Hard bass atlaidai

Publikuota Facebook paskyroje

Ar dar kas pamenate slogiai krapnioje Rytų Europos padangėje sumirgėjusią hard bass supernovą? Tą mažuoju pirštu išvedžiotą mirksnį, kuriame išsklido gailiai trumpučiai laikai, kuomet jaunas žmogus dar įstengė būti mobilizuotas sakraliam Tikslui?

Hard bass‘o era buvo toji, kai jaunimas iš tikrųjų laisva kolektyvine valia steigė savo laikinąsias autonomines zonas viešose erdvėse, neturėjusiose jokių kadastriniais matavimais ir susvetimėjimu, savo agency aukos sąskaita, nubraižytų socialinių santykių ribų.

Emancipuotas situacionistinis post-akcionizmas, papirkęs charizmatiškais performatyviais kūlvirsčiais, neturėjusiais stūmoklinės darbotvarkės grandinės, o sau nepriklausomai leidęs spontaniškai skleistis teatrališkame tapsme, žaviai švitrinusiame spiritualistinio ritualo iliuminacijos aurą, į ką niekados nepajėgs lygiuotis programiniai krišnaitų a cappella maršai.

Tai buvo nomadiškai judri kūnų visuma, tuo pat tarsi neįveikiama bekūnė korporacija, iš skirtingų pabirusių atomų apjungta metafizinės esaties kartu-ir-atskirai dualizmo, vienijama multikultūrinės pirštų kombinacijos simbolio, įprasminusio viską ir tuo pačiu nieko. Jėga, kuriai nesuduosi ir kurios, rodos, neišskirstysi.

Nesugaudomas ir neišvaikomas būrys su daugybe budusių individualybių, intervenuojančių skirtingus urbanistinius reljefus ir platumas. Destratifikuoto transversalumo laisvės išraiška, absoliutaus netikėtumo ir nenuspėjamumo faktoriais ardžiusi visuomeninę būklę, dezintegravusi socialinį audinį, laikinai jį uzurpavusi ir spėjusi atidengti visus įmanomus jo simuliakrus.

Temporalios aneksacijos invazija, išminta ir ištrypta stovėjimu vietoje, bet iš tikrųjų ontologiškai įkūnijanti nesustabdomą ėjimą į priekį — horizontalų judėjimą be jokių suverenių lyderių ir hierarchinių struktūrų.

Rinkiminiuose pažaduose švirkščiama apie miestų gaivinimą, bet ar visi tie numatomi procesai prilygtų šiai organiškai ir savanoriškai iniciatyvai, maloniai dilginančiu elektrošoku apspitusiai nemirtinguosius miesto reprezentus?

Paskutinysis masiškumo ir vieningos, nesusikaldžiusios kartos simptomas, savam kely nematęs jokių segregacinių kliūčių, deja, nutrūkusios tradicijos marumu nuslinkęs ten, iš kur atėjo — į niekur.

Paskutinis reivo kultūros ūbesys, dar sugebėjęs užsikoduoti nuo pasyvumo skiepo. Paskutinis nieko nepaisęs maištas ir paskutinis politinis subjektas — viskas, kas būta po to, tėra tuščios nepersonalizuojamų jėgų marionetės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.