Juodmetalio uroboro virškinamoji sistema

a3bfd50f75b470e92e0a34502bdf9f1e

Antroji dalis (pirmoji — čia)

Istorija smurte: nulinės sumos ideologija

Apsibrėžus elementarų aiškumo kontūrą ties tuo, kaip black metal savosiose įsčiose išnešioja priešą, lieka neatsakyta tai, ką šis čia apskritai veikia ir kokie kovos būdai pajungiami į karą prieš jį. Visuomet save sugaunantis viduryje pačių ar kitų privirtos košės, black metal stringa ties neiginiu: jokio išrišimo, jokios transcendencijos, jokios apšvietos. Tačiau šis neiginys neprasidrėskia į švaresnę nuovoką ištuštintos apokalipsės arimuose. BM estetika yra obsesinis potraukis ir ilgesys totalybės aiškumui (jausmui ar intuicijai, jog viskas pagaliau stojo į savo aiškiai apibrėžtas vietas), tuo pat ir šios pasiekimo neįmanomumas. Kame visas šitas „grynumo“ geismas ir siekis, pasibaigiantis aiškumo dislokacija, kai pasidaro nebesuprantamos koordinatės to, ką laikei savimi ir prieš ką pozicionavai savo veiksmus bei pareiškimus? Tame, jog BM nuvokia, net ir savo neišbaigta ir tuo interpretanciniam daugiui pagavia gnoseologijos tradicija, jog priešiškumo laukas, kurį sistema kuria per jų epistemologinio sampročio gniaužtus, jog jų ideologinis priešas yra kažkas masyvaus, bet tuo pačiu ištirpusio bendrajame autofaginiame socialumo fone.

Kaip mizantropinis gestas, BM estetika yra įkvėpta pluošto kultūrinių artefaktų: nuo mistinių tekstų, požingsninių satanistinių self-help svaigalų apie beribį individo vaizduotės potencialą, radikaliai anti-utopinių baltų dėdžių svaičiojimų apie tikrųjų vertybių nyksmą būtuoju-būsimuoju laiku, masės pilkybės (įgavusios atspalvius, žinoma, ne dėl internalizuotų paties autoriaus nuostatų riboženklių) samplaiką, išgyvenamą kultūrinėje samplakoje steigiant pasipriešinimą – nesitepant rankų, ir tik taip ir tokį, jog šis nepasiektų jų pačių skūros iki literatūros, pragyvenusios savo „revoliucinės mados“ metą bei virtusios Penguin Classics tomeliais. Savo kontratakos egzistavimo būtinybę šis suvokia kaip jau randamą reakcijoje prieš fenomenologiškai patiriamus prasminius išsidarkymus egzistuojančioje liberalioje tvarkoje, bet užgožtus ar esančius ant numarinimo ribos, įpasyvintus nematomame sistemos keliamame netiesioginiame smurte.

Būtent todėl, kad pasaulio tvarka yra moderni, BM pasireiškia kaip beprasmis ir nihilistinis, tad šiam ir reikalingas nihilizmas kaip neva procesą skatinanti kontra-taktika. Atsikabinant nuo to, kas buvo išrašyta paskutiniame tekste, BM korporealumas iš esmės grįstas ne nežabota praktika (ši tarsi jų per daug neatskiria nuo panašių mizantropinių kultūrinių darinių, o minties užuomazgos, kuri pasireiškia praktikoje savo neišpildymu, antagonizmą totalybei (visam spiečiui objektų, kurie šią abstrakciją supa)), kuris iškeliamas į universalios pasaulio tvarkos vaizdinį. Rizomatiškai difuzijoje susimaišę smulkaus terorizmo aktai tampa tiesiog dėvima atributika, nebent iš to pasotinamas antagonizmas (atveriama galimybė naujai plėtrai) – šis antagonizmas tampa antropiniu, kitaip – nukreiptu į tai, kokį krūvį žmogaus sąvokai galima sukrauti ir ką ši galėtų reikšti dabar.

Tad black metal, vis ir vis tebepjausto save į du, be jokios elementarios tikrovės apšvietos ar išėjimo iš to, ką nori sunaikinti, ir nuo kodų, nuo kurių stengiasi pabėgti, susirakindamas į antinomijas, kurios, nepaisant visko, viena kitos nesugeba atšaukti. Kaip XX a. pabaigos kaukianti, traškanti ir burzgianti chaotinė betvarkė (globalėjančios kibernetinės transmisijos ūžesyje), randanti vienintelę sau derančią nostalgišką artikuliaciją vietinio paveldo mementų pagalba, senovei, jos karšligiškam šaltakraujiškumui ir archajiškai mąstysenai priešo-draugo perskyra (aptarta praeitoje dalyje). Tačiau vienintelė forma, kuria ši praeitis suprantama – per louneristinį individualizmą ar nukvakusį ideologizavimą to, kas neišsipildė ir neišsipildys.

Trumpai tariant, black metal estetinė abstrakcija savo išgyvenimą redukuoja į nuliškumą – kondensuotą formą, nesąmoningai tapusią ženklų ekonomija išgyvenančia iš kredito, suteikiamo to, prie ko ji gali prisišlieti pozicionuodama tai, kaip priešybę savo pačios efemeriškumui. Susidūrus su šiuo nekantrumu ištuštinti gyvenimą nuo substancijos tam, kad pasitikėjimas save įsteigusia abstrakcijos institucija būtų grąžintas. Kraujo ištroškusi represija čia sugrįžta nepatenkinamu noru išvysti civilizaciją jos estetiniuose šipuliuose, taip atkuriant bent jau galimybę naujai atrasti pasimėgavimą tuo, kas „paprasta“ ir „savalaikiška“. Pleišto pergalės horizontas, ar veikiau morka kabanti panosėje, taptų riba naujai apykaitai bei apytakai, paradoksaliai prarydama ir patį pasipriešinimo idealą, šiam patiriant mirtį vos kerštui pasitenkinus.

Slapstiko nekronomika: tarp išimties ir „normalumo“

Ten, kur esame įstrigę esamajame momente, aktyvusis black metal nihilizmas atsiduria paradoksaliose pinklėse: iš esmės pergyvenęs savo paties laiką, bet dar gajus tuo, kad nėra pasiekęs savo projekto galutinio loginio taško. Kiekviena racionaliai grįsta ar pragmatišką pagrindimą turinti veikla yra tarsi perdėm limituojanti, limituota ar per jėgą įsprausta į realybės sukuriamus naštos gniaužtus – savotišką prievartą nepaliaujamai kartotis. Geriausia, ką tūlas gali padaryti, norėdamas nuo to atitrūkti, yra tikrovės vengimas, galiausiai ir susiduriant su niekiu – išvada, kad nėra nieko, kas būtų „tikra“. Tačiau į viską įsipinant suspenduoto teroristinio smurto etiketui, kitaip išliekančiam norui išvalyti ir supančią aplinką, nihilizmas palaipsniui deaktyvuojasi. Taip jis sutapo su kokybėmis, kurių prieš tai nekentė: išpasyvintu siteminių apraiškų veikimui, savicentruotu reakciškai bambančiu nihilizmu. Kitas kelias, dabar aiškus tik retroaktyvios hipotetikos pagalba sukonstruotu kontra-faktu, iš esmės todėl, kad niekada nepasiteisino ir neįvyko kaip bandymas gvieštis aistros realiam nenukrypsant į teroro estetikos fetišą: pateikti tašką apčiuopiamybei, ne realybės destrukcijos (apraiškų, kurios išlenda kaip trigeriai, nesitalpinantys į ideologinius normatyvus), bet anarchiniams vektoriams, temperuotiems individualistinei vizijai, siekiančiai minimalių skirtumų.

Supančios realybės burbulo sugrąžinimas į išorinės aplinkos grynumą tolygus paviršiaus išniekinimui, išdalinant iš jos suvokiamos vienovės, norint atpažinti menkiausius galimybės skirtumus ir blyškėjančios kalbos numanymą, kuri šį neva, vos ne vos, apibrėžia. Tas „vos ne vos“ ir yra afektinė investicija, kurioje viskas tampa priklausomybe, o šioje ir atšaukiama tam imanentiška išimtis. BM ideologinė savęs pačios abstrakcija yra tarsi klaidos produktas nepavykusios dialektikos, savo atskilusiais galais pjaunančios užstrigusią plokštelę pasaulėvaizdžio, kurį bando atmesti. Visa tai kohabituoja neįmanomybę atsiplėšti, todėl kultūrinė erdvė, kurioje ši bando rasti savo vietą ir tęstinumą, pavirsta išdailinta karo dykviete, nepasidalinimų zona, destrukcija be taip trokštamo apsivalymo ir prasmingos optinės rezoliucijos. Tai, kas, iš pažiūros, buvo nuneigta – išnyra su sava neigimo potencijos smarve. Nepaliaujamas entropinis savęs graužimas, kuris pamažu tik stiprėja. Išrišta niekyje abstrakcija, to pasekoje, joje ir įsipainioja.

Neturinti jokio kanoninio gylio, susidėjusi iš atliekų to, kas maža jau beturi bendra su savo praeitais identitetais (idealizuojamos impozicijos, gyvenančios savo gyvenimą kaip atminimo artefaktai ar visa ko pradžios iliuzija), tanki ir išpampus black metal abstrakcijos struktūra tampa kompleksiška, per daug problematiška pačios savęs savivokai institucija. Tai ir yra šių įtampų produktas – to, kas buvo nebendramatiška tarpusavyje ir to, kas ištuštėjo pamažu palikdamas savo formą asimiliacijai su kitais kultūriniais dariniais, jokiais būdais neprimenančiais kultūrinio palikimo, bet veikiau metastazių sudirgintą virškinimo sistemą, kurioje tai, kas nesuvirškinta, virsta nuosėdomis, virtusiomis savais tropų rinkiniais: operatiškumo, tonalumo, folkloro, storžieviško punk rock, vaiskiai saldaus melodingumo, perdiegtos harmonijos ar atonalumo.

Savyje suspenduota įtampų atverta erdvė ir yra tai, kas atskiria egzaltuotą black metal laikyseną tvarumo iliuzijai nuo triukšmo, o erdvėje įgyventas formalių (dažnai estetiškai uniforminių) taisyklių dažnių atsiribojimas nuo išorėje nepaliaujamai vykstančių procesų — kaip, tarkime, šižoidinio atomizavimosi į triukšmo sukurtą atsitiktinumą, bei jo nudrėgtus kelius švariai perskalautoje mitologemoje – atviroje cikliškumų persisukinėjimams vis iš naujo – vėl be konkretaus salyčio su ne(be)egzituojančiais atskaitos momentais ir jų balkšvų laikinybių atkūrinėjimui iš liekanos embrioniškumo. Kartu su vidinių įtampų ir problematikos, kuri tampa savotiška normalizuota arba tvirtai įašinta black metal dinamika, kurianti iliuziją, kad nuošalės implozija (kokia ji bebūtų, čia būtina kaip sąlyga išsilaisvinimui) žanro kanonams jokiais būdais negresia (tiek kiek bando to siekti lyrika, garsu, įvaizdžiu ar kitais būdais savo kultūriniais produktais vartotojuje iškrapštydama sensorinį atsaką), tačiau tai ir atitolina ją nuo savo įšalėmis pilotuojamos transgresijos, atmetant bet kokį agentiškumo lygį. Tas black metal, kuris save suvokė kaip ryjantį ir asimiliuojantį savo vis abstraktėjančią priešų bandą (tebūnie šie estetiniai, garsiniai ar ideologiniai) išskirtinai tik tam, kad įgautų autonominį terpės statusą savo vertės išgryninimui, vedamam transgresijos prieš viską, kas sekė iki tol, link, išsikreipė į fenomeną, kurio loginio ir estetinio turinio tarpai pamažu prisipildė impotentiškų ratu savo inercija įsukančių iliuzijų, dabar vertą nebent tik pelnyto gailesčio ir atsidusimų.

Taip pat, kaip turėtų būti išmestas į nepavykusių aiškinamųjų modelių istorinį šiūkšlyną sutrešęs subjektyvumo (ar jo konstitucijos) suvokimas bandymais šį sugraibyti primityvinta asimiliciacijos/atmetimo dialektika, turėtų būti atmestas ir bandymas suvokti black metal užsiciklinant ties jo deklaratyviu idealizmu apsivalyti nuo, neva, vengiamų išorybės įtakų – savotiško dogmatinio į save susmunkančio puritonizmo. Iš tam tikro formalistinio, Šuntančiam Trigrašiui būdingo atskaitos taško, net ir paties elementariausio neandartalietiško black metal nuo tikrovės apsibrėžiama metonimija nėra užpildyta neperžengiamomis stepėmis ar neįžengiamais miškais (kaip turistinius atvirukus beprimenantys albumų viršeliai bandytų sufleruoti) – visa tai yra veikiau tik fantazmagoriniai subproduktai, laužiantys savo šviesas nuo stebėtinai seklių lakumos paviršių, kurie vargiai savyje talpintų bet kokią kanoniškai išgrįstos modernybės ar iki-modernybės ‘gelmę’. Šie paviršiai, nei perdėm chaotiški anei boluojantys stagnacijos ramybėje, sudaryti iš neuniformizuoto, tankiu klampaus, koaguliuojančio kokteilio, save pastoviai pozicionuojančio terpėse, patiriančiose pastovias įtampas tarp homogeniškumo ir heterogeniškumo – visiško lakumo ir įkalinančios solipsistinės kalcifikacijos. Tad ir autonomija yra reali ir galima tik tiek, kiek nukreipta ne į išorę, bet ėjimui per pačią save.

c82394ae907c08a65637eec4938f5a73

Vibracinės Rakštys

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.