Traktatas apie popmuzikos santykinumą

01ca48cceb0c947a3e17e75567be6257

Pirmoji dalis

Jei seniau matomiausioje ir žinomiausioje muzikos visatoje vertinimo nuomonių vaidais susiremdavo roko ir popmuzikos ‘kritikai’ (rokizmo ir poptimizmo dvilypumas, visada egzistavęs kaip burbuliuojanti medijų false dichotomy), tai dabar jau nebeįmanoma nukirsti tokio dalijimo, kadangi maskulinizuota roko galybė buvo išstumta ir peraugta tos pačios popmuzikos diversifikuotos plėtros (prie ko nemažai ir prisidėjo toji išsilaikiusi poptimizmo nuostata), o šiosios apibrėžtumo ir nusakymo visuma išsiplėtė tiek, kad populiariąja muzika imta vadinti viskas, kas, išvengiant detalizuotų išgryninimų, nėra klasikinė, avangardinė, eksperimentinė, tam tikra elektroninė ir tam tikra džiazo muzika.

Kad jau rokistinis kotas buvo palenktas į mainstream’iniuose aprašinėjimuose dominuojančią popmuzikos imtį, unifikavusią tiek hip-hop’ą, tiek didelį kąsnį elektronikos, gali pasirodyti, jog susitrombavo naujas daugumos/mažumos dvipusiškumas, į kitą krantą vėl savaip išstatantis vadinamąją intelektualią muziką, neskirtą ‘lengvam ir greitam vartojimui’, kam ironiškai teiktina atgaminta patrician vs plebeian dimensija, kelianti klausimą, kur baigiasi ‘vartojamoji’ muzika ir kur prasideda ‘intelektualioji’, taip pat atvirkščiai.

Pats pirmas mūsų tekstas buvo susilaukęs tokio inkriminuojančio komentaro: ‘[…] reikia prikelti ir įpūsti gyvybę į seną gerą, visų prievartaujamą perskyrą tarp masinės-vartojamos kultūros ir radikalių kūrybiškų proveržių, tarp autentiškų subjektų ir tarp tų, kurie mėgaujasi muzika “simuliakriškai“, taip iš esmės pateisinant kultūrinį elitizmą ir nuleidžiant garą ant tų, kurie “vartoja“ muziką’. Tuo straipsnis buvo kaltinamas savitiksliu šios perskyros revidavimu. Nors ji yra išties sena ir nuprievartauta (dalinai medijų/žurnalistikos, bet daugiausiai akademinės filosofijos, sociologijos, naujosios muzikologijos ir kritinės teorijos studijų, nepamirštant jas į nuomones paverčiančių paskirų diskursinių srovių), tačiau tekstu tas nebuvo norima parodyti, juo labiau, siekiant save teikti kaip ‘autentiškus subjektus’ (kad ir kas tai bebūtų, seneliukai, nes apie tokius mes negirdėję) ir pateisinti kultūrinį elitizmą bei paniekinti vartotojus (o, visgi, komentare minėti radikalūs kūrybiški proveržiai nėra kitokie, nei tik gerbtini ir teigiamai vertintini). Nūdienos era reikalauja permąstyti (galbūt net ir reformuoti) sąvokas ir tai, kiek ir kur pažengė muzikinio ‘elito’ ir ‘masės’ deskripcijos, bei kiek joms dar yra vietos, rodos, vis iš naujo perpučiamoje ‘vertės’ žymėjimo trachėjoje.

Sunku tvirtinti, kiek toli nuosekliai poptimistiškas (kaip Trigrašiui būna įprasta) bus šisai svarstymas, labiau atitiksiantis viešiau sklandančių ir girdimų nuomonių bei bendrųjų perceptų (kas tiek išsineria, tiek pasineria į populizmą) santrauką ir dėsninguosius paklydimus.

Pop sąvoka, tiek ir greta besitempiantis šios episteminis standartas, dabar yra grynų gryniausias umbrella term, seniau turėjęs labiau viengubą tradiciją (nuo bliuzuojančio swing‘o atsispyrusį ‘sinatrišką’ traditional pop standards formatą, beveik vien išimtinai aproprijuotą baltųjų), vėliau įgavęs vis įvairesnius motyvus kotiruojančias dermes (jazz, rock, soul, funk, disco, reggae, hip-hop, house, dabar trap). Ir vis viena daugeliui žinoma, kad mums popmuzikoje siūlomas pasirinkimas iš tikrųjų nėra pasirinkimas — keičiasi tik variacija to, ko gamybiškai genealoginė kilmė yra ta pati; skirtumo šuolis išpuola tik tuomet, kai pasyvųjį šios muzikos vartojimą išbandai nuvesti toliau, nei į novokainišką migį, bet apie tai vėliau.

Pradedant nuo pačios, ir gana elementarios, garsinės sandaros, vidurių, struktūros ir formos, popmuzika nuo pat pradžių buvo žymėtina perceptyviai greitai pasiekiamu aiškumu, vientisumu, paprastumu (bet nebūtinai primityvumu, nors ir dažniausiai; tai nieku gyvu nereiškia, jog ją kuria primityviai mąstantys asmenys), taikiu, minkštu ir švelniu skambesiu, kas ir atspindi lengvą paklausomumą, neprovokuojantį ir neiššaukiantį, saugų (dia)tonalumą (ir čia privalu pastebėti, kad kai popsas vertinamas remiantis ne su jo kilmės/atsiradimo ir epistemologinėmis aplinkybėmis susijusiais kriterijais, o veikiau nagrinėjama pagal tonalios muzikos estetinių bei formaliųjų savybių suformuotus standartus, tuomet ji neišvengiamai atrodo mažiau vertinga nei pati tonalumo tradicija, kuomet kalbėtume apie kitokią muziką — čia neretai apsinuogina ir hipokritiškas dvistandartiškumas). Visa tai virsta kontrapozicija ‘nepopsui’ — atonalumui (daugiausiai kalbant apie klasikinę muziką), abstraktumui, nedarnumui, chaotiškumui, disonansui, nenuoseklumui, padrikumui ir taip toliau, kas dažniausiai pop-auditorijai atrodo kaip atstumiančios ‘keistenybės’, netgi su implikacija į asocialią (ne)muziką (tokie nesuvaldytai krečiantys šokai ir iššaukia baimingai idiotiškas savisaugos diskusijas, kas laikytina muzika, o kas ne).

Būtent struktūrinis lygiagretumas, formuliškumas, reikliai, smulkmeniškai (prodiusuojant) ir griežtai nustatyta tvarka, o svarbiausia — neatremiamamas repetityvumas, pasikartojimas bei nesunkiai skirtinguose pavyzdžiuose mimetiškai atpažįstamas mechaniškas vienalinijinis dažnis (o popmuzikoje kartočių, kaip priešybės unikaliam sonoriniam vienetui ir jų kaitai, vis daugėja) yra ryškiausiai ir pagauliausiai išgirstamos pop indikacijos bei insignijos, neišvengiamai sukeliamos bazinio ritmo elemento. Popmuzikoje ritmas save stabilizuoja viename (daugeliu atvejų nenutrūkstamame ir kintančiame tik tempo/greičio moduliacijomis) tiesiame takelyje, išlaikančiame monotoniją ir nustatytai įrėmintą judėjimą, daugiausiai kryptingai paperkantį kūną, o tuomet muzika tampa apčiuopiama kūniškos energijos projekcija ir artikuliacija.

Kadangi populiarieji malonumai turi nepajudinamą savybę veikti per kūną, tuo pat būdami jaučiamais ir (iš)reiškiamais  kūno, prasmių ir elgesio kontrolė tampa svarbia drausminamąja priemone (kas afektuoja ir kaip socialinė inžinerija) būtent kaip mediumą pasitelkdama į ritmingą muziką reaguojantį kūno korpusą — ‘kreivumo’ atsisakantis ritminis kelias padeda neišklysti iš kelio. Kadangi popmuzikoje dažnai nepakeičiamai esminiai yra vaizdo klipai (kartais svarbesni už pačią dainą), kūniškumą papildo ir eksternalizuota reginio dimensija, hipertrofuodama stebėjimo malonumą ir į pirmaplaniškumą stumianti paviršiaus formalizmą (atlikėjų išvaizda, kūno formos, pikantiškos detalės), tuo atmesdama gilumines reikšmes anapus formos. Kai garsinis objektas įgauna vaizdinį papildinį, fiziniai jutimai ir žiūrovo kūnas virsta reikšmingesniu produkto taikiniu, sutrypiant subjekto konstruktą, kurį jau liestų taip vadinama gelmė — reginys leidžia ištirpinti subjektyvybę (kitaip, kartezietiškai, tariant — nereflektuodamas, gali nebejusti savęs) ir tai sukuria neįpareigojančią mėgavimosi plokštumą.  

8794a07d5b542a2c6b4b3fb109278ab4

Popsas, iš pažiūros kontrastuodamas su jam stereotipiškai primetamu pūkuotumu ir glotnumu, turi kruopščias, standžias ir reiklumu disciplinuotas taisykles (viskas stabilu, suplanuota ir užtikrinta, jokių siurprizų ir netikėtumų, jokios atsitiktinumais grįstos eigos, o progresijos — minimalios; tiek, kiek leidžia trumpa dainų trukmė ir tradicinė verse-chorus-verse-chorus-bridge-chorus struktūra), kurios dainų elementorikoje atliepia ir organizuojamą visuomenę, jos kasdienybę bei suvokimo kontrolę. Tai nustato ne vien mūsų elgseną ir vertinimus, bet ir socialines kategorijas, kuriomis steigiame ontologinę bei semantinę interakciją su pasauliu. Todėl muzikos struktūrų tapatumas žmogaus sąmonės struktūrai įgalina muziką suteik(inė)ti reikšmes, jas sužadinti, konvertuoti arba atsirinkti.

Nors per šią banaloką nuolatinės kontrolės ir pasyvumo indoktrinacijos funkciją muzika ir išlenda kaip įsigeriantis veiksnys, landžios kirmgraužos pavidalu gręžiantis mus vidujai, patys atskiri pop-produktai nėra skirti tam, kad mes juos įsimintumėme, kaip kūrybinius procesus arba kaip meno kūrinius. Popmuzikos efemeriškumas pasireiškia per tai, jog ji skirta tik tam laikui, kai mes ją vartojame, todėl ją ir reikia kartoti (joks stebuklas; kad ir kokia neišmatuojama populiariosios muzikos pasiūla mus bombarduotų, absoliuti didžioji dalis jos skamba nesunkiai sulyginamai arba veik-identiškai) — tuo popkultūros, kaip tokios, serijiškumas bei iteracija sukuria rutiną, kurią lengva įterpti į kasdienio gyvenimo tvarką. Priešingai, nei ‘meninės vertės turinti’ muzika, laikoma reikalingąja (‘asmens tobulėjimui’ ir panašiems niektauzalams) patirtimi, populiarioji muzika labiau atstovauja veiksnį ir išteklių — resursą, kuris dėvimas terminuotai, bet tuo pat ir su su(si)kuriamu įpročiu, kuo ir pasireiškia neseniai išskirtas rutinizacijos veiksnys.

Ilgi kūrinio trukmės laiko vienetai taip pat gali apspręsti muzikos postūmį į meninį vardą — kadangi ilgo vartojimo kūrinys dažniausiai nėra pašvęstas rekreatyviajam poilsiui ir laisvalaikiui (su kuo mažesniu refleksijos indėliu), jis turi spraustis į patirties ir interpretacijos laukus, kas ir pašalina muziką kaip sunaudojamą ir besiatsirestauruojantį resursą, tuo sukuriant objektą, keliantį visapusiško patyrimo reikalavimą, dar ir pareikalaujant laiko investicijos.

Muzikos, kaip meno kūrinio, sėkmė glūdi jos gebėjime išlikti naujai, aktualiai ir paslaptingai (neišaiškintai, neišnarpliotai), net kai su ja susiduriama nebe pirmą kartą — dažniausiai popmuzika neįstengia su tuo lygiuotis, kai jos galiojimo laikas įprastai yra matuojamas topų numeracijos kaita ir pardavimų išsilaikymais Billboard’e. Tokiam prabuvimui būtini atpažįstami ir populistiškai patvirtinti, pripažinti štampai, kurie šiuo atveju panaikina bereikalingą muzikinio vieneto unikalumą (tuo pat ir kūrybingumą), tik trukdomai ir sujauktinai galintį iškristi iš pageidaujamų normatyvų. Štampai leidžia sudaryti rezonuojančius atitikmenis tarp kasdienio gyvenimo specifikos ir ideologinių normų, kurias ir reprezentuoja, savo produkcijos apyvartos matmenyse nuolatos besilaikant greitos prasminės cirkuliacijos.

Efemeriškumas, sąlyginis turinio skurdumas, serijiškumas ir kartotinumas ženklina nuolatinę prasmių apykaitą — pačią (pop)kultūrą, galima sakyti, sudaro tik prasmės ir malonumai, kuriami perpetuum mobile, o muzika yra aiškus, jei ne aiškiausias, to pavyzdys. Tiek jos refreninis/fononinis pasikartojimas (repetition), tiek bendroji reprodukcija pašalina ‘gelmę’, kuri atsirastų, jei tokią muziką būtų galima vartoti lėtai, neskubant, ilgai, dėmesingai ir susikaupiant — tenka pripažinti, jog reta persona dabar sugeba taip įsikniaubti į dainą/albumą, nes dauguma yra įpratinti popso (plačiąja prasme, turint minty ir, pavyzdžiui, didelę dalį roko, repo bei elektronikos) dinamikos ir tapę nuo jos priklausomi, ką galėtų įveikti nebent intervenuotas individualus meninis vystymasis. Ne toks deterministinis požiūris, kaip čia išsakytas, galėtų teleologiškai kirstelėti vilties žybsnį, kad popmuzika gali būti/tapti etapu, nuo kurio įmanu nueiti link ‘intelektualesnės’ muzikos.

Muzika konstruoja subjektą, ir subjektas yra ne tik implementuotas į bendrąjį psichosociokultūrinį paties (self) formavimosi procesualumą, bet į tai įtrauktas taip stipriai, jog jo negalima suprasti atsietai nuo tų vystymosi procesų, o tai šiuo atveju ir yra muzika: ją girdime situatyviai, kaip tam tikromis aplinkybėmis pasireiškiantys subjektai, ir girdime kaip muziką tik tuos akustinius vaizdinius, kurie realizuoja bent dalį to mūsų įvietinimo į situaciją ir mūsų buvimo būdų visumos. Na, o muzika, kuri mums iškyla esanti ne tose situatyviose sąlygose, nesusišaukianti su aplinkos feng-šui, gali skambėti repulsyviai ir per daug abstrakčiai, kartais tiesiog palaikoma triukšmu. Toks muzikinis triukšmas (visomis prasmėmis) turi tiek daug galios sugriauti mūsų topologinio susitapatinimo su vietove įpročius, kad paprastai gali sukelti pyktį ar instinktyvų pasibjaurėjimą — kaip ir muzika, kuri, regis, transformuoja iki tol būtus konformistinius įpročius į pakantumą tam (muzikos ir aplinkos susipriešinimui), gali iššaukti kažką panašaus į jouissance (šis labiau supinamas su akimirkai patiriamu kūno malonumu — ‘aš’ ir subjektyvumo netekimas, momentaliai išvengiantis pavaldumo — socialinės ir kultūrinės kontrolės), kol tuo tarpu populiarioji muzika spaudžia tik pasyvųjį plaisir, pilnai ir pavaldžiai atsiduodantį subjektyvumui, t.y. tam, kas tau ir tavyje konstruojama.

Popsas, sykiais itin radikaliais atstumais, diferencijuojamas nuo vadinamosios aukštosios kultūros muzikos, kuri priskiriama ‘mąstymo, proto, aktyvesnės sąmonės’ sferoms, priešingai nei popmuzikinis kūniškumas ir atnašavimas kinetikai. Kadangi tai, kas dabar segama ‘intelektualiajai muzikai’, savo skambesiu yra fragmentuota, eklektiška, atonalu, remta heterogeneze, ekscesyvumu (kaip individuacijos nubrėžtų ribų peržengimas), diskontinuacija, daugialypumais, atsitiktinumais ir improvizacijomis, pavyzdžiui: musique concrète, electroacoustic, microsound, IDM (kurios abreviatūra tinkamai simboliškai šifruojasi kaip Intelligent Dance Music) free/avant-garde jazz, noise, modernioji klasika (įprasta ir istoriškai įtvirtinta klasikinė muzika (renesanso, baroko, romantizmo, impresionizmo, ekspresionizmo periodų ir kitų tradiciškesnių pakraipų) čia sąmoningai neaptariama, nes jos laikymas ‘protingesne’ jau senokai integruotas į socialines skirtybes, kaip sunkesnę prieigą prie kolektyvinio vartojimo turintis statusas (gali nepigiai išgirsti tik Filharmonijoje etc.), spektralizmas, stochastinė muzika, serializmas, mikrotoninė muzika.

80b8f44394f3dff71996022d762fa325

Tačiau tokių ‘netvarkingų, spazminių, šizoidinių’ krypčių priešingybės, kaip ilgi, lėti, darnūs ir harmoningi garsinio audinio pasažai, garsovaizdžiai (soundscapes) irgi pripažįstami kaip ‘aukštesnioji’ grandis — ambient, drone, field/nature recordings, garsiniai koliažai, tape music. Tiek šias, tiek prieš tai rikiuotas mokyklas vienijantis bruožas dažniausiai yra neapibrėžtumas, moliariškumas (koncentracija veikiau į dėmesį išnarstančią kokią vieną konceptualumo detalę, o ne į visumą) keistumas, neišbaigtumas ir abstraktumas — kadangi abstrakcijoms interpretuoti, suvaldyti ir perprasti reikalingas intelektas, gebantis jas kategorizuoti, o kūno pneumatika tam nepavaldi, dėl to tokia garsinė kilmė yra dedikuota klausytis tam adaptuotoje išskirtinoje aplinkoje ir su lūkestingu pasirengimu/pasiruošimu, priešingai, nei, tarkime, klube, kuomet už pačias audio-variacijas ir aukštesnius dažnius yra svarbiau hidrauliškos ritminės vibracijos, puikiai nusakomos žinoma šokių muzikos idioma ‘let the beat control your body’. O ir šiaip, kūnas popkultūroje neretai yra vulgarizuojamas (dažniausiai pigaus erotizmo ‘plunksnomis’) ir tai, priešpastatant ‘aukštosios’ kultūros ‘respektabilumui’, dažnai ir suponuoja dvipolinę sandarą tarp to, kas ‘dora, tauru, gerbtina’ ir to, kas ‘bjauru, amoralu, koktu’, ką mėgiama nukreipti popmuzikos nenaudai ir negarbei.

Tęsinys antrojoje dalyje.

 

Refrenų Pelenguotė

 

Vienas komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Muzika 2.0 – ŠUNTANTIS TRIGRAŠIS

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.