Muzika 2.0

marilyn-diptych-warhol

Antroji dalis

Pirmojoje dalyje užsiminus apie ekscesyvumą, kaip ribos peržengimo įvardijimą, labai svarbiu aptartinu žaidėju tampa normos matmuo — tai, kas atitinka konvencionalią normos sampratą, yra paliekama populiariajai muzikai, o tai, kam pavyksta subordinuoti norm(alum)ą drąsesniam išsiveržimui į provokatyvias, radikalias ir nepatirtas teritorijas, yra dažniausiai priskiriama (kas ir etimologiškai atitinka, kaip priekyje esančiam vedamajam) avangardui, o šis beveik vienareikšmiškai nusviestas į ‘ai, čia aš nieko nepagaunu, ne man suprast’ kvadratą, dėl ko giliau pratęsiama skirtis nuo lengvai virškinamos popmuzikos.

Normos/ribos naikinimas (arba plėtra, tik ši nėra iškart pastebima ir reikalauja laiko atkarpos tam kalkuliuoti) susijęs su iracionalumu (o kultūrinėje gamyboje nenuspėjamas iracionalumas yra beveik visuomet eliminuojamas), nepamąstomumu; užbėgimas už to, ką galima suvokti, suprasti ir įvertinti — to, ko dar nėra sugėrusi ideologija. Kuo kūrinys yra laisvesnis nuo socialinės sistemos ir ideologijos (absoliuti laisvė nuo to bet kokioje socioekonominėje formacijoje yra neįmanoma), tuo jį tampa sunkiau suprasti; išėjimo iš klasikinio schemų lauko kaina yra likti nesuprastam, ir menas, jei tik jis labiau ‘vienetinis’, gali sau leisti būti nesuprantamas, tuo paneigdamas sykį nugirstą konservatyvesnį požiūrį atstovaujantį teiginį ‘meno kūriniuose galima viskas, tik turi turėti tam įtikinamą priežastį’. O popmuzikoje paribiai/užribiai atitinka implicitinę ir išblukinto signalo skandalingumo bei nusodinto sensacingumo rolę (kai asmeninė karjerinė reprezentacija išstatoma pirmajame privilegijavimo plane), kuri jau vyrauja kaip perteklinė normalumo nesekmė, kai norma atgyvena savo ir reikalauja būti stumiama iki adekvatumo ribų, kol galiausiai yra viršijama.

Reikšminga yra ir koncepto sąvoka: ‘intelektualesnioji’ muzika neretai pasižymi sunkiau atkasama idėjine įkrova, reikalaujančia kreipti dėmesį ne tik į skambantį kūrinių turinį, bet ir į paties darbo naratyvizaciją (čia nekalbama apie concept album, kurių gausu ir popse), paskirtį, tikslingą subjektą ir paslėptus akcentus. Dažniausiai konceptualumas įvedamas intertekstualumo metodika ir paskiro mikrokosmo/atmosferos kūrimu — prasminiai daugiasluoksniškumai reikalauja didesnių pastangų percepcijai, o tas jau iš menininko/kūrėjo/autoriaus autonomijos pusės kuria distanciją nuo didžiosios dalies popkultūros produkcijos, su kuria industrija tuo pat totalizuotai gamina ir išautentintus muzikinius interesus — poreikį bei skonį (apie jį, kaip ir apie proto bei emocijos sankirtą, daugiau čia) toms prekėms. Dėl to popso malonumas, pasimėgavimas, nuo pat pradžių yra falsifikuojamas ir tai, kas žmonėms, atrodo, ‘patinka’, yra jau racionaliai ir sunormuotai nustatyta išankstinių jėgų. Tuo konceptuali muzika, kurianti nebūtinai afektyvų pasitenkinimą, bet ir susinepatoginimą (kontrastui popmuzikos keliamam komfortui ir saugumui, jaukumui) ar net baimę ir šleikštulį (kuris vis tiek, sekant Georges Bataille, prasimuša pasimėgavimu), yra priekyje simuliuojamo totalinio, baltasieniško, išties kolonizuojančio malonumo principo.

Aplink šią temą ratus suka ir tai, jog ‘protingesnės’ muzikos klausantieji (ar bent tie, kurie tuo haliucinuoja) mėgsta kyštelėti guilty pleasure fenomeną; suprask — šiaip neklausiau tokio lėvo muzono, bet šitas kažkaip kabina. Tokią poziciją išsakantis asmuo pateikia kvailą gėdos notaciją, įgaunamą visų tų ‘plebsų’, kurie klauso atitinkamą muziką su nuoširdžiu pasimėgavimu, sąskaita, šitaip save pastatant aukščiau ir menkinant ‘žemumas’. Sau prisiimamas senas blogas teisėjo/sprendėjo vaidmuo beigi pavirpinamas ‘taip’ ir ‘ne’ gomurys, kaip instrumentas grupuoti, kas yra anapus teisinga ir klaidinga, įtraukiant dar ir kaltinamąją gėdos (kad ir sau; tačiau dažniausiai sau taikomas ‘kaltojo malonumo’ tropas yra per jau seniau apkalbėtąjį ironijos ir cinizmo atstumą) prizmę, savo skonį iškeliant iki vertybinio sprendinio, gradacinio vertinimo modelio lygmens, dažniausiai užsibaigiančio žeminančia norėjimo lemti pretenzija, apsimetančia kultūros kritika, nors teesančia pigia agitacija (‘mano skonis > jūsų skonis’; nes jūsų muzikos klausymas man yra tik guilty pleasure).

Poptimistiškai žvelgiant, apskritai sunku skaidriai perkąsti, kodėl kokios nors muzikos klausymas turėtų būti gėdingas, nes bet kokia muzika, kad ir eilinis batų parduotuvės celofanas, nėra tik banalus sukeliamas/prafiltruojamas emocingumas, o savyje talpina daugybę prasminių klodų ir socialinių kintamųjų, ir atlieka toli gražu ne tik rekreacinę (ir/arba darbo jėgos reprodukcijos) funkciją. Bet kokiai muzikai reikia išlaikyti ne tik funkcionalumą, bet ir aktualumą, o tai reikalauja, kad generuojamos prasmės dvigubai apimtų tiek dominuojančias/hegemonines/disciplinuojančias galias, tiek ir besipriešinančias, rezistencines, nes šie poliai sudaro kiekvieno subordinuoto (pavaldaus santvarkai) asmens socialinės patirties struktūrą — šios skirtingos prasmės turi būti funkcionaliai panaudotinos įprasminant kasdienybę ir individo elgseną, kad tai būtų atspindima, tuomet individas tapatinsis ir to rezultatas apims malonumą.

maxresdefault

Muzikoje randamos signatūros ir ženklai malonumu sublimuojasi elementariai tada, kai pajuntama, jog tai yra būtent to asmens (/manęs) signifikacijos — klausau to, kas nurodo į mane ir to, kas įgauna praktinę panaudą mano kasdieniame gyvenime. Popmuzikoje aktualumas kone visuomet pasireiškia per sąlygotumą, pliuralistiškumą ir santykinumą, ją vertinant ne pagal ‘universalias’ skonio kategorijas ir kanoną (kas atkeliauja iš estetikos disciplinos), bet tais įgrisusiais reliatyvistiniais ‘kaip Lietuvai, tai gerai’ arba ‘ai, dirbant sueina, bet šiaip neklausyčiau’. Tuo tarpu ‘intelektualios’ muzikos vertintojai labiau linkę prisiimti (kritinę arba ironišką) distanciją ir atmesti pasilinksminimo/pramogos faktorių muzikoje.

Toliau kylantis dualistinis (t.y. cirkuliatyviai dvipusis) klausimas yra, kur baigiasi pramoga ir kur prasideda menas. Paprastai ‘intelektualiąja’ muzika laikoma inovatyvi, kūrybinga ir originali jėga, judinanti (arba, dar geriau, neigianti ir griaunanti) mąstymo ir suvokimo struktūras (vėlgi, susikirtimas su ‘vulgariu’ popmuzikiniu kūno išjudinimu), o supainiojant tai su pramoga (kaip praeitose pastraipose teigta — konceptai nebūtinai skirti patenkinti), dažnai yra blokuojama ir paralyžiuojama meninė muzikos galia, dėl ko ši netenka kritinio ir, ne idealistine prasme, utopinio turinio, kurio paskirtis yra ženkliai atitrūkinėti nuo tikrovės. Tam reikalingas (kuo unikalesnis, tuo geriau, ir tai yra popmuzikos stygius bei silpnybė) stilius — pastarojo kvintesenciją sudaro ne kuriama garsinė dermė, ne neaiškus formos ir turinio/vidaus ir išorės, individo/visuomenės holizmas, o tie bruožai, kurie negatyviai, per dialektiką, išryškina nedermę, anti-dermę, tad, gaunasi, anti-stilių.

Todėl vadinamoji intelektualioji ‘aukštosios’ kultūros muzika privalo būti tam tikru laipsniu anti-stilinga ir anihiliacionistiškai aistringai siekianti pop-muzikaliai konstruojamos tapatybės žlugimo. Tapatybės, kuri popsui, kaip suabsoliutintas kultūros pramonės surogatas ir imitacija, yra būtina egzistavimo/išlikimo ir tąsos sąlyga, ir kurios neigimas niekaip nesiasocijuoja su pramoga, veikiau netgi su simboliniu smurtu, ir kas priešinama taikiai popsūchos prezencijai, todėl grynąją hedonistinę pramogą geriau jai ir palikti. Viską paprasčiau nusako išvestinė ‘popmuzika = teigimas; meninė muzika = neigimas’ schema. Neigimas neturėtų gąsdinti, nes pati meno funkcija, suabsoliutinant, yra pasaulio aiškumo naikinimas, kas jau tampa ne(be)pasiekiama net ir ‘aukštosios’ kultūros akivaizdoje — kultūrinės niveliacijos (randantis tokiems aptakiems dariniams, kaip viduriniosios klasės ‘puskultūrė’) išdavoje, klasikinės muzikos pasaulis irgi tampa ‘vadybinamu’, ‘marketingizuojamu’ ir sumaniai peršamu vartojimo objektu ar net masine pramoga, kurios vienas raiškesnių ir sodresnių pavyzdžių glūdi kad ir holivudiniuose garso takeliuose, ištratintuose orkestruotėmis, o vėliau perleidžiamuose atskirais diskais.

Gali pasirodyti, jog populiariosios muzikos diskursą besąlygiškai nulemia dominuojančios jėgos (rinkos aparatas, neatsiginama ideologinė sistema ir t.t.), viską maksimaliai intertizuojančios ir nepaliekančios priebėgos subjekto inicijuotam pasirinkimui, tačiau galia (kol kas) nesugeba už mus iki galo nuspręsti, kokią semantiką ir konstruktyvias prasmes mes suteiksime tam, ką vartojame ir ko klausome. Masės, kokios jos bebūtų (jei apskritai galima tvirtinti, kad egzistuoja toks darinys), yra (pa)slanki socialinių veiksnių ir priklausomybių aibė, turinti savo teritoriją, kurioje be nenutrūkstamo vartojimo gali įvykti ir sporadiški kreatyvūs procesai arba įvykiai.

Būtent tai ir bando įpiršti dabartinis poptimizmas, šią muziką reabilituojantis iš plyno konsumeristinio akto, nors galbūt tai tegalėtų būti saviįtaigos paguoda ir anti-apokaliptinis paliatyvas. Gyvenimui pagal darbotvarkę vienaip ar kitaip reikia darbotvarkės malonumų, o viena pagrindinių kultūros formų paskirčių yra figūratyviai sunormuoti laiką, ką ir atlieka muzika — sukuria tokį laiko modelį ir struktūrą, leidžiančią mums, kad ir kaip laikinai, pajusti, kad turime tai savo val(dž)ioje, ir be muzikos, kaip naratyvinės formos, amorfiškoji laiko tekmė galėtų būti išgyvenama kaip demoralizuojantis kūjis. Popmuzika gali būti ir progresyvus (bet niekada nėra ir nebus radikalus) postūmis, nes, fabrikiškai kartodama simbolius, ji taip pat skatina ir naujų simbolinių stuktūrų gamybą, kuriomis būtų įmanoma destabilizuoti ar net demontuoti status quo (kalbant apie kultūrinę paradigmą), atveriant ne tik naujus galimus požiūrius, bet ir naujas mąstymo formas. Nors populiarioji kultūra ir yra visada pavaldi ideologinei aparatūrai, tačiau kartu ir paliekanti galimybę priešintis šiai jėgai ir pagalbą mikropolitiškai suvokti socialinius skirtumus.

Neblėstantis popso poreikis ir aktualumas parodo, jog bent hipotetiškai įmanoma tai konvertuoti į pasipriešinimo pavidalą, bet niekuomet — į materialius naujadarus steigiantį anti-reakcingą modelį. Abejotina, kad ir radikalus ‘aukštasis’ menas tą sugebėtų, nuolatos siekdamas susikurti nepriklausomas egzistavimo formas tik pačiam sau — jo (sociopolitinį) aktyvumą varžo nesugebėjimas būti/tapti visuotiniau aktualiu, o populiariojo meno radikalumo potenciją riboja nenustygstantis aktualumo reikalavimas. Galiausiai, ‘aukštojo meno’ kompleksiškumas ir sudėtinga jo suvokimo jungtis pasitelkiama tam, kad būtų legitimuota jo estetinė viršenybė prieš ‘akivaizdųjį ir aiškų’ popsą, ir kad ‘intelektualųjį’ produktą vartojančio sluoksnio pomėgis/supratimas būtų suvokiamas kaip aukštesnio lygio/kokybės skonis, aplink kurį susikūrė ištisa kritikos industrija, kad sutvertų ‘aukštąjį’ sudėtingumą ir maskuotai, tačiau operatyviai sudėliotų skirtumus tarp galinčių ir negalinčių to vartoti/įvertinti. Mūsų adoruojamo poptimizmo rezoliucija yra tą skirtumą panaikinti.

music du meme

 

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.