Kaip atsižagsėti nuo kritikos ir ja nepaspringti

5bcdb602acb9fb9245ad46206fc385c3

Kritika — superdažnai nešiojamas ir linksniuojamas žodis plazdančiais sparnais, mėgiamai pris(is)kiriamas vienų kitiems ir kabinamas lyg nuopelnas. Kai kurių painiojamas su kad ir pačiu nuosaikiausiu priekaištu ar erzeliško prieštaravimo iniciacija, kitų — su gyvenamąja veikla, kai, pavyzdžiui, reguliariai rašomos knygų recenzijos, ir tuomet jų autorius imamas pristatyti, kaip literatūros kritikas. Žinoma, kai kalbama apie lietuvių literatūrą, 9 iš 10 knygų gali būti vienaip ar kitaip ‘sukritikuotos’ 9 iš 10 asmenų, nes netolimasis ir mus supantysis literatūrinis laukas, savo didžiąja dalimi parazitišku egzistavimu, nepasitenkinimui pasiduoda lengviau, nei knygų popierius ugniai.

Nesibaigiančiose eventuotose diskusijose dalyvauja self-proclaimed kultūros kritikai arba taip į panel’į įrašomi dėl reikiamo/tinkamo simbolinio bagažo; muzikos ‘kritikai’ už kelių dainos posmelių hermeneutiką, paįvairintą SEO raktažodžiais-’burtažodžiais’, savo banko sąskaitoje randa honororą iš dienraščio redakcijos; ir taip toliau. Kritikos kalba jau nuo seno yra virtusi tuščiavidure ir išdaryta reklamine kalba, tuo atsidūrusi situacijoje, kai naikinami patys jos pamatai — kurti nepriklausomą opoziciją. Kai stengiamasi suvienyti esamus antagonizmus, žūtbūt ištrinti Priešą ir Svetimą, tuomet kritika, jei neįstengia to atsiginti ir išvengti, griūva sugaunama žaidime ‘Žuvis ir tinklas’, o kritikai, jei būta tokių nuolatinių ir pasišventusių, medijose išdėstomi kaip kalbančios galvos, kurios tik observuoja bei komentuoja nuošalyje, o esant reikalui — ir tarsteli ką nors prieš kamerą. Tokia vazektomija kritiką saugiai integruoja į reikalaujamą kultūrinį mediumą, varantį spektaklinį kūrybiškumą ir jo mokymą seminaruose.

Kalbant apie internetus, socmedijas ir blogipelagą, į nežinia-iš-kur-kažkaip-iš-niekur išdygusius kritinius elementus, kurie principingai nesiruošia su niekuo steigti aljanso ir leistis į etatinį bendradarbiavimą, siekiama nežiūrėti rimtai (arba bent apsimetant įkirsti tokią nepaliečiamą heito pozą), dažniausiai imamasi siekti juos bandant ‘perauklėti’ palenkti į savo pusę, nuginkluoti, sudrausminti arba paversti bendradarbiais — panaikinti bet kokią potenciją tolimesnei kritikai ir jos poveikiui. Tokiais atvejais, su kritikais kritikuojamieji dažnai bando družokintis, bachūrintis, kolegintis, taip siekiant invaliduoti jų veiklą bei pastangas — esą, ‘mes čia visi iš vieno molio’, ‘tupim tam pačiam baseine’ — šitaip kritiką paverčiant nerimta pretenzija ir ją nuspiriant lyg nerūpestingą žaidimėlį stiklo rutuliukais. Susiduriama su transgresyviomis didesnės (sąlyginai) galios pastangomis šias figūras pateikti kaip bendroje aikštėje judančiuosius dalyvius, kaip ‘bendro tikslo’ partnerius, o ne antagonistus, priešiškai nusiteikusius padėčiai, kuriai toji stambesnioji galia ir priklauso.

Tokie funkcionieriai agresyvesnę kritiką malšina pacifistinio konsensuso paieškomis. Sutinkama ir pritariama, kad kažkas yra blogai ir negerai, bet gal kaip nors kartu, tarpusavio pagalba, galime tai spręsti? Vos tik kritinis elementas įsijungia į tokią raminančio optimistiškumo ekosistemą, jis pradeda savo pareigas — žiupsnis biškį pinkfloidinio dramatizmo — Mašinai. Ciniškesnė kritika yra virškinama ir toleruojama tol, kol atitinka sukontroliuojamas ir suvaldomas temas (bei jų pateikimo instrumentus — jei šie nesuvokiami, iškart seka atmetimo reakcija), objektus, ir kol tai daroma lengvai perimtinomis priemonėmis (todėl Facebook ir sunkiai atsiduoda realiai kritikai, nes užsimezga tarp-postinė polemika, vedanti į niekur ir nieko neišsprendžianti, tik nykščių paspaudimais parodanti, kas ‘nugalėjo’ šiuose urviniuose debatuose).

O jei vis dėlto tai kritikai išties noriai pritariama, paskiau gražbyliaujančiai bandant save su ja sugretinti ir būti allies su jos ruporais, kur kas efektyviau yra savarankiškai plėtoti tokią retoriką pačiam, o ne jungtis į bendrą darinį. Internete, ypač FB, ypač ypač Lietuvoje, ‘kartu mes stipresni’ dažnai yra išvirkščia logika operuojanti tezė, nes kritikos kontekste evoliucionavimas į didesnį gyvį sukuria arba naują pozicijos monopoliją, arba tęsia prieš tai buvusią ir būsiančią dekritizuotą viešpatystę.

Jei tai neišdega, tuomet, pasinaudojant jau turimu galios pozicijos statusu, mėginama šeipinant sukti viešąją nuomonę prieš tuosius kritinius elementus. Na, neretai net ir aršiausi visuomenės kritikai galiausiai patys ‘prisiduoda’ ir tampa, perkeltine prasme, festivalio ‘REAKCIJA’ dalyviais, sudarinėjančiais ‘neatrastojo’ Vilniaus kartografijas, institucijose skęstančiais tyrimuose arba kino festivaliuose pristatinėjančiuose dar vieną greitai užmirštamą ir, esantį šalia gausybės kitų greitai sušniojamų, filmą. Ir nieko keisto, nereikia raukytis. Kaip kartą teko išgirsti — gyvenimas mus visus iškastruoja (*kambaryje pritildoma muzika ir mąsliai nužvelgiamas Kurt Cobain plakatas ant sienos*).

large-pillow-fight

Apie stingstančią, nebesivystančią, stringančią ir sustojusią kultūrą, kaip kultivuojamas ir atsikuriančias kūrybines formas, jau prišnekėta, bet užakmenijusi stagnacija vaiposi ir kitame laido gale arba, kaip kai kas pavadintų, idėjų rinkoje: pavyzdžiui, kritika, kaip [kultūros arba ko tik nori] ydų/trūkumų įvardijimas bei demaskavimas, pati esti koreliuojančiai ydingu reiškiniu, nuolat besisukančiu savo duobėtame vieškelyje pernykščių lapų košės pasigavusia važiuokle, ypač kalbant apie kritiką, reiškiamą internete ir garbstomą, kaip reikalingumą ir būtinybę, o tai kritiką paverčia veiksmu dėl savęs pačios (bet nebūtinai savo naudai) — jojojo, gerai, kad tai yra, tai vyksta, apie tai kalbama, taip pasisakoma. Bet tik tiek. Galop kritika komodifikuojama iki tokio lygio, kad virsta atskira kritikos industrija, kurioje ‘kritinė mintis’ yra patrauklus dirbinys ir paslauga, gaminama kaip atskiras žanras, labai atribotas nuo praktinio veikimo.

Tampa madinga turėti ‘kritišką’ poziciją (nors ji dažniausiai yra arba tik raukšlėtas cinizmas, arba stuobriškas skepticizmas/kontarianizmas, besiviepiantis spekuliatyvaus ‘pradėkime diskusiją čia ir dabar’ kodėlčiuko kauke — žmonės šias surogatyvias moralines nuostatas dažnai vartoja kaip sinonimus kritikai) tam tikrais klausimais (ypač — nukreiptus prieš popkultūrą), tuo kritikos žanras yra puoselėjimas dirbtinu reikalingumu: išsikiša dar vienas reakcingas momentas, sukudakuojantis tuo, kad jei jau vyksta kažkas visuotino, populiaraus ir masyvaus, tai privalo atsirasti negatyvi bei prieštaraujanti opozicija tam — keli nuošalūs, bet girdimi balsai, kritikuojantys tą fenomeną; ir nesvarbu, ką jie sako, svarbu sako, svarbu vyksta pliuralizmas, žodžio laisvė, nuomonių įvairovė ir demokratija. ‘Nes kritikos mums labai trūksta’, todėl visokie visažiniai kūrybiškumo maestro skaidrėmis imasi edukuoti… kaip pradėti ir išmokti kritiškai mąstyti *kelių žaismingų emoji serija*.

Paradoksalu ar ne, bet madinga yra kritikuoti pačią madą, nors ir toliau joje sėkmingai dalyvaujant ir kooperatyviai prisidedant prie šios išlikimo. Daug kas mėgsta oriai pasivadinti kritikais ir būti tokiais vadinami, bet vis tiek, per dirbtinai supeckiotą prieštaravimą, toliau ambasadoriauja dominuojantį ir realias kritines jėgas malšinantį diskursą — arba naikinantį bet kokį tų jėgų užuomazgų modalumo formavimąsi. Daugelis žino, kad, tarkime, popkultūra (tampanti įprastu edžlordiškų pizdukų taikiniu-masalu) yra problematiška (o kas nėra?), bet dauguma jos kritikų sugeba dar ir būti pagalbingai funkcionalia jos dalimi. Tikroji kritika ir dominuojantis  diskursas-Tiesai yra nieku gyvu nesuderinami.

Kritikos industrija įkalinta žaižaruojančiose performatyvumo apsukose, ir joje yra svarbus asmens, kaip iškilaus vieneto, vaidmuo: dabar tokie puošiasi etiketėmis, kurios savyje netalpina daugiau, kaip keleto turimų pastabų siekiant ‘patobulinti’ dabartį, bet jokiu būdu ne keisti kažką iš esmės, nupurtant žemes nuo padžiūvusių šaknų. Kritika, iš tiesų palaikanti status quo ir jam tiuningu tik duodanti daugiau gazo, yra kaip niekad personifikuota, kai ‘kritikos’ daugiau yra pačiame asmenyje, nei jo pasisakymuose, kurių kartais trokštama tikrai ne taip, kaip tiesiog tos personos appearance.

society-of-the-spectacle-Tony-Eddicott-Babel-In-Bits

Tad kas gi yra toji kritika? Galbūt paprasčiau būtų eiti negatyviu keliu ir klausti, kas ji nėra. Na, kritika nėra, kai vienas nuvargęs arogantas eilę metų aprašinėja dvigalvį Karbo-Skvernelio monstrą, vis pakartotinai įrodinėdamas, kas ir taip daugeliui žinoma. Kritika — tai ne ‘Literatūros ir meno’ skiltis, ne manekenišku intelektualizmu ir gėlėtais natiurmortais mirkyti DOXA.lt tekstai, ir ne Knygų Mugės diskusija 3.11 auditorijoje, po kurios tos kritikos dar ir galima įrištos nusipirkti. Toks neprovokatyvus ir inkliuzyvus uždarumas su kritika tuokiasi sunkiai, kai jis tefunkcionuoja kaip galios normalizuoti pritaikymas.

Kritika nėra nuoseklus, argumentuotas ir visame-kame logiškas neigimas. Nemaža problema, kad kritika daug kam siejasi su absoliučiai neklystančia geležine logine argumentacija, visados išvengiant formaliųjų loginių klaidų (fallacies) ir tik tokiakritika gali būti laikoma legitimia, nes atitinka ateistinių sprandabarzdžių skaitmenos kalavijininkų dekalogą. Ne, logika, ypač dabar (*kempiniukas brėžia rankomis vaivorykštės puslankį ir paslaptingai ištaria ‘post-truth’*) nėra absoliutus kompasas, tuo labiau, neegzistuoja nei vienas asmuo ir nei vienas tekstas, kuris šimtaprocentaliai neklystų logiškai, nes, paprasčiausiai, tokia yra kalba (o ne, šitas argumentas yra logiškai nerelevantiškas!). Toliau, jei sieki kažką demaskuoti, pašiepti, kompromituoti, atlikti diversiją ar defamuoti, tai dar nėra kritika. Iš tikrųjų, klasikinio-tradicinio, bet pakankamo apibrėžimo esama kur kas paprastesnio: kritika nubrėžia, parodo ir įvardija ribas. Pavyzdžiui, visuomenės galvelėse bujoja raizgalynės mitų ir magiškojo mąstymo, kuris dažnai plinta ir daro įtaką, atrodo, ne(ap)ribotai, be jokios kažkieno intencijos oponuoti vedinam abejonės.

O kritinė intencija siekia besti pirštu į tam tikro reiškinio ribotumą, parodydama, kad jis nėra absoliutus ir begalinis, kad jame įmanoma surasti silpnų bei pažeidžiamų vietų, kad egzistuoja galimybė jį sugriebti čiumpant už pačios struktūrinės genezės. Pažymėjus ribas, galima ant žemės statyti ir kitą kritikos koją — veiksmo iniciaciją, alternatyvų siūlymą ir kitus gražius dalykus. Tai primeta, jog kritikos receptūroje visuomet esama idealizmo eilutės, tačiau tai nėra blogai, nes to reikia, kad po ribų identifikavimo sektų projekcija į kažkur ir link kažko. #UžKritiką, kuria galime didžiuotis! Jei rimtai, tikroji kritika turi kelti gąsdinantį nerimo jausmą; toli gražu ne pasididžiavimą.

Dažnai, norint kažką paveikiai sukritikuoti, būtina išeiti, ir gana toli, anapus diskurso (erzinantis žodis, bet jam nėra pakaitos, užtat yra smagus deminutyvas diskursėlis), supančio kritikos objektą — tam, kad būtų pajustas sveriamasis nuotolis tarp to, kas kritikuoja ir to, kas kritikuojama. Tam gali būti reikalingas ženkliai pakeistas kalbinis registras, nes tam tikros kilmės objekto neproduktyvu kritikuoti tos pačios ar panašios kilmės žodynu/leksikonu, kadangi labai nesunkiai ta kritika gali būti įtraukta į to paties kampo simbolinę plotmę ir nebeatskiriamai ištirpti tų pačių kalbinių priemonių grietinėlėje. Štai, jau senas bajeris, jog daug mūsų susilaukiamų komentarų būtent apeliuoja į ekspresijos formą, o ne į pačius teiginius — todėl, kad pati sudėtingesne ir intensyvesne raiška realizuota kritika daugelio tampa nebeatpažįstama, t.y. nebeperskaitoma, kadangi išklypo kritikos, kaip nuodugnios analizės, sąvokos neštas svoris. Skaitmeninės reprodukcijos kritikos mašinerija ištrynė kai kurių definicijų apibrėžtis, ir kritika yra viena jų — žodį vartojame dažnai, bet ar kaskart implikuojame tai, ko kritika yra verta?

Socialinė-skaitmeninė-internetinė-medijų tikrovė labai susilpnino kritinę intenciją — kiberviber online elektronikos suteiktas horizontalizmas jau virto rakštimi (no offense, kolega Vibracinės Rakštys), paprastai nusakoma prielaida, jog visi įgavo platformą saviraiškai ir pozicijos sklaidai, bet ne visiems šiems taškams randasi po auditoriją. Internetuose gali loti plačiai ir skardžiai, bet norint, kad kažkas atsilieptų, reikia sukaupti tai, ką dabar galėtume pavadinti kritiko(s) kapitalu. Labai panašu į socmedijų kultūrinį kapitalą, tik šis skirtas kritiko tapatybės introjekcijai. Pavyzdžiu gali pasitarnauti vienas vikingišką veido augmeniją puoselėjantis žurnalistas-kalbintojas, per kelių portalų migracinę kaitą susicementavęs sekėjus, kurių absoliuti didžiuma jį jau aprioriškai ir kone ikidiskursyviai priima, kaip ‘sveiko proto’ racionalų kritiką, kuris geba ramiai atsisėdęs išreflektuoti šį sudėtingą pasaulį.

O jau manėme, kad Apšvietos idealai patyrė fiasko — ne, toks ‘kritiškasis’ subjektas vis dar yra sektinas, net jei jam nepritariama, net jei jis yra absoliutus ideologinis oponentas, bet vis tiek galima ‘gerbti jo nuomonę už sąžiningą diskusiją ir dialogą’. Visa tai sutelpa po vienu stebuklingu raktažodžiu — ‘konstruktyvumas’. Esą, kritika turi būti nuosekli, pagrįsta, argumentuota ir t.t., o svarbiausia — geranoriška, norinti padėti, pasiūlyti išeitis, bet vis tiek serviruojant tam, kas dabar yra. Apie destruktyvumą ir konfliktiškumą negali būti nė kalbos — viva konstruktyvumas, nors nežinome, kas tai per daiktas, tačiau ‘o kur jūsų argumentai ir konstruktyvi kritika?’ puikiai suveikia, kaip komentarų sekcijoje vešintys sugėdinimai ir nuolatinis ‘nununu’ — nepateiki konstruktyvios kritikos, tai ir tylėk.

67250

Blog’inimas. Sakote, jis miręs? Blog’ų atveju, šio užsiėmimo nugiedojimas mirusiu tik paliudija, jog jie yra kaip niekad gyvi. Feisbuko srautą rutuliojantys žmonės retai kada skaito ilgesnį tekstinį turinį, kuriam įgaunantvos kelių šimtų žodžių apimtį jau įprasta įspėti ir pažymėti ‘nu čia ilgesnis toksai bus’, o blog’ai leidžia rašant savavališkai plėstis. Nuorodos į atskirą puslapį paspaudimas gali tapti naudingu filtru atsijoti tiems, kurie iš tikrųjų suinteresuoti skaityti. Ne tik Zuckerbergo mėlis žudo raštinę kritiką: žmonės mieliau jutūbėje žiūri tą patį spektaklį bandančias reaproprijuoti ir tuo subskraiberius renkančias spalvingas dekonstruktores, kurios gražiai sukramtytais pliūpsniais pasakys, kad šis amžius, ūūū, yra estetikos amžius, o mūsų internetas nėra Atėnų agora, kuomet manaisi esąs forume, o iš tikrųjų sėdi Romos cirke. Bundam!

Kartais tie interneto publikos reikalavimai yra tokie maži ir menkučiai, kad bet kokia ‘kitokybės’ ir ‘naujumo’ intervencija jau yra, na, kažko kritika. Jei tame įprastame apsikeitimų paplavų kibiro skysčiais rituale sužiba koks nors netradiciškesnis ir deviantinis nuomonės krislas, palydimas ‘hmmm, joo, stipriai čia pasakei’, toks prieš plauką šukuojantis juodos avies-baltos varnos neformatas automatiškai pastatomas į ‘aršios/aštrios kritikos’ domeną. Todėl, vietoj tarto žodžio, kartais sąmoninga tyla ir ignoravimas yra geresnė bei veiksmingesnė kritika kai kuriems fenomenams, nei bent menkiausias prasižiojimas apie juos. Svarbiausia kritikos paskirtis — nedaryti kam nors reklamos. Reklamos čia reikia nepainioti su paprasčiausiu žinomumu — reklama kuria sektiną prielankumo ir respektabilumo aurą, o žinomumas to dar negarantuoja, todėl idioma ‘bloga reklama vis tiek yra reklama’ yra šūdas.

Pozityvia reklama, kaip apsivalymu nuo galimo priešiškumo, užsiima ir tie, kurie save pozicionuoja, kaip kontrkultūrą (arba, žiaugt, alternatyyyvąąą), o priduriant apie tai, kas dabar yra vadinama kritika, tame esti daug… hipokritiškumo. Ko iš tikrųjų reikėtų idealiu idealiausiu atveju — bekompromisinio hiperkritiškumo, išvengiančio kalbos ir diskusijų ritualizavimo, kuriančio imperatyvą dalyvauti ir pasisakyti, kad tik tai įvyktų, kad tik nesibaigtų aptarinėjimai, privedantys prie formalios ir nominalios kritikos fazės, kuriai atsvara gali būti ne tik koncentruota ir radikali hiperkritika, bet ir tai, kas pavadintina meta-kritika: kritikos kritika, ką ir galėtų atstovauti šis tekstas. Žinoma, absoliuti hiperkritika ir anti-viskas irgi nėra gerai. Tada dialektika šlubuoja, kai viskas laikosi ant negatyvumo šluotkočio, bet, kaip jau sakyta, tam tikro projektyvaus ir imaginatyvaus idealizmo (kuris neturėtų būti nurašomas į naivų tikėjimą, kaip tokį) šaukštas sukuria judantį kritikos kūną, kuriam būtinas dar ir užbėgimas už tūpinančio lingvistinio primityvizmo, kuris kalbą mazochistiškai paverčia programine.

Akademinėje smėliadėžėje nesibaigiantis kritinės teorijos ir postmodernizmo reikalavimas turėti bei kelti abejones, paminti užtikrintumą ir apsisprendimą, nuolatos būti fluide, tarpinėje būklėje ir anapus gėrio ir blogio, leidžia sėkmingai gamintis ir atsinaujinti kritikos industrijai, taip distancijuojant patį kritikos tikslą kažką atverti, pasiūlyti ir pakeisti. Per nuolatinę abejonės produkciją (ką lengviausia pastebėti amžinuose diskusijų renginiuose) minties ir veiksmo atstumas tampa nebesutraukiamas, poliai vienas kito nebepasiekia, vėl numinėtas susvetimėjimas ir taip toliau. Kritinis mąstymas tampa normalybę ir įprastumą patvirtinančiu mąstymu: kritika yra priimama tol, kol neperžengia visuomenės nustatytų ribų, o pasigirstančios nepozityvios mintys elementariausiai stigmatizuojamos, kaip pramanai ir piktavališki melai, kaip noras arogantiškai pakenkti.

Galop, kalbant apie tą šaką, kurią klibiname mes, buvo nemažai iniciatyvų su išties sveikintinu fresh start, kurios dabar yra save užsidariusios vos ne copywriting biuro celėse ir karceriuose, kuriuose darbingai sveikina projektą po projekto, o kritika jų komunikacijoje egzistuoja tik tam, kad gimdytų idiotus. O komunikacija yra apnikta neblėstančios ekstazės, kuri interpasyviai įsisteigia tik dėl to, kad vyksta kažkoks, nėra skirtumo koks, apsimainymas informacija — the pure fact of being out there; komunikatyvi būtis ir esatis tampa pasitenkinimo šaltiniu. Pabodo apie tai kalbėti, verčiau prisiminti tuose laikuose, kai lietuviškosios medijos ir blogosfera dar kažką žadėjo, besisukiojusius žodžius: šių dienų maištininkai taps biurokratais. Nėra kitų pasirinkimų. Nes pasirinkimus suteikia autoritetai. Ir nepamirškite, kad į šį tekstą taip pat būtina žiūrėti kritiškai.

tiqqun

Refrenų Pelenguotė

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.