Klajojanti black metal abstrakcija

image_sckr8h

Pirmoji dalis (antroji — čia)

Nepaisant dažnai pavandenijusių aliuzijų į anti-intelektualizmą (visų pirma – komentarijoje, nevengiančioje reakcingai protekcionistinių pabumpsėjimų į klavą, jog „seniuk, bleką reikia išjausti, o ne jį bandyti suprasti“) bei polinkio, nubraukiančio kritiškumą patamsinto vitalizmo tropų atmėgdžiojimu – black metal yra kur kas protingesnis nei tai, kaip ir kuo jis dažnai apsaugai nuo išorės linkęs save apdrausti. Kaip būdinga jo satanistiniam savęs įžeminimui kultūroje, dalimi savo bruožų jis persikloja su desadiškuoju ateizmo kvaituliu (neproporcingu, geriausiai – eksponentiškai sustiprintu atkirčiui, grandioziškai estetizuotu moralinę rimtį dergiančiu ritualu), kita vertus, tuo pačiu, neprasilenkdamas ir su naivaus ateistinio humanizmo idealais, kas sukreša į šypsnį keliančią antinomiją – vienoje pusėje šlovės himnus kuriančią suvereniam individualizmui ir atšiauriam pasaulio brutalumui, o kitoje – apverkiančią bažnyčios inicijuotus kryžiaus žygius bei inkvizicijos metu atlikinėtus persekiojimus, tuo pat atsižegnojant nuo jos vergiškojo moralizmo bei neklausto šios kišimosi į pasaulietinius reikalus.

Gali tiek ir pakakti, kad demaskavęs klaidos momento ideologijoje egzistavimą, tiesiog pasijuoktum iš tokio kognityvinio disonanso sukeliamo percepcinio luošumo, bet tai tuo pačiu nesuteikia jokio patenkinamo paaiškinimo. Veikiau tokio paradokso užfiksavimas tuo pačiu atveria langą adekvatesnei šio fenomeno, neišvengiamai tapusio save ryjančia abstrakcija, revizijai – manevruojant per klaidų sukeltas prieštaras, kurios įsirašė į jos tapimo tokia turinį. Taip kad sekančios, į tris dalis susiskaldžiusio turinio pastraipos, nėra nei kompulsyvi obsesija išaiškinti ar apvalyti black metal nuo vidinių jų prieštaravimų, iliuzijų bei žmogiškųjų interesų įtakos (juolab neteko susidurti su jokia šio žanro variacija, kuri ne tik to adekvačiai nesugebėtų atlikti, bet tuo pačiu nebūtų linkusi juos akseleruoti, ko pasekoje, ir dauginti) vardan tiesos, kurios skaidrumas turi labai ribotą galiojimo ciklą. Veikiau bandymas juos iškuisti viduriais į priekį, įsitraukiant į fikcinį dialogą su įvairiomis šio fenomeno apraiškomis, kurios informaciniams tempams augant pamažu virsta klajojančia savęs paties abstrakcija.

Archyvo abstrakcijos tragizmo nerimas arba tapimas krikščionišku slapstiku

Saviapgauli fantazija, konstruojanti black metalo estetinius pasaulius, kurių paraleliniuose gniaužtuose tokios mitinės būtybės kaip žmonės, prarajų demonai, vampyrai ar miškų elfai supriešinami vieni su kitais pagal iš anksto suplanuotų įvykių seką. Viskas iš esmės ir atsidenginėja ribotų galimybių ir agency sklaida, kuri kulminuojasi dar mažiau prasmėmis ir išvadomis įkraunančiais scenarijaus posūkiais. Šiauriečių sukauptas mitologinis archyvas yra epitomizuojantis tokius beprasmius ir barbariškus įvykius, kurie kulminuojasi dar labiau beprasmiu posūkiu, užgožiančiu katarsio vara išsivadėjančia fantazija, kurią pakeičia įnoringi lūkesčiai projektuojami į nieką – ex nihilo nihil fit.

BM archyvavimo (tuo pačiu virtimo informacinės formos abstrakcija) praktika veikia dvigubu registru. Viena vertus, ji indeksuoja bei bando instancijuoti „smurtą“, „nyksmą“, „destrukciją“, „blogį“, „estetinę laikyseną“ ir taip toliau, kaip predestinuotą savęs ir savo veiksmų archyvo apokaliptinį galą. Kita vertus, taip pat bandoma įkonservuoti destruktyvumą, poziciuonuojant save kaip kontra-tradicinį alternatyvios istorijos gestą, kurį represavo ilgalaikė hegemoninė (neo)liberalaus kapitalizmo tendencija informacinei įtraukai. Per abu registrus, archyvavimo performatyvumas tiesiogiai priklauso nostalgijos tradicijai būtent dėl to, kad tai archyvavimas to, kas „prarasta“ ar „tampa mitu“ yra destrukcijos, karo ir „blogio“ tradicijų, kylančių iš pagonybės, odinizmo, eretiško satanizmo ir jų santykio su gamta, žeme, teritorija ir viso to, kas yra chtoniška.

Šioje nestabilumo jausmą keliančioje indeksavimo tradicijoje (kaip trūkusioje ir susiskaldžiusioje), BM nenoromis, pjūvio paradigmomis, sukuria aljansą su filologija bei kritika, kurių veikimas jau suponuoja vieną vienintelį galimą praeities suvokimą, kuris mažų mažiausiai yra įtartinas, neaiškus, išblukęs, o jo galima loginė baigtis yra ištvirkusi prieš savo pačios grynumo paveikslą. BM bandymai save suvokti tampa savotišku nekrofiliniu entuziazmu – iškasti lavone užkonservuotą tradicijos tiesą, iš jo daug kartų perkastu ir bedugne tapusiu šios pasmerkties kapo. Iš esmės, šis entuziazmas jau yra sklidinas atkartojimo krypties, kuria judėjo krikščionybė, sekant nyčiškąja linija, po Dievo mirties. Bandydamas traversuoti priverstinį niekio tapimą visų ašių centru, BM beprasmybės archyvas susiduria su grėsme, kad radikali subversija save iš naujo investuoja naujos teodicėjos paieškoms arba šios legitimacijai išsilaikyti. Šiame trūkyje black metal atkartoja krikščioniškąsias negandas, tapdamas savotišku hiper-krikščionišku gestu religijos nyksme.

Sustojusi, įšalusi, gąsdinanti ir tuo kurianti įspūdį, jog yra amžina, krikščionišku moralizmu sutepta, stazėje suparalyžuota sistema, pamažu pradedanti romantizuoti savo lėtėjančią, deakseleruojančią būklę, BM išstato save kaip abstraktų neiginį, įveliantį į fantazmagoriškus kosmologinio karo vaidus, kur black metal noras akseleruoti begalybės spąstus tampa jopagrindine misija ir pašaukimu. Prasiverianti žiotis tarp paralyžuotos minties lauko, kuriame ši siekiasi išteisinti savo įšalą sukurdama jam prasmę, ir pozicionuojančio neigimo, noro tapti nežabotu judėjimu dėl paties judėjimo galimybės, pamažu įgauna kompensacijos konsensusu erdvę – besiformuojančią tiek pagal kondensaciją, tiek ir pagal įšalą, inauguruojantį abiejų patirties galimybes.

Iš šios abstrakcijos ryškėja du dalykai. Pirma, šis santykis yra laikinas BM raidai – tai yra – tol, kol jis kuria priklausomybę nuo šaltos, susintetintos ir griežtai apibrėžtos generuojamos negatyvios vertės: santykio sukurtos būklės genezė ir yra būtent tai, kas kelia jai grėsmę. To taisyklės vis dar galioja, kai prieštaros įkarštyje besikuriančios erdvės sąlygos tampa išimties besikuriančios tvarkos sąlygomis. Tad, antra, pati konfrontacijos sąlyga tampa abiejų sferų atskira plėtra.

Fraktalinis pouzeris (arba apie tai, kad tokio nėra, jeigu nėra black metal)

Autentiško, realaus ir tikro black metal įsivaizdavimas, tada, iš esmės, save grindžia kaip teritorinį, selektyvų ir hierarchišką, privilegijuodamas išorintą, tačiau vieninę ir, kaip norai diktuotų, stabilią, semiotiškai integralią (pagal taisykles, kurias diktuoja hierarchija) tikrovę. Tai lydi įsivaizdavimas, jog BM negali egzistuoti abstrakčiai, bet visada tik tam tikrame regione, nacijos šerdyje, grindžiamas etnine ar rasine forma – lyg šios savaime nebūtų disponuojamos kaip abstrakčios. Taip estetika neišvengiamai (nors ir bandant trauktis nuo metamo šešėlio) tampa politine – nukreipta prieš tuos, kurie nepripažįsta suverenumo ir vienio, kuris nedalomas į du.

Identifikacija su šia „kova dėl išlikimo“ atkartoja panašią funkciją. Kognityvinį disonansą, salygotą to, kaip pokyčiai modifikuoja aplinką, atskaitos taške su bandymu išlaikyti nekrypstančią laikyseną – pouzeris tampa vieninteliu kultūriniu sandu, iš kurio galima gvieštis įkvėpimo likti trve tam, kas neva esi. Šis projektas savo savastimi, nepaisant to, ir toliau patiria įtampą su fragmentiškumu ir pliuralumu bei tuo, ką jis potencialiai gali indikuoti. Čia sukrėtimas būtent ir pasireiškia ties tuo, prieš ko integraciją, esą, kovojama – naujus, vis tobulėjančius, informacinio abstrahavimo sukuriamus efektus. Išsiverčiančios aukštyn šaknys tampa dinaminiu tuštėjimu tokioje dinamikoje, kurioje viskas deteritorizuojasi ir išsilukštena iš savo pirminių šaltinių, ir dažnai nukreipia dėmesį nuo fakto, kad tai yra socialinių santykių ir jų priešiškumo suvedimui atgal į lokalizuotą kodavimą pasėkmė. Vietoje to, tai savotiškas graibymasis neegzistuojančių veiksmų pasekmių, veikiau keliamo įnorio, grynumas išlikti pagal „vienos įmanomos tiesos po dangumi“ logiką.

Toks teritorijos suvokimas pradeda žaisti jau eksplicitinę rolę formuojant sąlygas black metal estetikai. Nesvarbu, kokia nepagrįsta šios teritorijos logikos galimybė bebūtų, ar pasirodytų tiesiog kaip nulinės žiotys, tai apibrėžia pasipriešinimą deteritorizacijai – nenorimam persikėlimui kitur, anapus pozicijos, kuri atrodė užimta paties buvimu ten, arba kitaip – tapimu abstrakcija. Būtent ši, nenorėjimo užleisti to, kame nesi, prieštara ir įprasmina BM kultūrinius elementus, atsiduriančius pastovaus išnykimo nerimo sukeltoje inercijoje. Šio įvaizdžio jungtinė dezintegracija, pamažu BM tampant globaliu fenomenu (judant iš/į lokalumą), atsirandant nesuskaičiuojamiems kiekiams informacinės medžiagos, kuri charakterizuojama po šia abstrakcija intensyvėja konektyvumas ir tuo pačiu paveika bei prasmė. Kaip ir save jame individualizavęs subjektas – pats sau antgamtiškai nepritapęs, tuo neįsifiksavęs į ideacijos nubrėžtą vietą ir mobilus, „esantis tai ten, tai čia – visur“, per antagonistinį konektyvumą, bet ne integralumą. Galiausiai nebelieka dėl ko stebėtis, kad BM savąja logika pradėjo traukti ir tuos pačius, nors ir „ritualo kraujyje“ neinicijuotuosius į kultą, hipsterius.

Priešo fantazija ir bendras susitepimas vienas kito perversine erozija

Žinoma, dėmesys koncentruojasi tik ties viena iš daugybės galimų priešiškumo ašių (keista, jog tai reikalauja atskiro pabrėžinėjimo). Šio proceso savigynos politika ir tampa „dvasia realumui“ prievartos ir nuostolių, nuo kurių nukenčia estetinis tapatybės grynumas, kuris tokiomis sąlygomis, reikalaujančiomis pastovaus įsikišimo į jų stabilizaciją, negali išlikti grynu. Tiek ir pati black metal estetika (kad ir kaip ji dažnai juokingai ar absurdiškai beatrodytų) negali būti atskirta nuo šio antagonizmo, bet ji tuo pačiu įgyvena efektus ir pasekmes to, kaip estetiškai apibrėžia savo patoviai išderintą ir linkusį slapstytis priešą. Žinoma, šio geismo varoma aistra, figuratyviai abstraktus geismas (tuo pačiu ir darbai, inspiruoti to), atveria archyvo perrašymą tiems, kurie išpažįsta ideologiją, svetimą teluriškumui ar chtoniškumui – „trve blekeris“, žinoma, nepakęstų tokio išvedimo. Tai nereiškia, kad norint pasiekti kompromisą, dėrėtų vietoj to rinktis primityvaus (kiek jis suvokiamas, o suvokiamas atrodo menkai) postmodernizmo iškart nutiestą taką, pagal kurį „kiekvienas supranta save savaip įžemintais būdais“. Iš esmės šį tuščią lozungą reikėtų keisti „kiekvienas supranta save taip kaip įžemina savo priešą“. Tai, iš esmės, įtraukia ir patį Trigrašį į jų priešų gretas, kas mums patiems, žinoma, nėra nė kiek svetima.

Šios prieštaros yra pastoviame perkėlinėjime, kurio pasekoje jis tampa trikdis sau pačiam – įsigraužiant į puritoniškos abstrakcijos pagrindą, jo eksploataciją kitų įdirbiu, kuris senka savo produktyviu socialumu. Pradedant laikina šios kolizijos dimensija, kuri tuo pačiu ir yra deklaruojamo karo ašies pradžia, BM bando išlaisvinti veikimo galimybę, atnaujinamą per pabaigos pradžią patyrusį false-startą. „Laikas, kuris dar tik ateis“ yra trombuojamas įtūžio ir negalimybės paspartinti jo raidos procesų atėjimą. Apokaliptiškai ji sugauta terpėje tarp imanentiškumo ir to, ką šis gali pasiūlyti – jis numato ir suteikia pozityvų turinį galutinei kovai prieš visa tai, kam jis linkęs priešintis, parodant, kad paskutinė kova buvo visada čia.

Iš šios triukšminės aklavietės, abstrakcija išeigos griebiasi į dvi išsišakojančias kryptis: arba ji švenčia retroaktyviai sukonstruotą praeitį, kurios nebuvo (laikas, kurį užėmė telūrinės šiauriečių srovės, kuriant joms prieigą per gnostines praktikas arba pasitelkiant išsibarščiusių folkloro tradicijų rinkinius), arba konstruoja savo apeigas iš taško, kuris siekiasi anapus žmogiškojo laiko (gamtos didybė, atemporaliose Šėtono sukurtose negandose ar niekyje pačios reakcijos prieš viską, kas supa). Tiek kaip nostalgija pažemintai grynumo nekaltybei, ar tyrumui suvokimo, kas yra nežmogiškumas bei nužmogėjimas pats savaime. Tai, kas suriša šias dvi paskirybes draugėn, nors šios, bent jau eksplicitiškai, ir toliau lieka anapus black metal minties, yra pogrindybinis samprotis, kad dabarties pasaulis ir kaip šis pasireiškia savo grandioziška brutalybės banalybe yra tiek pat nepakeliamas, kiek jis yra be išeities iš jo pabėgti.

Galiausiai, visa tai kur kas blogiau nei bet kokia norvegų ortodoksų ar LLN chromatinio kanono tropų užšutinta nekrotinės juodosios nakties maro pekla. Tame juodmetalio vokalas (simboliškai) tarsi nusibrėžia savo desperacijos lygtį, tapdamas klyksmu minties, strigusios blogiausiame iš galimų pasaulių – vieninteliame galimame. Todėl visais aklinos savigraužos atvejais išeitis yra surasti kandaus pasipriešinimo galimybę sutelkiant svorį negatyviai neapykantos potencijai ir tampa laiko paieška ne imanentiškai brukamoje dabartyje ir ne sunkiai iš tokio atskaitos taško beišsukamai skirčiai ateityje, bet neatvykusioje praeityje.

Tęsinys antroje dalyje.

55508056_338522313459586_3734683890204278784_n

Vibracinės Rakštys

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.