsiliko džiugesys, kad tokiai ‘neužlaikytai’ performer’ei buvo leista apšildyti ‘jaunuosius grandus’ Algiers, kažkodėl pernelyg lengvabūdiškai suspraustus į ‘oho, vau, kaip čia jie taip skylėj gros, damn’ brėžinį, kas neretam moduliavo tai, kaip šou buvo suprastas.

Kai po Monikos į sceną užlipo Algiers, iš pradžių intuityviai šmėžavo, kad šie konformistiškai susiprato, kokioje garso kokybe (ne visuomet, žinoma) nepasižyminčioje venue groja ir su tuo susitaikys, viską kompensuodami savo pavydėtina scenine energija, leidusia palaikyti bendrą grupės temperamentą — iš dalies taip ir nutiko, tačiau, norint be jų įdedamų aktyvių pastangų pajusti, ką reiškia šiųjų įrašuose iškeliamas gospel’iškas ‘porcelianiškumas’ su darbo dainų tradicijos revitalizacija, nenoromis (bet suprantant tai, kaip garsas išgali pasiskirstyti tame jaukiame šiluminiame mazge) privalėta atsitraukti gerokai tolėliau, kad ausų kenksmingai negožtų pasileidę virštoniai ir perdėtai rėksmingi (tiek iš vokalo atsklidę, tiek iš gitaros ir klavišinių) aukštatoniai, persikloję ant to, ką ne tik karkasiškai, bet ir į priekį vedančiai kūrė būgnai. Pirmų kelių kūrinių klausant, vienintelis sau užduodamas klausimas buvo ne bukai euforiškasis ‘is this the real life’, bet ‘kodėl jie fakin čia, kur tiesiog reikiamai nesuskamba’ arba ‘galbūt bereikalingai užsimesta tokia kartelė ir reikia akcentuoti kitką’, nors priekyje, prie scenos, susirikiavę ‘prisiekusieji’ padėjo Algiers drąsiau susispiesti scenoje į sandaresnę vienybę, kuri po to, klausant jau nužingsniavus į harmoningesniu atstumu pasižymintį klausymosi zondą, išsilaikė iki paskutinių išleistų garsų, kas iš tikrųjų buvo neįdomus background’inis garsovaizdis, veikęs kaip interliudas ir tarpininkas ansamblio atliekamai kūrybai.

Vokalistas, bosistas ir būgnininkas susirežisavo savąsias ekspresyvias roles ir kuklioje XI20 scenoje laviravo tiek, kiek leido ta mokyklinė atsakinėjimo prie lentos pakyla. Frontmentas, neabejotinai, yra projekto pranašiausias akcentas, savo pajėgiu, lanksčiai tvirtu ir išlavintu balsu kuriantis visą tą ‘sielingą’, ‘jautrų/jausmingą’ ir archajiškų pavergtųjų dainų žingsniavimą, instrumentų lydimą panašios prabos tradiciškumo (kalbant apie stilių skiriamuosius) post-punk, industrial ir (labiau šiuolaikiško) hip-hop, tik šįkart, labiausiai būgnininko dėka (sėkmingai susidorojusio su gyvo + elektroninio ritmo sekcijų išpildymu — turbūt čia nesunkiai pripieština ‘you’re only as good as your drummer’ ‘skylės’ aksioma), viską pastumint netgi link pankroko ir hardcore punk gradusų, suteikusių ugnies pašaro. Vokalistas, tuo tarpu, nuostolingai prarado savo aurą, kuomet jo balso galimybės skendo nemalonioje (taikliausiai apibrėžtinų boso ir gitaros sąspauda) garsabangių trintyje, skaidžiusioje neištveriamą akustiką į dilemą, ar tikrai pragmatiška to klausytis ten, kur vyksta pjautis tarp tų elementariausių garsinių harmonijų, reikalingų, idant pasirodymas (pa)vyktų patenkinamai. O šio koncerto atkarpoje didžiumą laiko įsisiautėjo tragikomiška pajauta, jog akustika yra nepakeliama ir reikia bandyti kitokią prieigą prie potyrių; aukšti tonai, kurie Algiers (kol kas) dviejuose studijiniuose albumuose išturi svarboką paskyrimą, tąkart tevirto pjaunančiu klegesiu. Dėl to pritariamieji vokalai labiau rėmėsi savo mimikomis ir veidų emocine įtaiga.

Aišku, vokalistui tarus būtinąjį lietuvišką ‘ačiū’, litovcai spiegia, kelia rankas — solidariai pagarbino mat. O šiaip, Algiers niekad muzikos tyrinėjime nesufigūravo pakankamai priimtinai, kad koncerto metu būtų galima išklausyti jų dainas iki atpažinimo, bet hit’inį/banger’inį (naujesniųjų laikų tradicionalistines popmuzikos dermes išlaikantį) ‘The Underside of Power’ užteko sugaudyti, kas galbūt (‘first impression’ matuokliais) turėjo ekstatiškiausią poveikį miniai per visą setlist’ą. Po šio ‘numylėtinio’ sekęs chaotiškas, matomai dalinai improvizuotas tarpsnis, buvo viena įsimintinesnių koncerto akimirkų, nes jos metu grupė buvo panašesnė į tai, ką taip įnirtingai siekė išsakyti/parodyti: nesuvaržytumą bei tam tikrą laisvamaniškumą, kas susietina su vykusiu ketveriukės chameleoniškumu koncertinei erdvei.

Algiers savo programą atsiskaitė ganėtinai ‘rokenroliškai’ — aktyvuotais ir suintensyvintais kūrinių įritminimais, kurie ankštame, alsiame rūsyje visai pataikė į sėkmingą plotą, bet ta energija buvo pernelyg daug ir dažnai ramstomasi, kad būtų reabilituojamas skausmingai prastas garsas. Begalinis bosisto & vokalisto teatrališkumas, performatyvumas, instrumentų kaitaliojimas (vokalistas ėmėsi tiek klavišinių, tiek rimtoko barškučio/shaker’io (įtrauktina netgi jų daugiskaita), tiek papildomos ritminės/harmoninės elektrinės gitaros), būgnininko arkliškas juodadarbiškumas (išties pagirtinai subarbeno savo punktus) traukė bevaisį gitaristą, iš pradžių žaidusį su smičiumi (ar ką nors tai vis dar nustebina, m?), o vėliau likusį pasirodymą nesėkmingai besikapanojusį iš šūdino garso žabtų. Frontmenas, kalbant apie vizualią (iš)raišką, įsikirto taikaus maištininko Hendrix’išką/Woodstock’išką pozą — raištis ant kaktos, plastiškas stotas, visa toji politiškai angažuotų šnekų įtrauka tarp dainų (sunku atsekti, ar ‘revoliuciniu’ kumštuku vaškuotas ‘All power to the people’ audinys ir ‘I’m not the pig’ scenoje yra pačios grupės iniciatyva, ar ne, bet visais šiame kontekste galimais atvejais tai yra lėkšta ir pašieptina) — tai leidžia daryti prielaidą, kad galbūt Algiers pasirinko XI20 manydami, jog erdvė atitinka jų postuluojamas emancipacines politines nuostatas (kurios neabejotinai palaikomos, tik pasirenkamos mediacijos neefektyvios); hmm, didžiąją dalimi tikrai ne, nes ‘skylė’ kaip prasideda užsikirtusia muzikos paradigma, taip ir ja pasibaigia, neišaugdama ir niekad neišaugsianti į rimtesnį politinį darinį. Vis dėlto, kiek jų deklaruojamas politiškumas beatrodytų apgailėtinai, erdvė yra visai atvira reiškiniams, kurie kitur nerastų savo vietos.

Be viso to, koncertas buvo judriai aktyvus, proveržiškais (bet jokiu būdu ne pakankamai radikaliais) gūsiais papūstė savo išleistą patenkinimo aitvarą, o to paties užsiminto maksimaliai muzikinio pseudo-blogo išstatyti ‘santūresnės publikos melomanai, kuriems nereikia šėlti, draskytis ir ploti, nes jie klausosi’ buvo veikiau žilstelėję, užsibarzdoję ir krioštelėję tęčiai, musiet galvojantys, kad Algiers šiandien yra svarbi, reikšminga ir pripažinta grupė, o koncertas — istorinis įvykis, kone ‘kartą per dešimtmetį’. Ne, dar ne (jei išvis kada nors), tačiau šiam kartui jie įrodė, kad (su)geba suktis iš padėties ir nulieti savo atliekamą muziką tai, ne pačia blogiausia prasme, balaganiškai erdvei, į kurią jau — kur besidėsi — teko šiam pasirodymui papulti. Buvo sukurta abipusiai cirkuliatyvi atmosfera, apie kurią aplink teko nugirsti, kad ‘nu jo, tie Algiers tai universalūs tokie’ — universalumas čia pasitarnavo sugebėjimu ištempti neatleistino (anti)garso žalą, nepakeliamą instrumentų darnos griūties baisybę, ir biso feniksiškumu: po ovacijų, suskalambyta baladė bei dar pora šoklesnių dainų grąžino nuotaikingesnę žiūrą į grupę, kuri, jei ir sugrįš čionai, tai, vilkimės, tikrai ne supuvusių kolonėlių kryžiaus keliu.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.