Diatribė muzikinio skonio kategorijos užraktui triuškinti

52716959_1967469050228745_2085440032205701120_n

Tai, kas kultūroje sutartinai paskelbiama ir laikoma nemirtingu, dažniausiai jau būna mirę — šįkart pribrendo metas užsiimti skonio kategorijos duobkasyste, toliau be didelio rūpesčio, bet su saikinga atodaira, mosuojant uolaus neigimo lopeta, tekste žonglieriškai reflektuojant iškl(aj)otos laisvos aforistinės manieros forma. Visame rašinėlyje atskleidžiamas ne vienas galimas požiūris, nepasiduodantis kategoriškesniam pritarimui, ir tai tik pademonstruoja, koks konfliktiškas yra skonio klausimas, per amžius tūnąs abstrakcijose.

***

Muzikinis skonis, kaip ir apskritai skonio kategorija, ontologiniame meno/kultūros regione — vienas įkyriausiai ir tuo pat galingiausiai paplitusių mitų, kurio įsikibusieji tebesitiki muzikos kūrybos ir klausymo praktikose įvesti medianą, viską patenkinamai dualizuojančią į ‘gerą’ ir ‘blogą’. Tai pradeda veikti kaip patogus užpildas muzikos ryšiui su emocijomis ir psichologiz(avi)mu: ekstrapoliuota ir induktyvi žmogaus, kaip klausytojo, klasifikacija atsispiriant nuo skonio kategorijos, kuri nuveda klystkeliais, norint atsakingiau gilintis į klausytojo ir muzikos santykį. Būtų kvaila apsiriboti tik tuo (bet bus aprašoma ir tai), ignoruojant skonį, kaip kultūrinį signifikantą ir bendrai priimt(in)ų standartų pėdsekystę.

(Dėl psichologizavimo, tai muzikinis skonis apskritai tampa (na, jau senokai tapo) tos numygtos kušetinės-institucinės psichologijos įrankiu, kuomet kalbama apie nelemtus ‘asmenybės tipus’. Su jais klausomos muzikos yra neįmanoma pilnai ir išpildytai koreliuoti, nes anie, nekuklia ir objektyvia redkolegijos nuomone, neegzistuoja — tai yra lygiai taip pat nepatikima bei abejotina, kaip ir muzikos klausymosi pasirinkimas pagal nuotaiką.)

***

Kadangi toji iš vyraujančios skonio sampratos kilusi vulgari ir reguliatyvi gero/blogo žyma implikuoja kone viršasmeninį objektyvumą, ji jau savaime yra negalima kaip logiškai patikimas standartas, nors skonio sąvokos kilmė ir dalinai priskiriama subjektyvumui, todėl čia, siekiant čiuopti skonio kategorijos esenciją, susiduriama su paradoksu, už kurio išsidėsto ir daugiau nepražiūrėtinų partikuliarumų.

‘Gero’ ir ‘blogo’ skonio perskyros idėja yra bendriausiai apimanti tai, ar žmonės yra linkę eksploratyviai peržengti dominuojančių kultūros formų arbitruotą pasiūlą, kuriai atsidavimas gretinamas su blogu skoniu, o jos apėjimas ir įveika — geru. Taipogi besaikiai sugretinamas skonio ir ‘kultūringumo’, išsilavinimo ryšys, dažnai atkeliaujantis su šių elementų kauzalumo pakuote; štai, vieni muzikiniai stiliai kalami su skonio ‘nešiojimu’ (iš paprastesnių pavyzdžių — avangardas, eksperimentinė muzika ir pan.), kiti — atvirkščiai, jo nebuvimu (dažniausiai popmuzika).

Taip pat skonio esatis mėgiama sumazgyti per ‘intelekto įjungimą’ perlaužiantį ‘primityvų’ mėgavimąsi, o tame išsiperi atskiro teksto prašyte besiprašanti ‘vartojamosios’ ir ‘intelektualiosios’ muzikos perskyra, kurioje muzikinis skonis operuoja kaip predispozicija, kurianti atskirtį tarp ‘erudicijos’ tvirtovės ir ‘ne-skonio’ paraštės.

***

Pasitaiko, jog muzikinio skonio diskursyvumas ir įtaka kartais dar aptarinėjami neatlikus revizijos nuo iki-internetinės eros, kai muzikos klausytojas/vartotojas pasirinkimo ir atsirinkimo prasme dar nebuvo emancipuotas iš lig tol televizijos, radijo, spaudos ir leidybos reklaminių kampanijų diktuotų preferencijų.

Santykyje su popkultūra, muzikinis skonis yra atpažįstamas kaip ‘prašviesėjimas’: kuo tam tikroje aplinkoje masifikacija labiau dominuoja, tuo bet kokia deviacija nuo to yra laikytina skonio/skoningumo apraiška, kas tampa savotiška woke’izmo (sulietuvinant, šmaikščiai būtų galima pavadinti prabudizmu) ideologija. Pavyzdžiui, skoniu dažnai laikoma tokia menkutė ir nesunkiai pasiekiama pastanga, kaip rezistencija jutūbiniam popsui ir ‘Grammy’ apdovanojimais įvertinamiems žvaigždynams.

***

‘Dėl skonio nesiginčijama… bet už blogą skonį peikiama’ — kadaise buvo išskaitytas toks sandūris, kurio abi konstrukcijos spendžia nepasikliautinas pinkles. ‘Skonis yra subjektyvus’, ‘kiekvienam pagal skonį’ (šituo, būna, užsiimama gynybinė pozicija personų, nedrąsiai manančių neturį skonio), ‘kiek žmonių, tiek nuomonių’, yra baisingai nutrūnijusios tiesos, kurioms reikia papildymo ir netgi sukrečiančios konversijos, norint atitaisyti tokių nesąmoningų normų žymes. Dabar, šiomis dienomis, labiau viltinga yra ginčytis ne dėl to, kas egzistuoja pačiame skonio diskurse (‘geras’ ir ‘blogas’ skoniai; beskonybė/skoningumas), bet iškelti aikštėn pačią skonio koncepciją. Todėl dėl skonio ginčijamasi.

Būtina išskirti, kad skonis yra ne subjektyvus, bet intersubjektyvus (čia šią sąvoką dera atblokšti nuo ankstyvosios fenomenologijos). Kai giri kitą už ‘gerą skonį’, iš tikrųjų validuoji ir autorizuoji savo ‘gerą skonį’ ir tam, kas tau paprasčiausiai patinka, randi pritarėją. Kito peikimas (arba žeminimas) dėl ano neva blogo skonio, yra binarinės dichotomijos įvedimas, nepaliekantis ploto kritinei įvilkčiai, ir tai dažniausiai kyla iš savęs, kaip ‘skonio turėtojo’, kaip ‘sofistikuoto, skoningo, išprususio etc.’ asmens įtvirtinimo, sau prisiskiriant sprendėjo/teisėjo titulą, auginantį autoritetą per spaudimą kitam.

Paprastasis subjektyvumo terminas čia, nors ir nesantis grynai neteisingu, nėra privalomai reikalingas — jis labiau common sense’inis net ir tiems, kurie šios kategorijos pernelyg nesvarsto (kurių perspektyva siekia paradigmą, jog muzikos kitaip ir nepažinsi, tik per save, per subjektą). Muzikinis skonis atpažįstamas, įsisavinamas ir suprantamas tik per konstitutyvų tapatumų principą — kito skonį rasti tik per save ir atvirkščiai. Deleuze’iška klišė trinasi į šoną ir primena, kad iš pradžių esti skirtumas (tarp kažko), ir tik tada konstruojama tapatybė; o skonis ir nefunkcionuoja iš esmės niekaip kitaip, tik kaip tapatybė (Trigrašio imperatyvas visur ir visada siųsti nachuj identitarus). Tik, šiame kontekste, skonis nėra taip fiksuotai stacionarizuotas, kaip įmanoma su įvairiais tapatybės kultais — jis labiau ne kinta savo laikiškais taškais, o spektraliai plečiasi (ir čia nėra dar vienos ‘people don’t change, they just reveal who they really are’ klišės paralelė, o labiau, per cikliškus sugrįžinėjimus, ėjimo link ekstensyvumo — net jei praeityje patikusi muzika tau nebepatinka, ji vis tiek yra tavo dabartinio skonio dalis, tik pasireiškianti negatyviai).

***

Skonis neišvengiamai neatsietinas nuo užstragdinto, kartais laipsniškai apologetiško ir perdėm lojalaus, idée fixe šališkumo ir požiūrio anti-grynumo, galinčio įvesti antagonizmus — kartais reikalingus, kartais griaunančius. Kuo šis fideliškumas skoniui yra savirefleksyviai sąmoningesnis (t.y. su tam tikru suverenitetu ir sprendimo galia), tuo skonis mažiau kenčia nuo stabarios fiksacijos: pavyzdžiui, sugebėjimas mėgautis tiek diatonine, tiek atonalia muzika. Muzikinio skonio ‘turėjimas’ siejamas su savarankišku klausytoju, iš viso zujančio produkcijos širšializdžio sugebančiu atsirinkti klausytiną muziką ir su gebėjimu jos ieškoti nepriklausomai nuo topų ir #trending įsiūlos. Galiausiai, skonis šiuose bastymuose yra ne kas kita, bet estetinis sugebėjimas spręsti.

***

Kantiškais terminais sumosikuojant, skonis (nebūtinai muzikinis, tiesiog estetinis) priklauso transcendentaliniam (nepainioti su transcendencija, kaip virš proto esančia nepamąstoma jėga) schematizmui — skonis yra samprotavimo būdas, pasaulio suvokimo algoritmas. Skonis yra instrumentinio proto dalis, o jo kategorija skirta reprodukuoti mąstysenos schemas, ir atvirkščiai. Kitas opus klausimas, ar skonio kategorija priklauso mūsų intelektui (kaip sugebėjimui generuoti sąvokas), ar emocinei pagavai, čia (t.y. XXI a., kūrybinių industrijų hegemonijos laikais) yra emulsifikuojamas — priklauso abiems (skonio sprendinys jau nuo seno savo prigimtimi laikomas pliuralistiniu) ką nulemia vaizduotė — ši gali sužadinti mūsų grožio bei didingumo jausmą (kas stoja greta skonio), veikdama išvien ne tik su intelektu, bet ir su jusliniais pojūčiais.

***

Nieko naujo ir negirdėto, kad skonis — muzikinis ar daugialypai estetinis — subordinuotas kultūros/kūrybinei industrijai, schematizuojančiai mūsų mąstymą, kuris atrodo esantis mūsų pačių (t.y. subjektyvus, kylantis iš individo ‘savimonės’), bet iš tiesų pagamintas procesų, reguliuojančių mūsų laisvalaikį, vartojimą, pramogas.

Praeitame tekste apie rašymą apie muziką, buvo spragtelėtas kanono/kanonizacijos terminas, tačiau ten skonio kategorija dar nebuvo semiama. Skonis, šioje apsuptyje, suformuoja kanoną, kas vejasi kaip kartotės kilpa ir kanonas pradeda užtikrintai determinuoti, kas yra skonis (karštligiškai pirštu vedžiojamas begalybės ženklas). Formulė primena užkeiktą elipsinę orbitą, kurios dviejuose atskaitos taškuose esantys skonio ar kanono poliai ima alteruoti vienas kitą, bet išsilaikyti toje pačioje linijoje. Kanonizaciją iliustruoja ‘skonio formuotojai’ — kritikai, kurie, vadovaudamiesi savo subjektyviomis nuostatomis, sukuria ‘objektyvias’ ištaras, kurios tampa skonio kriterijumi.

***

‘Skonio reikalas’ dažnai transliuoja laissez-faire (labiau klasikinio liberalizmo) atostūmio kultūrinį reliatyvizmą, kuriantį apgaulę, jog kiekvienas yra nepriklausomas savo likimo kalvis, nepaveiktai priima savarankiškus sprendimus ir geba pasirinkti, įstengia kažką pasiekti pats: žaislinę kritinės teorijos leksiką renkantis — tikra vartotojų visuomenės utopija, ar ne?

‘Gero skonio’ common sense’as tapo universalia etikete, kurią nevalingai, ‘dėka’ socialinio konstruktyvizmo (kuris, lenda dar vienas paradoksas, irgi atspindi programinį determinizmą — skonis nėra visiškoje pačių žmonių (apsi)sprendimo kontrolėje), taikome ir tada, kai bandome ją filtruoti transgresyviai (pavyzdžiui, dabar, šio teksto ribose), ypač kalbant apie kičo supratimą, kas jau automatiškai (ir priverstinai) pastatoma į derogatyviai apspręstą ‘blogo skonio’ teritoriją.

***

Nesama tokio tiesmukai stabilaus reiškinio, kaip skonio lavinimas, ugdymas, tobulinimas. Yra tik skirtingų intencijų lygmenimis (turint tikslą ar ne) vykdomos muzikos paieškos, atradimai ir tai, kas asociatyviai (per sentimentą arba patirtą įvairios kilmės įtampą) užsilieka preferencijose.

Kad jau žmogus paskui save atsitempia daugybę atomizuotų (bet susijusių, nors ir skaidulomis) estetinių polinkių ir savybių (nebūtinai siejamų su išskirtinai muzika) įgyjamų per empirinius prasisukimus ir cikliškumus, muzikiniai kūriniai, kurie labiausiai juos sulyginamai atitinka, laikomi atitinkantys jo skonį, t.y. čia muzikinis skonis gali abstrahuotai sutapti su bendromis subjekto estetinėmis nuostatomis — tarkime, kine ar literatūroje įdirbti polinkiai gali draugiškai pamojuoti muzikai, ypač, kas paliečia ‘įtemptą’ muziką, kuriai neretai tokį nusakymą mums įbruka kino filmų garso takeliai, aranžuoti scenografijai (intensyvios orkestruotės jūroje pasirodžius ryklio pelekui ir taip toliau).

***

Meinstryminis, didžiąja dalimi diskredituotas ir nuobodus, tačiau čia puikiai tinkantis, sociologas Pierre Bourdieu (kuris bent jau neapsiriboja vis dar pasitaikančiomis dinozaurinėmis ‘skonis ne genealogiškai paveldimas ir ne įgimtas, o suformuojamas labai atsitiktinių veiksnių yada yada yada’ teoremomis) privilegijuotą gero skonio ‘turėjimą’/statusą praminė kultūriniu kapitalu, atliekančiu socialinę funkciją — tiek kaip bendrystėse bei tapatumuose cirkuliuojančias (p)referencijas, tiek kaip atskirties, segregacijos kūrimą, neleidžiantį masėms prisikasti prie tam tikro žinojimo, ergo, galios. Todėl kanonas konstituojamas ne tuo, kas į jį patenka, bet tuo, kas lieka anapus jo — už skonybės borto. Kadangi skonis yra žinios/žinojimas, o žinojimas yra galia, skonis atveria galios eksploataciją.

Skonis sociologijoje yra naudingesnis konceptas nei kokiame kitame šiame klausime figūruojančiame moksle (kaip neurologija), nes joje determinantai yra pravartūs rezonuoti duomenis tiek su subjekto aplinka (muzikinių tapatumų vienijamos bendruomenės, subkultūros), tiek su pačios asmenybės dispozicijomis — atvirumas įvairioms patirtims sąlygoja platesnio spektro, komplesiškesnę ir refleksyvesnę muzikinę aprėptį.

Alberto-Bernal-1024x724

Kas lemia, kad pradedame reikšti prielankumą ir simpatiją tam tikram muzikiniam vienetui?

Daug kas linkę susiaurintai remtis įvairiais aprašytais pop-neurologiniais tyrimais (kaip Oliver Sacks), bet šie dažniausiai atmestinai paliekami už socialinio takelio ribų, kurios, kaip galima pamatyti, artimos daugeliui klausytojų, nepaisant to, kas klausoma. Taip pat nereikia pamiršti, jog kiekvienas muzikinis stilius mums primeta savo klausymo(si) logiką, muzikai ir taip esant grynąja raiška (su reliatyvizmo perkoštu turinio paslankumu), galinčia mums įvairiopai kraipyti simpatijomis ir antipatijomis.

Bendrais aptakais, muzikos prisijaukinimas/pamėgimas įvyksta per į kitas (kad ir kokias kontrastingas) sferas nukreiptas asociacijas, per individualią ir/ar kolektyvinę atmintį, sentimentalumą, per sąsają su tam tikru gyvenimo laikotarpiu, kuomet pirminė svarba teikiama prisiminimams, o ne pačiam muzikiniam objektui, kuris tik pralaidžiai katalizuoja patirtus išgyvenimus.

Jei įninki domėtis kokiu nors projektu, tai jo pirmasis perklausytas albumas daugeliu atvejų nejučiomis tampa rodikliu ir etalonu kitiems diskografijoje esantiems. Neretai tas pirmučiausiai  klausytasis ir tampa mėgstamiausiu darbu. Dar, jei pirmosios pažintys su tam tikru atlikėju/grupe buvo sėkmingos, gali atsirasti nuolaidesnė ir šiltesnė pozicija kitų to projekto leidinių atžvilgiu. Tai — ekstentyvesnė familiarumo, meinstryminėje psichologijoje vadinamo mere-exposure efektu, forma.

Intensyvesnė šio reiškinio pusė yra repetityviai klausyti to paties muzikinio objekto (su sąlyga, kad jis bent dalinai tau patinka ir yra prisijaukinamas) daug sykių (nesvarbu, kokiame laiko intervale), kol išmokstama jį mėgti, prie ko dar prisideda ‘gyvenimo garso takelio’ sentimentas, kurį sukelia su klausymosi laikotarpiu susipiršę malonūs prisiminimai ir aplinkybės, kas gali būti sukelta tiek audialinių brėžių, tiek dainų žodžių, su kuriais, kalbant apie familiarų susitapatinimą, žmogui yra lengviau pradėti save sieti, nei su partikuliaria instrumentuotės dalimi (visam šiam fenomenui būdingas vadinamojo ‘grower’ albumo mitas). Tas ypač paminėtina muzikai, klausytai jauname amžiuje, kuomet į tai buvo investuojama daugiau poliarizuotos love/hate pasijos (tuo pat anuomet dar buvo mažiau perklausyta muzikos, kuri galėjo padėti į klausymosi atranką ir vertinimą žvelgti nuosaikiau ir kritiškiau), kurios teigiama pusė (tai, kas patiko) gali nusverti prisirišimo ilgaamžiškumą.

Kuo daugiau muzikos yra perklausyta ir su kuo daugiau jos susipažinta, tuo klausytojui labiau atsiveria pažeidžiamumas unikalumui, originalumui, negirdėtumui, naujumui, inovatyvumui — žmogus bus artimiau linkęs teigiamai priimti bet kokį albumą, paperkantį savo, paprastai tariant, savotiškumu, keistumu ir pan.

Asmeninio skonio reguliacijai ir nuokrypiams dažnai taukšteli ad nauseam einamoji klausytojo dilema, savo nosį įkišanti tuomet, kai išklausomas muzikos (ar meno) istorijai reikšmingas leidinys, daugelio pripažintas, garbinamas ir šlovinamas, tačiau tavo paties skonio (čia labiau sietino su estetinio malonumo, pasitenkinimo principu, bet šiaip taip (‘tai, kas malonu, daugeliu atvejų atrodo tapatu tam, kas gera’) mąsto tik jobanas plebėjas — muzika nebūtinai turi kelti eargasm’ą) šisai neatitiko, tačiau tu jį supranti — perkandi visą tą visuotinę valorizaciją ir ją pripažįsti, bet personalizuotam įspūdžiui pritrūko. Plebsą ištinka eilinis kognityvinis disonansas — ar tavo skonis yra nebrandus, o gal pernelyg pažengęs? Su panašiais muzikiniais santykiavimais dažniau susidūręs klausytojas supras, kad egzistuoja darbų, kurių įtakinga vertė gaji tik tam tikrame istoriniame periode (kad ir kokiame trumpame), o ‘po laiko’ neblėstanti apologetikos audra gali būti arba pačią muzikos istoriją narpliojančių geek’ų bangavimas, arba dar viena inercija, kai manoma, kad, jei tas ar anas albumas yra apoteozės akivaizdoje laikomas klasika, tai, matyt, tikrai geras, ane?

Na, ir, pasitaiko, apsigaunama kūrinio paklausius elementariausiai ne tomis erdvėlaikio sąlygomis. Lygiai taip pat, kaip daina skirtingai perceptyviai patiriama jos klausant kartu su vaizdo klipu (laimin(an)čiai veikiant stipriai ir dinamišai vaizdo-garso sąjungai — vizualas sinesteziškai padeda lengviau įsisavinti kūrinį) ir be jo, taip ir koks nors albumas gali netinkamai ‘įkristi’ (per daug triukšminga aplinka ir pan.), dėl ko pasiduodama deliuzijai, kad ‘jis ne tavo skonio’, nors jis nebuvo suvartotas su jam reikalinga receptūra — juk lowercase arba indeterminacy muzikos neklausysi permušančiame bruzdesyje.

Be abejonės, kritinio mąstymo neišsiauginantiems, įtaką daro ‘autoritetingi’ asmenys (viešesnieji kritikai ir t.t.) — jei kažkas tokių tarpe visuotinai pripažįstama, padidėja tikimybė, sublimuoto geismo objekto principu, pamėgti albumą, į jį įsijausti ir išgyventi: kuomet mums muzika entuziastingai pristatoma kaip ‘gera’, įmanoma įstengti lengviau ja (pradėti) mėgautis. Iš tokių ‘pastorių’ pirmučiausiai į galvą beldžiasi Anthony Fantano, dėl ko tarp internautų įžvelgtinas (nors saugikliais slapukaujamas po tirštais ironijos glaistais) vienoks ar kitoks išblefuotas apsimestinis mėgavimasis, sykiais išvirstantis ir nuoširdžiu pamėgimu.

***

Kaip bebūtų, situacija su skoniu, politiniu impresionizmu ir mąstymo erdvės formavimu yra dar blogesnė, nei čia apturėta, tad, galbūt, ateityje numatomas tęsinys.

 

Refrenų Pelenguotė

Vienas komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Muzika 2.0 – ŠUNTANTIS TRIGRAŠIS

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.