Ar vis dar prasminga rašyti apie koncertus?

0_xiig3rmR1bVr8C5i

Netvardomo džiugesio purslais apkritusi individuali patirtis — tokio dominuojančio motyvo įspūdis dažniausiai aplanko skaitant, kaip aprašinėjami lankyti koncertai. Teigiamą įspūdį atsvėrinėja skundai dėl neįtikusio garso (kas irgi neretai nubraukiama ‘bet ar tai svarbu, kai buvo tokia karšta atmosfera, emocijos ir nuoširdumas!’), o visa kita susivolioja į vieną plyną instrukciją: išvardijami labiausiai patikę šmotukai; išskiriami keli, kurie žiaurei fainei, tuomet pora, kurie nu nelabai, tada pažymimi ‘publikos favoritai’ (‘visa salė suošė ir pakilo orą!’) ir anie, katrieji (klausytojų ir/ar autoriaus) nekantriausiai laukti ir galiausiai pasisakoma, ar pasisekė juos išgirsti, ar visgi ne. Įsiterpia komparatyvistika su studijiniais įrašais ir kaip jie atfabrikuoti gyvai. Paskui judama prie to, kaip grojikai komunikavo su auditorija, ar buvo pakankamai nuoširdūs, pagarbūs, šilti, dėmesingi susirinkusiems, kol pripuolama prie akustikos, erdvės subtilybių, apšvietimo reguliacijos ir ‘bendrai tvyrojusio jausmo’.

Būtent afektyvūs, intuityvūs, netikėtumu ir nuostaba sumazgoti momentiniai impulsai (‘o, jie tai padarė, negaliu patikėti, osom!’) yra tokių aprašymų lokomotyvas. Apart to, ‘kokie cool žmonės susirinko, kai kurie, matosi, tikri fanai’ arba ‘kiek daug jaunimo, wow, pasijaučiau senas’, itin retai pakliūva įžvalgaus ir nuovokaus socialinio lauko aprašymo — bent jau to, ką šis ir panašūs koncertai reiškia dabartinėje visuomenės/istorinėje fazėje. Be kūrėjų stebėjimo, kartais kur kas įdomiau yra stebeilytis, kokia yra auditorijos sudėtis, ir koks esti tam tikro atlikėjo poveikis mobilizuoti paskiro amžiaus, klasės, stiliaus, išvaizdos, mados reprezentus, nors ir vis sudėtingiau identifikuoti tokius socialinius kartotinius — nepalyginamai lengviau buvo laikais, kai save aiškiai įsimbolindavo subkultūros.

O rašant apie muzikantus scenoje, yra vis neiškeliami klausimai, ką šie atlikėjai atstovauja ir perteikia, ir kaip jie tai daro? Pačiu renginiu apsiribojama, kaip įgetintu monadiniu vienetu, aplink kurį žiojasi void’as; nedažnai susivokiama, kad koncertas visada yra platesnių vyksmų dalis — tik žiedas painioje grandinėje. Deja, būna, per nustekentas objektyvumo paieškas netgi nesusiprantama pasirodymo traktuoti kaip kultūrinio įvykio.

Egzistuoja neišjudinamai žemas greito pateikimo standartas, pagal kurį galima aprašyti iš esmės bet kokį koncertą. Šiųjų recenzavimo pasiekiamybės yra jau griežtokai presuponuotos susigulėjusios žurnalistinės formatacijos, kuomet visų įmanomų įspūdžių apimtis susiaurinta iki suminėtinų taškų, kurių, jei jau kelių aplankytų renginių trumpalaikiai memuarai susiraitė ir mums, taip pat neišvengiame, dėl ko ir kyla šio teksto pavadinime rėžtas klausimas. Tasai standartas naudą įgauna nebent tuomet, kai atsiliepiama apie naujoje/neįprastoje/netradicinėje lokacijoje įvykusį koncertą, ir kaip minia bei garso ir šviesų sintezė tą erdvę transformavo.

Galima susumuoti, jog yra du-trys fundamentalūs metodai aprašyti muzikinį pasirodymą: arba jo metu gairėmis žymėtis patirtis ir įspūdžius, o vėliau, atriaugėjant alų grįžus prie laptopo, viską tvarkingai sumesti į kitądien paskleistiną tekstą; arba praėjus koncertui remtis atmintimi ir jos fragmentus išdėstyti į nuoseklų apžvalgos linijiškumą, tikintis, kad smegenys sau būdingu išgyventų įvykių distortion’u nepakoreguos, tarkime, pozicijos ‘grynumo’. Trečiasis kelias yra neskubėti ir pateikti renginio retrospektyvą/reminiscenciją praėjus jau kiek daugiau laiko po jo — tas dažniausiai pasitaiko stambesniam mastui, pavyzdžiui, festivaliams. Dera atminti, jog visais šiais atvejais bazinę skaitytojų imtį sudaro tame koncerte dalyvavusieji, apžvalgą spustelintys pasimylavimo, kad ‘ir aš ten buvau’ bei įsitikinimo/pasitikrinimo dėlei — ar koreliuoja impresijos, ar ir man taip susišvietė. Na, o pasirodymą praleidę tekstą atsiverčia vedini arba fomo erozijos arba tiesiog smalsaus intereso (neretai semi-profesinio).

a5e5fe568769b791e5c19ac01c9a42bd

Dar irzli bėdelė yra ta, jog tiek paties koncerto atminimo galiojimo trukmė yra trumpa, tiek tekstas apie tai, siekiant nenušokti nuo aktualumo statinės ir magnetizuoti skaitytojus, turi būti sumegztas greitai ir operatyviai — dėl to kokybės krytis yra pakankamai natūrali faktologija, nebent galima pulti į ‘flashback’ opciją ir neskubant po kiek laiko mestelėti sugulėtus įspūdžių lakštus, tačiau toks variantas beveik visad atrodo skirtas ne daugiau archyvuojant pažymėti, kad tai nutiko, ir tiek.

Kuomet didieji portalai atliepinėja populiaresnes ir plačiau žinomas grupes (straipsniuose pasitelkiamos spaudos fotografų darytos nuotraukos ir t.t.), bet kokių kritikos užuomazgų supaisyti neįmanoma, apie neigiamą ir priekaištingą žodį apskritai galima pamiršti, nebent koks nors Elton John arba Robbie Williams skuboje apsirinka geografijoje, su publika pasisveikindamas ne ta kalba arba kreipdamasis ne į tą miestą: tuomet jau daužytos kriaušės tautinė savimonė tvankiai veržiasi iš papilvės ir užgautos savigarbos kauzacijos hiperbole piktinasi neišmatuojamu disrespektabilumu šaliai-gyventojams-valstybei-istorijai-praeičiai-kolektyvinei atminčiai (čia jei sušmėžuoja Rusijos sąšauka).

Tokios nuoskaudos užmerkia akis prieš tai, kad į turnė išsiruošusiems projektams Lietuva yra tik dar viena, eilinė, išties niekuo neišsiskirianti ir neypatinga stotelė turo kalendoriuje, o patiems muzikantams tai tėra eikvojantis bei alinantis darbas, dažniausiai motyvuotas savo vardo (re)aktualizacija ir naujo albumo pardavimų pulsu. Akivaizdu, kad Lietuva, šiame kontekste, beveik visuomet pasirenkama ir įtraukiama ne dėl to, kad ‘anąsyk čia grojau ir labai patiko, buvau šiltai sutiktas’, o todėl, kad įžvelgiama potencija suprekiavus bilietais sukimšti patalpą, nebent, nesant finansinės rizikos, sau leidžiama ‘išbandyti tą Rytų Europos užkampį’. Seniau, prieš 10-15 metų, spaudoje sukdavosi ‘kaip gerai, kad jie neaplenkė mūsų šalies, nepasikuklino ir atvažiavo’; dabar, kai legendiniai vardai jau į pabaltįjį suvažinėja po kelis kartus, dėl šios priežasties gali kristi ne tik jų koncertų aprašinėjimo entuziazmas, bet ir apskritai nuėjimo į jį.

Tai perša postulatą, jog koncertų recenzijų šabloniškumą ir siauratakeliškumą nulemia ir pačių muzikinių įvykių nuspėjamumas ir slopumas, atsimušantis į vis-daugiau-matančią vietinę publiką, dėl ko kai kuriuos koncertus tampa čiut ne įmanoma laviruojančiai apžvelgti į juos nenuėjus (ką esame išmėginę), o rezultatas bemaž nesiskirs nuo ‘realios’ (*ė, šiaip jau gyvename simuliakrų pasaulyje, brol, nieko nebėra tikro*) patirties aprašo. Ypač, kai kalbama apie atvirai politiškai angažuotų kūrėjų koncertus, kurie šiame geopolitiniame taške susilaukia galybės mišrių ir margų nuomonių, apsupančių ir nustelbiančių pačią muzikinę įkrovą; atsiveriantis diskursas dėl savo poleminės kaitros dažnai būna publicistiškai patrauklesnis, todėl koncerto turinys yra subordinuojamas atlikėjo pasisakymams, pareiškimams ir ‘žinutei pasauliui’. Aišku, anas politinis fonas įsiperša nebūtinai valingai iš pačių kūrėjų pusės — neretai šitai pasklinda per tokius diskursyvius kanalus, kurių veikėjams paprastai nė trupučio neparūptų atlikėjų patirčių pusė ir panašiai.

Tai bus galima empiriškai patikrinti, kai, pavyzdžiui, atvyks IC3PEAK, kurie lokaliai tapo žinomi ne dėl savo gana neortodoksiško witch house, bet dėl nuskambėjusios V. Putino pozicijos grupės atžvilgiu, ir tai tapo priežastimi, kuri leis duetui surinkti pakankamai žmonių į ‘Kablį’, prieš tai bilietus pardavus už didesnę kainą, nei toks projektas būtų vertas įprastai. Update: įspūdžiai čia.

Dėl prieš tai išsakytojo muzikantų darbinio standpoint’o, apeliatyvaus užkalbinimo tarp dainų nesatis neturėtų būti neatleistinai kategoriškai laikoma ‘šaltu, nejautriu, atšiauriu, atsainiu ir pretenzingu’ santykiu su klausytojais. O jei ir anaip — na ir kas? Juk atėjai muzikos, o ne nuo pakylos pametėto kolektyvinio ego pripažinimo. Dėl pačių kūrinių atlikimo irgi piktinamasi analogiška argumentacija: ‘grojo vangiai, be dvasios, išsikvėpusiai, nenoriai, robotiškai, be ugnelės ir cinkelio, tarsi atidirbinėtų, auditorijai tarstelėjo vos keletą dalykiškų žodelyčių’. Į tai irgi galima atsakyti — taip, tai yra darbas, ir pasaulio maišymas sulig kiekvienu koncertiniu aktu grobuoniškai pumpuoja jėgas.

3449507-DGHCFISK-8

Yra koncertai, ir yra šou — pusiau spektakliai, pusiau pseudo-operos, su ekstravagantišku dekoracijų ir teatrališkų plūdžių perviršiumi ir akinančio apšvietimo konjunkcija, privarančia, žinoma, didžiausias šalies arenas. Straipsnyje apie tai būtinai užsimenama, jog arena buvo sausakimša, nes [kokio nors Sel’o] atėjo ‘pasiklausyti’ tiek-ir-tiek tūkstančių, iš kurių daugumą į patalpą atveda milžiniškos rinkodaros pastangos artėti prie sold-out’o, apie koncertą komunikuojant, kaip apie ‘nepraleistiną nutikimą’. Dėl to dažnam imasi rodytis ‘nu kaip čia taip nenueisiu, juk daug žadantis jaunasis atlikėjas, kuris jau dabar skonio etalonas!’, kalbant apie eilinį atokvėpio vakarą VU Botanikos sode, tik su muzikos čilaksėliu. ‘Goingfeisbuke ir varom.

Žinoma, klasikinė muzika, apie kurios netolimąjį skurdą neseniai praplėtėme daugiau, kalba kitaip: ten žmonės, galintys tai sau leisti, keliauja ne dėl performer’ių Asmenybių, bet idant paklausytų atitinkamų kompozitorių atitinkamas kompozicijas — išsitrina skopofilinio paspoksojimo į žvaigždę ar užsičekinimo buvus ten lygmuo. Galbūt būtent klasikinės muzikos atlikimas yra artimesnis originaliai koncerto sąvokai ir sampratai.

Džiazas lanksčiai įsiterptų kažkur tarp klasikinės ir populiariosios — net jei groti atvyksta žymesnės pavardės, labai didelė stiliaus koncertų dalis yra improvizuojama (tik jau gerokai aukštesniu sieksniu, nei trečiadieninis jam session tavo pamėgtoje užeigoje), todėl lūkestingai neatitiktų to, kuo klausytojas mėgavosi muzikantų įrašuose, tačiau pasirodymas aplankomas tiek su įgeidžiu išvysti svarbią personą/as gyvai, tiek atsikąsti per bohemiškos literatūros šleifą gerokai per-idealizuotos ‘gyvo džiazo atmosferos’. Dėl spontaniškumo/netikėtumo faktoriaus, šio žanro koncertus aprašyti yra turbūt didžiausias iššūkis, nes nemenkas svarbos figūratyvas yra buvimo būtent ten ir tuo momentu — improvizacija yra įgriuvusi į lakią temporalumo juodskylę, kuri neatkuriamai susičiaupia tada, kai nustojama groti. Na, o ‘iš natų’ grojami džiazo koncertai taikytųsi į klasikai glaudesnę kategoriją.

Tuo, jau grįžtant prie populiariosios muzikos, toli gražu nenurašomas ir neatmetamas koncerto, kaip kultūrinio gyvenimo dalies, paženklinimas — gyva muzika vis dar yra itin svarbi ir reikalinga, bet tekstinis mediumas tai nuolatos įvertina kaip vienavakarį protarpį su nukirstais galais, neišmąstant to linkui platesniojo procesualumo dalies ir priežasties/pasekmės. Be skambančios muzikos turime ir mikro-santykį tarp susirinkusių klausytojų, jų daugybę, tankį bei elgesį (čia nekalbama apie jau norma tapusias išmaniųjų jūras, trukdančias stebėti), veikiantį mūsų patirtį renginio metu — tai yra paliečiama pernelyg retai.

Koncertas yra ir socialinis epizodas, taip pat esanti svari tavo laisvalaikio dalis; trūkis tavo kasdienoje, o kai kam ir pati ta kasdiena: nevalia pamiršti, kad daug kas muzikinėje žurnalistikoje įgija prerogatyvą į renginius patekti dykai, dėl ko po to ir rašo dykas, efemeriškas ir nuskurusias apžvalgas, eufemistiškai nupurtančias arba įkeičiančias į ‘draugiškus pasiūlymus ateičiai’ (dažniausiai ir tai sukrentančius ties nereikšmingomis smulkmėmis, signalizuojančiomis gerai įcentruotą stuburą pastebėti ‘net smulkiausias detales’), nepasitenkinimą, jei tokio būta.

Panašiai, kaip ir su albumų apžvalgomis, tik dar siaubingiau, koncertų recenzijos išgyvena laiką, kai, rodos, jų struktūra ir apipavidalinimas yra skirti greitai pasitapatinti su išreikštomis fenomenų patirtimis, bet ne tirti muziką iš esmės, kaip tokią, ir iš socialiai aktualizuoto pjūvio. Tačiau kol kas, materialiu įžeminimu, gyvo skambesio raštvedija susipynus su dėmesio kapitalą susimūrijusiais muzikiniais supervaizeriais, per portalus migruojančiais ir ‘alternatyviųjų kritikų’ fantomais. Jų mojavimas tam tikru apžvelgiamų renginių spektru, kad ir kaip tai atmestinai būtų daroma, kelia jų statusą ir riša tinklą su kita esmine grandimi — koncertų organizatoriais. Šiltas palaikymas už parankės ir kultūrinio veido suteikimas — toks barteris toliau semia tekstų turinio valtį, kuria, deja, tenka plaukti kartu.

koncmem

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.