Kodėl su rašymu apie muziką yra taip blogai?

c09d6c4f35333377d883803812785da0

Permanentinė deskriptyvizmo krizė

Kad ir kaip turbulentiškai meta (rašyti apie rašymo praktikas) atrodytų šis klausimas, prie jo svarstymo dilginančiai nepavyksta nesugrįžti pakartotinai (pradžią, nors ir aptakokai, antspaudavo mūsų manifestas). Tą nulemia ištinkanti kaskartinė perturbacija, raukiant antakius tam, kas nepelnytai vadinama muzikos kritika, nors yra tik ir tik plokščias apžvelgimas, recenzavimas, aprašymas, atsiliepimas, nederlingas nuomonės ir įspūdžio aruodas — deskriptyvizmas (to nevertėtų painioti su lingvistikoje fundamentalia deskriptyvizmo sąvoka, kaip priešprieša preskriptyvizmui, kas, nors ir susiję, kultūriniame tekste gali įgauti kitą veidą).

Bevaisis ir išsikvėpęs konteksto deficitas, sukeltas žodienos piurė

Šioje — muzikos kaip kultūros teksto — teritorijoje, deskriptyvizmas atstovauja išgrynintą, sterilų ir skurdžiai numiežtą kultūrinio artefakto (t.y. muzikinio leidinio) aprašymą be jokio kontekstualaus referavimo į chronologinę/istorinę/naratologinę, geografinę, socialinę (pvz. klasinę), rasinę, tapatybinę, seksualinę/lytinę specifiką, kas gali būti apjungtinai išskirtina rašant apie absoliučiai bet kokį muzikos albumą, nutikimą, pasirodymą, ‘bangą’. Sausasis deskriptyvizmas (bendromis, daug kam sklandžiai suryjamomis, kalbinėmis formomis labiau atsirėmęs į poetinį/literatūrinį/meninį žirgliojimą, sabotuojantį prozišką filosofinį mąstymą) savąjį pranašumą prieš nuodugnesnę kritinę analizę gali įgauti nebent rašant apie vieną išskirtą dainą, bet tik tokią, kuri nereikalauja didesnio tūrinio kalibro, galinčio išaugti ir į besiplečiančią teksto amplitudę.

Kapsulėse užtroškusi spauda, subjektyvumo token’as ir diletantizmo savikalta

Deskriptyvinis muzikos aprašymas, nusimetęs galimą (jei pakeliamą ir patempiamą) radikalesnės kritikos bagažą, būtiną struktūriniam šaknotyros kursui, labiausiai manipuliuoja (atlikėjo/grupės) biografinių priešistorės detalių (daugiausiai vartojamų kaip fun fact ir trivia prieskonis – idealus protmūšinis užpildas pritrūkus idėjų) ir emocinių būdvardžių/epitetų (jokiu būdu neatsisakančių publicistinės kalbos rakto) lydiniu, dažniausiai supilstomu į kambario temperatūros kapsules (capsule review) ir patiekiamu karnavališkoje dienraščio pramogų skiltyje, sudedant pastraipėlę apie aktualų šalies albumą praėjus beveik metams (!) nuo jo išleidimo, ir įvertinant neutraliu 8/10 (gink dieve, dar grupė įsižeis ir nebesišypsos prasibraukiant pečiais ‘Siemens’ arenos užkulisiuose). Akcentuotas ir niuansuotas tojo, sidabro giją smilkinyje nupoliravusio, ilgamečio rašeivos minėjimas tikslo neturi — jis veikiausiai komandiruotėje aprašinėja Jazzu turą, viena akimi stebėdamas Eurovizijos šuldubuldavimą ir tarp kojų laikydamas San Pellegrino butelius, kad jie neprarastų drungnos gerklėje šoko nesukuriančios temperatūros.

Panašaus sąstingio ir vangumo chaltūros tradiciją iš ‘jaunesnės’ popierinės spaudos turi žaižaruojantis žurnaliukas ‘370’ (prieš tai buvęs muzikos skilties autorius dabar podkęstuoja, o esamas bando palaikyti dvėstančią Gintarinių Akinių kardiogramą), prastesnį balą nuduodantis nebent tam projektui, kurio klausytojų ratas veno diagramoje nepersilieja su žurnalo auditorija, o skystos apžvalgėlės įžvalgumo menkumas ‘kukliai’ pateisinamas, esą jos ‘pilnos subjektyvumo (taip ir turi būti, bet vien subjektyvumas visko neatlygina, juolab ir neapsibrėžia jį peržengiant — čia tas pats, kas žinoma saviidentifikacija ‘subjektyviai apie kultūrą’ dar neužtarnauja patikimumo), diletantizmo (čia galima ir neironizuoti — ne diletantai (įdomu, o kas yra ne diletantai? Muzikologai? Jie, besispecializuojantys siauruose ir skurdžiai pragyvenamuose profiliuose, Lietuvoje, su keliomis sporadiškomis išimtimis, apie muziką beveik nerašo) ir didžiulės meilės muzikai (o to tikrai nepakanka — racionalizuota neapykanta (nebūtinai panieka) tam tikrai muzikai įstengia ją aprašyti įdomiau, nei simpatizacija)’.

Ech, įsigyvenęs komfortabilus įprotis muzikoje ieškoti tik ‘gerų’ ir ‘teigiamų’ pusių, aprašyti tik tai, kas patiko, taip pateisinant savo nesugebėjimą arbą sąmoningą atsisakymą išpešti brutalesnį smūgį tam, kas vyksta. Vėl tenka imtis ant mūsų Feisbuko puslapio besipuikuojančio plikio žodžių, jog ‘anyone who listens to music seeking out the beautiful passages is a dilettante; but whoever is unable to perceive beautiful passages, the varying density of invention texture in a work, is deaf’: klausant muzikos, kokia ji bebūtų, pasyviai hedonistinės ‘ieškau muzikoje tai, kas gera ir patinka’ arba ‘rašau tik apie tai, kas yra gerai Lietuvos muzikoje’ klajonės (/klejonės), devokalizuojančios, už’mute’inančios kritinį balsą, ir privedančios prie inkliuzyvaus deskriptyvistinio diletantizmo.

Būdvardžių paliatyvas, kanonizacija ir sunkiai besmilkstantis mitų židinys

Roland Barthes sykį tvirtino, kad neįmanoma apie muziką rašyti be būdvardžių — bet koks bandymas yra pasmerktas žlugti; ir nieko keisto, su tuo susitaikyti galima. Bet pikčiausia, kad ta būdvardinė verbosity deskripcija (jei daugiausia įsikimbama būtent į šią kalbos dalį) pradeda kurti mitus (mythmaking) apie muziką, dažniausiai išlendančius, kuomet filadelfiški (prisimenant ‘Radioshow’) žurnaliūgos, nezgrabnai keverzodami apie naujas muzikines šakas/kryptis/sroves, turi jas kažkaip pavadinti — suteikti joms sąvoką ir taip, deja, antru žingsniu bekliūvant įvesti šias į kanonizaciją. Šitaip gimė daugelis žanrų/stilių pavadinimų, kurių baidosi ir atvirai neapkenčia patys muzikantai (trip-hop — vienas jų), arba kurie yra socioistoriškai netikslūs ir nesąžiningi (folk music, world music). Dar deskriptyvizmo išgimdytos definicijos, savaime suprantama, semantiškai konotuoja su skambesiu susijusias, bet jo neatspindinčias, prasmes – shoegaze su pačia muzikine tekstūra beveik neturi nieko bendro, tačiau leidžia suprasti, kad stilius grojamas su daugybe gitaros efektų, kurių pedalai padėti ant stovimo pagrindo, dėl ko muzikantai priversti dažnai spoksoti į pažemę.

Deskriptyvioji rašymo maniera veda į miglotą aferistinę mitologizaciją, atsirandančią dėl griežto (su)spaudimo į siaurą mažaraštį formatą, leidžiantį vos kelis šimtus žodžių, kurie, norint bent iš dalies purkštelėti sulčių, privalo būti simboliškai (dažnai priverstinai naudojant metaforas arba metonimijas) įkrauti ir įmitinti, todėl — abstraktūs ir arbitralūs, kas suprodukuoja neimponuojantį daugiaprasmiškumą, pasimetimą prasmėse ir bereikalingą poetiką. Turbūt vienintelis tokios rašysenos pliusas yra nuolatinė atrama vaizduotę stimuliuojančiais palyginimų tropais, be kurių neapsieina joks tekstas apie muziką; na, Ludwig Wittgenstein žodžiais — geras palyginimas atgaivina protą.

Dialektikos ir negatyvo koučingas: pageidavimų, pasiūlymų, pastabų bei skundų katalogas

Tad ko gi reikėtų, norint išsisukti nuo ‘nekompetetingo, savamokslio, diletantiško ir neprofesionalaus’ deskriptyvizmo spąstų, rašant apie muziką? Patys, beveik nepasitikėdami vietos kultūrspaude, vis viena turime geranorišką pasiūlymą — daugiau negatyvios (ne populiariai suprantama reikšme, kaip anti-pozityvios, pesimistinės nuostatos, o filosofine — rėmimosi antagonizmais, kitapusiškumu, prieštaromis, turint minty, kad ‘art is the negative knowledge of the world’) mąstysenos ir dialektinės analizės, kurią įsūdytų samprotavimas priešybėmis, pačioje muzikoje ir jos socialiniame kontekste glūdinčiais imanentiniais prieštaravimais, kontrapozicijomis. Visa tai apima ne tik, kas techniškai-estetiškai-meniškai koduota muz. kūrinyje, bet ir ekonomiškai-materialiai egzistuojančius veiksnius (šiapus ir anapus sukurto produkto), kurie, žmonių diegiami, neišvengiamai ratu inkorporuoja žmones bei, svarbiausia, jų visuomeninius, istorinius ir galios santykius.

Nors tas reikalauja žinių, tam tikrai nėra būtinas ar privalomas (nors pageidautinas ir rekomenduotinas) filosofinis žargonas, neretai nuvedantis į nominalių metafizinių spekuliacijų akligatvius, ne ką mažiau mitologizuojančius dialektikai būdingą daugiadisciplininę kokybę. Tam nereikia jokios kritikos ‘mokslo’ edukacijos, tąsos, jos įgyvendinimo tradicijos (čionykštė kritika neturi jokio tęstinumo ir perėmimo) ir kitų Lietuvoje realiai nebuvusių, nesančių ir nebūsiančių vaizduotės vaisių. Užtenka to, kad apie muziką rašytų jos įdėmiai klausantys, bet be to dar ir pasidomintys intelektualesniais realizacijos (ir ne tik filosofija bei literatūra; nors ir muzika be to gali paeiti, bet graudžiai šlubuodama) instrumentais, kurie įgauna labiau respektabilumu saturuotą vertinimą kaip tik šiuo metu, kuomet internetas kiekvienam suteikia įrankius ir pagrindus nuomonės raiškai. Kažkur teko pribristi komentarą, kad ‘norint rašyti apie muziką, reikia išmanyti du dalykus — muziką ir kalbą’.

Dėjau ant jūsų, aš su mėsa valgau kritiką’

Tas pats nucituotas paniuręs plikis pratęsia, kad ‘even the abolition of art is respectful of art because it takes the truth claim of art seriously’. Kad ir kaip baugiai apokaliptiškai skambėtų, daug kritikos turi jei ne abolicionistinį, tai destruktyvų flangą įžeisti ir pažeisti tai, kas daroma bei kuriama. Kritikuojama todėl, kad, paprastai tariant, kažkas netenkina ir norima, jog būtų geriau (‘mes ne prieš meną kaip tokį, o prieš jo dabartinę būklę’ and so on), todėl banalioji ‘po cinizmu slypi idealizmas’ tezė gali pasitarnauti paaiškinant naikinimo atoveiksmį per pozityvių variantų siūlymą — kritikos galutinis tikslas nebūna sunaikinti galutinai, o pademonstruoti alternatyvią išeitį. Tad kad ir kaip skaudžiai gali (ir turi) užtvoti kritika (jei ji iš tikrųjų yra kritikos pavidalu, o ne dislaikais jutūbėj), kad ir kaip įžeisti — ji vis tiek išreiškia rūpestį ir pagarbą aprašomajam objektui. O tai, kas vis pavadinama ‘konstruktyvia kritika’ (šitas visuomet kelią juoką), 9 atvejais iš 10 yra įvairios kilmės nuoskaudų konvertacija į prastai nuslėptos panikos rant’ą.

Be deskriptyvizmo hegemonijos (tai toli gražu nėra Lietuvos muzikinės spaudos ir žurnalistikos yda — tas būdinga ir Pitchfork), kitas neramiai svarbus momentas yra tas, jog dažnas — jau išbedžioto degančių akių oportunizmo – atidaro konkrečią kaupyklą populiarumo ir skaitomumo taškų, rašydamas apie tai, kas dabar muša žinomumo ir susidomėjimo skales bei ‘kritikuoja’ (su kabutėmis ir klaustuku, aišku) tai, kas ir taip be vargo pasiduoda puolimui — pasirenkamas jau spėjęs kontroversiškai nuskambėti, pažeidžiamas ir menko mentalinio galvosūkio reikalaujantis taikinys.

Ne per seniausiai prapūtęs laukinis ‘fenomenalumo’ ciklonas — iliustratyvūs pavyzdžiai

Iš pastarųjų savaičių ryškiausi tokie buvo JazzuWild’ skarmalų bulvaras ir M.A.M.A. apdovanojimai (nesakome, kad šie įvykiai neverti aptarimo — tiesiog ne tokio neskvarbaus, kokio sulaukėme), apie kuriuos tuo bėgiu galėjai rašyti visiškai bet ką — vis tiek noriai skaitytų ir atsilieptų dauguma. Dar bėda ta, kad dažnai prisibijoma ‘ataušimo’, ‘šalčio’ — kad tie įvykiai bus praradę savo aktualumą, jei apie juos parašoma jau vėliau, post-factum, todėl suskubama kuo greičiau išdėstyti opiniją, nesvarbu kokią. Maždaug, jei visi nekenčia, nekęsiu ir aš, o jei sumanysiu pabūti priešsrovingu contrarian, tai tik dėl to, kad tokiu identitariškai ir pabūčiau.

Lygiai taip pat, kaip iš esmės visi humanitariniai mokslai, rašymas apie muziką dėsningai, apodiktiškai ir aksiomatiškai vėluoja — to neišvengsi. Tai visuomet būna retroaktyvus veiksmas, reaguojantis į kažką jau atlikto, padaryto ir nuveikto. Vėl susitraukiant į naujienligę, apie Flying Saucer Gang ‘fenomeną’ (fu, čia vartojamas šis žodis koktesnis už ‘alternatyva’) plačiau ir nuodugniau (pabarstant tuo, kokia to soc. reikšmė jaunimėliui ir aplinkiniams muzikiniams sambrūzdžiams) susigriebta paskrebenti tik tada, kai jie per teliką pastrykčiojo ant M.A.M.A. scenos. Ir dar kuomet grupės narys Remis deklaratyviai stumtelėjo ant niekaip nenuravimų senimo piktžolių (kam nuoširdžiai pritariame ir ką palaikome), apdovanojimus apsiglėbiančius už gana tolimos praeities pėdsakus, dabartyje tebešmėkščiojančius tik todėl, kad už G&G Sindikatą balsavo tie, kurie neklauso repo ir neseka (turbūt ir naujausio jų albumo negirdėjo, bet prisimena minimum penkiolikos metų senumo šlovės spinduliuotę), kas vyksta ir kas dedasi jo šiandienoje. Bet ir peikti tą patį šių apdovanojimų renginį yra lengvas musių viliojimo prie šūdo efektas, o tą padaryti aprašant naujai iškilusį kolektyvą (F$G) yra to efekto nukreipimas į prasiplėtusį ir paįvairėjusį skaitytojų lanką, kuris vis tiek atsimuš į sieną, kurioje meninis svoris eksplikuojamas tuo, kad atlikėjai linksmi, užtikrinti savimi, ir tai scenoje pasirodo ‘visai geru menu’, ‘o ir šiaip iš bajerio tapo kažkuo rimčiau’.

Produktyvioji vaško iš šūdo spaustuvė, užsimerkusi prieš sociokultūrinius padarinius

Deskriptyvizmas yra tiesmukai simplistinis kelias gausingo, bet tuščiavidurio turinio gamybos link. Tikrų tikriausias patogenas, atsakingas už tokią beviltiškai prastą (nežinia, ar bepataisomą) muzikinės/kultūrinės medijos padėtį, kurią smukdo dar ir per daug naivus entuziastingos meilės muzikai iškėlimas virš žinių ir patirties stokos (ne, tai nėra meritokratinė agitacija, o puolimas prieš ‘dvasingumu’ ir jausmučiais paremtą grafomaniją, kuriai trūksta elementariausio kandumo) — jei tau aistringai imponuoja muzika, dar nereiškia, kad esi tinkamas apie ją kokybiškai rašyti, bet čia išnyra nematoma deskriptyvizmo ranka ir suteikia kiekybės įgaliojimus, skleisti tą amžinąjį bestuburiškumo ir bedantiškumo užkratą, kuriam patys sau esame paskelbę karantiną.

Papildant turinio gamybos ir distribucijos klausimą, pastebėjome tendencingą seką: atsiranda muzikinis tinklaraštis; jis pradeda, neįpareigojančiai, nepriklausomai ir nesiekdamas monetizacijos, rašyti apie muziką; vėliau, kai tai paklausiai nusiseka, susilaukia palaikymo ir išplinta, įvairūs leidiniai/portalai pradeda žūklę tą turinį inkorporuoti į savo medžiagą (žurnalai ‘370’, ‘Nemunas’, portalai Ore.lt, Lietuvos Muzikos Informacijos Centras). Ore.lt, tuo tarpu, pasirenka ištižusią metodiką turiniui generuoti, išvengiant rašymo darbo ir apsiimant tesugalvoti interviu klausimus atlikėjams, kad didelę dalį informacijos (t.y. teksto) sugeneruotų jie. Nors ir išradingus (kokie jie bebūna retai) klausimus sugalvoti nėra lengva, tai nepalyginamai paprasčiau, nei subarbenti kokybišką, koherentišką tekstą. Interviu formato pasirinkimas argumentuojamas tuo, kad ‘albumo apžvalgos yra atgyvenęs reikalas’, todėl muziką verčiau pristatinėti tokiu būdu. Kad ir koks komplikuotas žanras būtų albumo recenzija, kur kas labiau netenkina to s(i)t(u)acija Lietuvoje, bet interviu — ne ką geriau, nes jie yra smarkiai opresuojami pasišnekučiavimo šablono.

Egzistuoja pozityvūs ir viskuo patenkinti, besidžiaugiantys žmogeliuksai, save vadinantys (ir vadinami) muzikos/kultūros kritikais, nors jie yra tik apžvalgininkai ir komentatoriai, kurių recenzuotą albumą būtų galima lygiai taip pat aprašyti į jį neužmetus ausies, o koncertą — į jį nekėlus kojos. Žmogeliuksai mano, jog, pavyzdžiui, masyvaus ir kultinio (esančio labai jau inertišku) paauglių susidomėjimo vienu ar kitu sėkmingu ir, svarbiausia, į tuos pačius paauglius nutaikyto bei apeliuoto ‘fenomeno’ aprašymas jau yra pakankamas įvedimas į socialinį kontekstą. Iš tiesų, tai, kad tam tikra amžiaus/socialinė grupė kažkuo sutartinai-kolektyviai žavisi ir tuo seka, yra kertinė muzikos keliama afektacija, kuri ir taip socialiai determinuoja, nes, šiuo atveju (vis dar kalbame apie F$G, jokia paslaptis), kuriama su labai aiškiai kvalifikuotomis nuorodomis klausytojui ir skirtomis klaniniais pagrindais formuoti į savotišką bendruomeninį darinį — visuomeninė muzikos funkcija 101. Ar ne taip, šaikele?

Fenomenologijos, estetikos filosofijos ir menotyros medikamentų pirmoji pagalba

Galbūt šios pastraipos sakiniai suskambės kaip self-righteous aforizmai, tačiau, kaip ir bet kokia intelektualių pastangų besiprašanti disciplina, tai reikalauja taisyklių, nors ir laužytinai konvencionalių. Dauguma apžvalgininkų muzikos artefaktą vertina ne kaip meno kūrinį — labiau kaip objektą, o ne patirtį ir poveikį. Stinga ne tik fenomenologinės (kaip kūrinys (pa)veikia sąmonę, ką sukelia), bet ir įtrauktos menotyros prieigos, kas reikalauja estetinių ir istorinių žinių kombinacijos. Tam privalu kreipti dėmesį į muzikinio vieneto autentiškumą, retumą/išskirtinumą, mediumą/medžiagą ir kilmės vietą bei atsiradimo/kūrimo aplinkybes: (pri)einamiausi meno vertinimo kriterijai, sužvejojami ir neturint pažangesnių išteklių, turbūt nereikia linksniuoti ir antrinti, jog interneto pakanka. Primityviame estetikos lygmenyje egzistuoja dvi bendros meno sampratos — menas kaip žinojimas/žinios/epistema ir menas kaip veiksmas — tiek muzika, tiek jos analizė/kritika privalo į tai atsižvelgti, turint omenyje ir tai, jog estetikos disciplina dažnai įkurdina jusliškumo tvarką, priešingą proto/racionalumo tvarkai. Cituojant iškiliausią visų laikų filosofą gerb. Arvydą Šliogerį, ‘kai grožis tampa muziejine mumija, atsiranda estetika’. Tad kiekvienas muzikinis įvykis/reiškinys tam tikra prasme būna fiksuotai mumifikuotas, kai būna subadomas plunksnos, ir, priešingai nei mano Šliogeris, tai nėra blogai, nes tai tik viena iš įmanomų meno kūrinio lemčių.

Autorystė, leksikonas, kalbinis narvas ir mūsų bažnytinio palinkėjimo kaspinas

Kadangi muzika yra kultūros tekstas, to aprašymas išgali sukurti intertekstualią terpę, maloniai sujauktą interpretacijos, subjektyvumo bei komunikatyvaus dialogo (banalusis kūrėjo-klausytojo santykis). Pati muzika yra užšifruoto subjektyvumo forma, todėl, rašant apie ją, tą subjektyvumą reikia demaskuoti, iššaukti, atidengti ir pristatyti kuo atviresne savo forma, kuri nebūtinai tapati teksto formai/stiliui. Kad ir koks subjektyvumas būtų svarbus, autorių, kaip muzikos kritiką, šiame santykyje dera depersonalizuoti ir nuasmeninti — akcentuoti tai, kad rašo ‘susirūpinęs’ klausytojas/vartotojas, o ne Vardas Pavardė, tuo nepamirštant, kad ir rašantysis apie muziką atlieka tiek vertėjo/mediatoriaus, tiek kūrėjo roles, žaisdamas pagal duotas kalbos ir rašymo taisykles, bet jas vystydamas anapus, daug ką paminant ir paliekant užnugaryje, taip kuriant naują kalbą su naujomis steigtomis taisyklėmis (čia idealiausiais atvejais, kurio aplink arti nepasitaiko). Rašant svarbu koncentruotis ne tik į tai, kas aprašoma, bet ir kaip tai daroma — forma lygiai tiek pat reikšminga, kaip ir turinys.

Nors ir iš visų menų muzika bene vienintelė turi išties parengtai sistemišką ir tikslią terminiją, skirtą aprašyti ir analizuoti jos objektus, tasai (ap)rašymas/kritika, muzikos ar ne, be abejonės, badosi (dažniausiai taikiai ir sukalbamai, bet su jautriais paaštrėjimais) su kalbine/lingvistine problematika. Kalba, imant jos funkcionalumą reprezentuoti patirtį, yra nepajėgi perteikti muzikos išgyvenimo dėl paprastos, nors galinčios demotyvuoti, priežasties — kalba, kaip griežtai apribota sistema, neįstengia tinkamai (prilyginamai, empatiškai ir t.t.) perteikti jokios patirties, įskaitant ir pačios kalbos patirtį. Paradoksalu, kad kalbinė struktūra — ženklai ir simboliai — visad distancijuoja tai, ką ji paverčia prieinamu. Šis atitolinimo procesas, besipildantis atitinkamos temos įtvirtinimu, prieinamumą gali sukurti išoriniuose diskursuose (kas nebūtinai liečia muzikines patirtis bei jų aprašymą), dėl ko kritikoje šiandien ir svarbus tarpdisciplininis intertekstualumas. Kažkas kažkur apibendrintai stuktelėjo, jog muzika yra panaši į kalbą, bet tik tam, kad pabrėžtų, jog šis panašumas būtų įveiktas.

Kol dauguma ‘kritikų’ iš vadinamosios kontrkultūros arba prieštaringesnės opozicijos migruoja į užčiaupiantį karjeros profilį, paverčiantį rašančiuosius pataikaujančiais nebyliais, o muzikinė žurnalistika (kurioje smagiai cirkuliuoja kapitalas ir dėl to ši medija yra kastruojama) tampa nedidele industrija, gaminančia informacinį muzikantų aptarnavimą ir, tiesdama leteną, teikiančia pagiriamojo žodžio paslaugas, mes dedame pastangas išlaikyti autonomiją ir būti tinklaraščiu, besipriešinančiu viskam, kas šiame tekste buvo atakuojama.

salvation pepe meme template be zodziu

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.