Užstrigusi klasikos čiurkšlė

2w0xne

Publikuota Facebook paskyroje

Didžiuosiuose šalies megapoliuose suuodžiama baugi moderniosios ir šiuolaikinės klasikinės muzikos pateikiamumo ir prieinamumo stoka — galima teigti, nepasitaiko maždaug nuo XX a. pradžios sukurtų kamerinių ar simfoninių, orkestrinių kompozicijų, kurios glaudžiau linktų į post-tonalaus laikotarpio dodekafoninę/dvylikatonę ir avangardinę pusę, jau neminint šiam amžiui artimesnių įdžiazuotų suplakimų. O prieinamumas liečia ir atliekamą klasiką apskritai, tad, net jei ir tenkintų archajiški griežinėliai, už šiuos tenka suploti sociokultūrinę fragmentaciją gilinančius skaičiukus.

Ten, kur įmanu išgirsti tokios muzikos, XX a., apart kokio nors nuinterpretuoto Stravinskio arba jausmučių minimalisto Arvo Pärt, yra beveik ignoruojamas. Iš šiuolaikinių srovių minimalizmas (arba post-minimalizmas, nors skirtumai tarp jų yra, na, minimalūs — daugiausiai operuojantys bandymu išeiti iš į praeitį referuojančio režimo) savo didele dalimi renginių sudarymui gali rodytis dar-dar patrauklus, nes tai — nepaveiki, lengvutė atmosferos diegimo muzika, machinuojanti savo tinkamumą daugiau nei pralaidžios ir nekiršinančios aplinkos projekcijai.

Atsivertus Kauno valstybinė filharmonija svetainę, pirmieji užkliūvantys kūrėjai — Grieg’as, Brahms’as ir Beethoven’as — yra tai, kas čia aptiktina bet kada, ir taip dažnai, kad, rodosi, koncertų/pasirodymų įvedimo sistema iš keliolikos surinktų baroko, romantizmo ir impresionizmo epochų pavardžių atsitiktinai ir automatiškai generuoja pasirodymų sekas bei eiliškumus, daug ką įtrinkuojant švinkstančiais nesibaigiančių ir amžinųjų tautinių minėjimų-jubiliejų-sukakčių padaigais. Net ir ekspresionizmo su ano priešakiniais vedliais Arnold Schoenberg ir Anton Webern nesugaudysi — ir taip jau metų metus; viduramžių bei renesanso ne ką mažiau pasigendama, bet šie tarpsniai ir taip niekad nebuvo pernelyg populiarūs. O išstatytos pasiūlos pūga į veidą užterorizuoja nelyginant Kino Pavasario pudra, bet išskleidžiamos pasirinkimo opcijos atstovauja vieno sutręšusio kamieno, kuris, tikėkimės, ilgainiui bus bent dalinai įšerdintas, drėves.

Štai, Filharmonija puslapyje — Čiurlionis (neišsemiamas į save smengančios tautos begalybės atlasas, tarytum boluojantys jūros tolių mėliai, pamažu ryjantys pakrantes…), Vivaldi, Schubert’as, Bach’as (kad ir koks svarbus būtų, tie patys sutaną virpinantys choralai jau turi susiprastint ir duoti vietos apostazuotam garsiniam veiksmui), su visur auksinėmis vinimis prikaltomis ir ‘genialumu, meistriškumu ir virtuoziškumu’ kaukšinčiomis pasagomis. Tie patys didelieji dideliausieji grandų vardai, kurių muzika, anaiptol, ne, nebuvo prasta, tiesiog ji pabodo savo konservatyviomis apnašomis. Užtatai ją techniškai yra lengviau išgroti/atlikti, dėl ko turbūt ir užsisriegusi ši į vieną saują telpanti muzìkų klika. Negana to, jei įsigytumei abonementą ir ryžtumeisi nieko nepraleisti, tai turėtum pėdinti į Kosto Smorigino geriausių dainų užkalinėjančio motoro urzgimus, perbrangintus trumpos trukmės rečitalius, rožinius romansus su ‘Šok su manimi’ žvaigždėmis ir niekaip neprigęstantį Martyno Levickio orinį tampymąsi.

Ar Lietuvoje dar neprisiveisė pakankamai kitoniškumo, išbandymų ir naujasroviškumo įsigeidusių klausytojų, o gal nėra norinčių/mokančių groti (tenka pripažinti, kad moderniosios ir šiuolaikinės klasikos aranžuotės daugeliu atveju yra sudėtingesnės, reikalaujančios daugiau parengties, tiek techninio žinojimo apie tai, ką šie judėjimai bandė palikti anapus savo kūrybinės destrukcijos inercijos)? Galbūt renginius organizuojantieji prisibijo to, kad tai nepasiteisins? O gal kaltos muzikos mokyklos ir jų solfedinės programos, įsitvėrusios fleitučių? Juk aukštesniųjų grandžių ugdyme (akademijose) yra sudygę jaunų kūrėjų ir muzikantų, galbūt netgi kompozitorių, kuriuos ten katorgiškai gręžia ir mindo atskaitomybėmis, tačiau nesuteikia _jaunimui_ — tiek jo savirealizacijai, tiek pramoginiam rezultatui — pasiekiamesnės platformos, todėl valstybinės filharmonijos tebeturi tokios muzikos monopolį, keliakartiniam lyžtelėjimui įkeičiamą už dažniausiai dviženklio skaičiaus banknotą.

Šioje šalyje daug kieno klasikinės muzikos suvokimas yra chronologiškai strigęs ištaigingos polifonijos kanone, bažnyčios apdailos lake ir disnėjiškų burių siūlėse, kaip kad, labai paralelinis dažnokai pasitaikantis reaktyvaus elgesio modelis, filosofijos tradicijoje dešiniųjų-tradicionalistinių pažiūrų veikėjai mėgsta aplenkti XX a. mąstytojus ir toliau dvaruose blizginasi su naujausiais Platono vertimais. Klasikinė muzika daugelio makaulėse tapo kuo labiau harmonizuoto orumo, didybės, iškilumo ir įšventinto patoso simbolika, kurios tinklelyje neatsiranda gajos terpės triukšmingesniam, aršesniam disonansui, stochastikai, aleatorikai ir elektroakustinėms inovacijoms, ką mums ir atnešė XX a. klasikinės muzikos sintezė su ne tik naujomis technologijomis, bet ir naujomis mąstymo sistemomis, kūrinio sampratos bei notacijos perversmais.

Užtat tikrai nėra taip, kad daugelis dabartinių jaunų žmonių yra neatsigręžtinai spjovę į klasikinę muziką — vis gausiau jų, kaip nekantrią ir logišką priebėgą nuo klasikos testamentą imituojančių kinematinių orkestrų ir blogų-blogų-negerų džizdžęzų, ją atranda internete (pastebėtina, kad net ir kraugeriškosios Drake šypsenos Spotify dabar turi išties patenkinamas įvairios kilmės klasikos grabaliones) ir norėtų išgirsti/klausytis gyvai, bet neišgali sau to leisti ne tik finansiškai, bet ir socialios savijautos dingstimis — klasikine muzika mėgautis jau senokai keliauja atitinkamas ekonomiškai privilegijuotas korpusas, daugmaž įgriūvantis į gan mistinį viduriniosios klasės apibrėžimą, save koduojantis ‘nepriekaištingos’ išvaizdos laipsniu, o tai irgi gali atstumti ir susvetiminti. Juk klasikinės muzikos kilmė — liaudiška ir pramoginė. Pridėtina, jog teatro kultūra nuo to nėra taip toli.

Eksperimentinė ir labiau ‘challenging’, skambesiu reikli elektronika, arba pramaišytas free jazz, tuo tarpu, išgyvena savo klestėjimo laikmetį — nuolatinė koncertų apyvarta, pavyzdžiui, Kirtimų kultūros centras arba Kauno Menininkų Namai, gali leisti tikint įtarti, jog ir modernioji klasika, kad ir atliekama tradiciniais styginiais instrumentais (kurių mediumas daug kam rišasi su ‘nuobodžia ir buržujiška’ muzika), galėtų bandyti įgauti pagreitį. Užsimenant apie erdvių adaptaciją, toks garsiškumas, kuomet nepakeičiamai svarbūs tiek virštoniai, tiek tyla tarp dažnių, yra labai reiklus akustikai, bet net ir, kiek teko atkreipti dėmesį, filharmonijos nesugeba to tęstinai užtikrinti.

Vis dėlto geistinoji įvairovė šįkart yra prioritetiškai svarbiau, nei jos prideramas išpildymas, kuris ateitų tik vėliau — prieinamesnė ir socialiai labiau pripažinta klasikinė muzika atliktų ir reikiamą įnašą. Galbūt daug kas neįmato, kokia neaprėpiamai plati gali būti klasika — kad tai nėra vien tik ‘Keturi metų laikai’, ilgaskvernis prie pianino, Strauss’o variacijos ir krešulingos epitafijos, bet ir ištisas savo laiku muzikinius mikrokosmus perkratęs polistilizmo, serializmo ir spektralizmo bagažas. Tebūna pragarmanti ši užsitęsusi sustingusio natiurmorto ilgalaikė tradicija ir kuriasi nauja arba, dar geriau, daugybė jų, o ledokšnius maino kuo mažiau nuspėjami sruvenimai.

O dar spjūviais tykšta skundai, jog tiek mažai yra drožiančių plunksną apie ‘akademinę’ muziką — nagi, veikiausiai todėl, kad ji tūno po devyniais stabarios ir dusinančios oficiozės užraktais, blokuojančiais mūsų klausos atvertis ir vietoje to pasiūlančiais tik paklusnumą.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.