Klubai, Geismo Mašinos, Žmonės arba ‘Kas čia pas jus bare pigiausia?’

8fc075515ed0959406cdb20354f87240

Niekad nieko gero nesitikiu iš naktinių klubų. Tvanku, dūmai, po pusvalandžio užpuola depresija, ir pradedi dairytis, kaip čia greičiau namo, kol draugai dar pri pamiati. Prie įėjimo pasitiks plati šypsena: „Malonu, kad lankotės… Tikimės, grįšite”. O tarp „malonu kad lankotės ir tikimės grįšite” porą valandų plaučiai kvėpuos nikotinu ir rūbininkė spės pradanginti tavo striukę. Nieko gero nesitikiu iš naktinių klubų.

— Malonu, kad lankotės!

— Rimtai? O galit parodyti, kiek malonu: va tiek ar va tiek? — išskėčiu rankas, ir plati šypsena dingsta:

Įeikite.

Stano, ištrauka iš knygos ‘Kiek kainuoja ilgesys’ (2004)

Tik dabar vietoje šypsenų prie įėjimo, pagrindiniu kviečiančiuoju komunikatu tampa socialinių tinklų informacinis viliotinis; pasitinka tik plekšnojantis ir feiskontrolinantis apsaugos personalas.

Būtent plačiai prasiveriantis nuotolis tarp išdidintai pažadukiško reklaminio turinio (kurio, suprantama, pasirenkama rinkodaros forma būdinga absoliučiai viskam, ką norima prastumti) ir patekimo į klubą bei veikimo jame, yra vienas tų akysna suašarojančių krislų, kurie kiršina net jei nesumanai nueiti į tam tikrą klube vykstantį renginį, o tik pavartalioji event’o aprašymą, pasivarvini nužvelgęs darbščių grafikos dizainerių suplotus cover’io paveikslėlius, ir įvertini, kiek daugmaž realus įspūdis ir patirtis bus atitrūkę nuo to, kas ir kaip yra virtualiai siūloma.

Kassavaitgaliniai dūzgesiai kaskart yra rūpestingai įtaigiu ikonotekstu įrišami į ypatingos bei unikalios reikšmės vyksmo deimančiuką — Įvykį — tu to negali praleisti, bus nepakartojama, šis Įvykis pildysis tik kartą gyvenime, visiškai vienetinė proga tai patirti, pajusti, išgyventi. Ta-dar-viena-naktis-klube yra kiekvienukart pristatoma ir pateikiama, kaip to-dar-nebuvo, once in a lifetime, tik šiąnakt prie grotuvų liesis ‘kiečiausi DJ rinkos lyderiai’.

Ar Vilniaus, ar Kauno ‘elitiniai’ naktiniai klubai — tik desperatiški (taip pat labai simptomatiški) to ir to paties pavyzdžiai, kuomet ‘atmosferos’ dėlei yra išdegusiai sekama (Vakarų) Europos etalonu ir norima turėti Aukštos Klasės Klubą, pasiekusi Lygį ir Standartą. Žinoma, dedamos pastangos yra išvystamos nesunkiai. Patys klubų renginių aprašymams išperėti čiulbžodžiai yra sutverti su palaužytos galvos juslele — pagaulu, patrauklu, žadina smalsumą; o kūrybinių industrijų lyderiukų įpaišyti plakatai toliau vientisai pratęsinėja klubų uniforminę estetiką, siekiančią neleisti nė sprindžio kristelėti įsivaizduojamai berlyniškajai kartelei, tapusiai Lietuvos klubinės kultūros religija.

Pavyzdžiui, koks nors Lizdas laikomas tokiu svarbiu ir reikalingu, nes nėra su kuo jo aname mieste palyginti. Jis toks vienintelis, bet vis viena kibiai ir pabrėžtinai itin mimetiškai įsitvėręs nuo sostinės tricke-down’u pareinančios jaunimo kultūros sprando, kas vis labiau verčia suabejoti, kiek dar liko to mitologinio ‘kaunietiškumo’ ir ‘Kauno vaibo’. Tegyvuoja Vilniaus-Kauno dvipolio mimezės difuzija.

Sąžininga yra pridurti, kad prie šio klubo vienvaldiškos sėkmės prisideda ir strategiškai ideali lokacija bei atitikmenų/alternatyvų nebuvimas Kaune (apie ką, jau politiškesniame kontekste, bus rašoma ir po to). Tik visa bėda, jog internete ši gūžta save pozicionuoja stipriau, nei aplanko įspūdis įsigrūdus į tą ankštą kamputį Nepriklausomybės aikštėje. Aišku, jei nesi dar vienas hipernusiteikęs tarčiokas, bet nori garso ir, svarbiausia, to, kas iš tikrųjų yra proponuojama veidaknygės pliurpaluose — kokybiškos patirties.

Viena iš priežasčių, kodėl apskritai į tokią jägermeisterišką tvankumą Soboro šėšėlyje dar verta bristi, yra klubo pajėgumas sukontraktuoti solidesnių elektroninės ir šokių muzikos (labiausiai techno) prodiuserių bei kūrėjų. Gumulas gerklose, nes džiugu, jog kažkas atvaro, bet antakiai svyra, nes Lizdo administraciniai šulai niekada nepasibodės nurodyti tikslesnio laiko, kada būtent toji įžymybė pristos prie kolonkių įsiūbuoti žaismo šykščiuose kvadratiniuose metruose.

Sena, prekybos agentų keliamam suerzinimui prilygstanti metodika, nukreipta į eilinį išlaidų ir vartojimo skatinimą. Nori paklausyti vakaro hedlainerio — kantriai iššok išskaidyto pulso local support’ą, o per tą laiką dehidraciją eliminuok bare siūlomais gėralais, kuriems suskamba antroji šio teksto pavadinimo sekcija. Nieko tokio, tarp kokio ketverto-penketo (tokiais balais neretai būtų galima įvertinti ir jų selektinamą muziką) besimainančių diskžokėjų nežinomais vardais naktyje slepiasi ir pagrindinis muzikinis užtaisas-smogikas, kurio niekaip nesulaukiant norisi paprasčiausiai palikti teritoriją.

Ten, klubuose, sintetinės muzikos kūrėjai/prodiuseriai praranda savo nuveiktą kūrybinę įtaigą, nes yra okupuojami nekintamos klubinės Tvarkos — besikratančio traukinio į pragarą. Viskas liejasi į vieną užpisusį simuliakrą, kai muzika sutapatinama su judesio enerdžaizeriu, kūrėjai tampa tik grojėjais a.k.a. linksmintojais. Vyksta nesibaigianti ir pakartotinė suklubinimo inžinerija, įsivelianti durų atvėrimu ir susitraukianti užvėrimu.

Muzikos, kaip meno, komunikacinis faktorius yra prakaituota ranka nubraukiamas ir atiduodamas drėgmę generuojančių kūnų purtalui — jei ten įžengei užgaudyti dažnai hipnotinių techno tekstūrų, esi lopas ir tau ten ne vieta, nes tu, krw ble, turi TŪSINTI. Pagal tą patį BPM dažnio brėžį, nes ant jo sijų ir laikosi klubo lubos, sienos, grindys ir visas tas pragariškas/peregariškas erdviškumas. Be to klubai sugriūtų, jų vietose suželtų krūmynai, gyvūnai atbėgtų rupšnoti žolės, o mūsų numylėti VICE profai atvažiuotų filmuoti dokumentikos. Jauno žmogaus kūnas, kaip eilinis galios taikinys, gyvena ir pulsuoja 120-140 dūžių per minutę, ir negali sulėtėti, kadangi abipus tavęs ritmą diktuoja soliariuminis ruduo bei aptemptų maikonų torsai. Jei savęs rezignuotai neatiduodi klubiniam režimui, ten neįmanoma jaustis išpildytai jaukiai.

Tad kiekvienąkart savaitgalinėmis tamsybėmis ten suktelėjęs, susitrenki su Tuo Pačiu ir per marmūzę gauni Tą Patį. Kassyk mentalinė ir fizinė savijauta išlaikoma tokia pat, jei ne blogesnė, tai yra tiesiog kaip klube — ne daugiau ir ne geriau. Kas iš to, kad ten atvyksta svarbūs vardai, jei jie nuvertinami ir nuvertėdami gęstančiai blanksta klubiniuose vartojimo ir masės išsisunkimo imperatyvuose, ypač, darsyk pabrėžtina, kai net iš anksto nežinai, kada jie gros, kadangi organizatoriai nesivargina to pranešti. Socmedijų obliuojami konceptai galioja tik komunikacijoje ir jos šlapioje fantazijoje — materialioje erdvėje nebegalioja nei konceptai, nei koncertai, todėl lygtis susipaprastina iki ekologinių mainų fizūchos.

Kas vyksta dabar, dabar — veržlus bandymas iš naujo išrasti klubo tapatybę, neva pakelti to, kas laikoma ir suprantama Klubu, lygį (palyginus su 10-15 m. senumo stoviu, jis, vienaip ar kitaip, pakilęs), tačiau socialiai tai visada liks saviatsikūros simpoziumas, darbų maratono atpildas ir likusio pragulėto & prasivartyto savaitgalio priežastis. O atchodai padės susikaupti artėjančiai darbo savaitei, nes moralkės vers atgailauti ir išsipirkinėti kaltę už praganytą laiką. Vis vien esi įkalintas mąstymo ratsukyje, instaliuojančiame tau nuostatą, kad jei nenuleki į klubą, skaityk, tavo savaitė, tavo laikas, o tuo ir tavo gyvenimas, nėra visavertis ir pilnai realizuotas, kas klubus įstato į vieną primityviausių kultūrinio gyvenimo/laisvalaikio formų, ir nieko naujo, juk #WeLiveInASociety, kurioje daug kam tai yra įteigta kaip būtinybė. Daug kam neatsiejamai ir yra.

Lizdas, koks jis suprestižintas bebūtų, ‘su išskirtiniu ir nepataikaujančiu požiūriu į muziką’ (:D), vis tiek nuolankiai tarnaus senai kaip pasaulis funkcijai, kai liaudis po savaitės susigrūda išsigręžti. Tik konvulsyvus užlėkimas pastraksėti drabioje prieblandoje. Tik amortizuotas bakchanalizmas. Tik tūkstantis ir viena naktis. Tiek, kiek sugebėsi išsilaikyti ant pursluojančios bangos, paryčiais dūžtančios į nuovargio molą.

898f8473a4aa73c6f4291b37bd7f3fc8

Dabar rimčiau ir šalčiau prabilkime apie klubus juosiančią politiką, kas yra nepalyginamai svarbiau, nei prieš tai išdėstyti prijautimo muzikai skauduliukai. Apie tai, kaip reivo kultūra nuo pat savo pirmo trūktelėjimo veikia politinio pasipriešinimo sąkandžiu, ne naujiena ir mūs vietinei publikai, kai tam skirtos egzaltuojančios dokumentinės ekranizacijos išrodomos lankomuose kino festivaliuose.

Bet ar iš kitos ekrano pusės, čia, Lietuvoje, įmanoma imti domėn klubus ir reivą, kaip artikuliuotai užsimezgusią kontrultūrą, kuomet susiburiama dėl bendruomenės ryšių stiprinimo ir užguitos ne(be)galimybės jaustis saugiai? Vis praūžtantys nelegalūs ir nesuderinti reivo vakarėliai netradicinėse ir ‘vienkartinėse’ vietose (‘lokacijos teirautis organizatorių’ ir t.t.), kaip kokiame nors ex-mėsos kombinate, labiau primena taškuotus greitojo degimo ‘laukinės dvasios’ protrūkius, po ‘postmodernaus tribalizmo’ ir ‘nomadiškumo’ teorizavimais atsidengiančius nerūpestingos pramogos, hedonizmo ir pasilinksminimo šleifais, nusikertančiais sulig paskutiniu freetekno takelio trenksmu.

O be konvulsingai klajojančio psy-jūdžio, ar Lietuvoje elektroninės muzikos klubas šiomis dienomis gali įsikurti ir veikti rezistenciniu tikslu organizuojant kolektyvinę iniciatyvą, erdvėje skatinant ne vartojimą, bet solidarumą? Galbūt to katalizuojančiai paskatai reikia kokio nors apčiuopiamo ir destruktyvaus įvykio, iššaukiančio reakciją? Prieš dešimtmetį Lietuvoje prašienavusi ekonominė krizė to neišlukšteno, bet kitose posovietinėse šalyse (stiprus pavyzdys — Čekija) techno reprezentuoja dalį apskritai egzistuojančio pasipriešinimo.

Štai, ne tokioje nutolusiose šalyje, kaip Ukraina, kurioje militaristinių veiksmų ir ekonominių negandų nujotas Maidanas paveikė kultūrinę sferą, vadinamieji release mechanisms nuvedė iki sostinėje jau užsičekinusio Cxema judėjimo, užsikūrusio kaip atsakas į šalies politinę padėtį. Reikalas tas, kad tai, kas Cxema konceptu transliuojama Ukrainoje, Vilniuje yra rekodifikuojama tik į modną tūc-tūc be jokios politinės kilmės atramos.

Vienas glaudžiai su šiuo judėjimu susijusių anti-viktimizacijos šūkių ‘Poor but cool’, skirtų oriai palaikyti vienas kitą nepritekliaus sąlygomis per tam reikalingu eskapizmu konstruojamą erdvę, miesto centro aukso lietaus Opiume virsta tik ‘cool’. Ar šio klubo aplinkai ir jos lankytojams įmanoma paraleli Cxema idėjų sklaida, kaip apleistose vietose susirinkusiems režimo užguitiems ukrainiečiams? Vargiai. Kaip nusakė vienas ‘schemos’ vakarėlių lankytojų, Cxema is not a party where you go to chill with friends. You go there the same way you’d go to work.

Vis dėlto už Opiumą opesnis opusas ir detalesnė analogija nusitaiko ir į Sakartvelą, kurio klubinės tėkmės nuosėdos buvo nugulusios ir Kaune, ko apetituojančiai priešistorei privalu išskirti Bassiani naktinį klubą Tbilisyje. Šis kovingai pasisako už LGBT bendruomenės teises, tuo vienijančiai tapęs judėjimo vėliavnešiu Sakartvele, po savo stogu pradėjęs telkti prieš tai atitrūkusiai fragmentuotą aktyvą.

Taigi, vienoje konservatyviausių ir homofobiškiausių Europos valstybių, draskomų griežtai išpažįstamos krikščionybės, klubas, kaip mėgstama publicistiškai užsaldinti, tapęs tikra laisvės priebėga, praeitąmet nukentėjo nuo represyvių reidų, kurie motyvuoti netikėtumo nekeliančia narkotikų pavojaus šmėkla, tačiau politinės potekstės — menkai nuslepiamos. Atsaku kilusi protesto banga sušokavo paprastą, bet efektyvų šūkį: ‘we dance together, we fight together’.

Ir štai, prieš mažiau nei metus Lizde sukosi draugiškumu apsilydžiusi fiestelė su didžėjais iš to paties klubo, kovos šūkį ‘diplomatizavusi’, kaip nesunku susiprasti, tik iki ‘we dance together’. Kur čia imsies kovoti, kai juk nėra prieš ką: Lietuva ir Sakartvelas — tokios draugiškos, broliškos tautos, o tai užantspauduoti karštu petys-petin vašku atrieda ‘vyrai už pulto’.

Lizdas, kaip dar viena skystai pasyvios rekreacijos šventovė, šį Bassiani politiškai nuteiktą ir įdiegtą politinį kirtį visiškai pacifikavo liberaliu amebiškumu, renginį transformuodami į dar vieną nudaužtą smagybybę, depolitizuotą taip, kad atitiktų jų, kaip ten skelbia jau anksčiau nurodytas FB aprašymėlis, ‘išskirtinį, nepataikaujantį požiūrį į muziką ir estetiką’. Jei jau taip, tai net ir muzikos bei estetikos sąveikoje šis ‘požiūris’, jei ir yra ko nors etalonas, tai tik cielo konformizmo. Nes anas atvejis šiais elementais neapsiribojo, kadangi pirmiau, kaip priežastingumo nuoroda, žingsniavo politika. Dera paminėti, kad draugystė, kaip reiškinys, apskirtai sunkiai išsistenėtų net ir po pilnuoju ‘we fight together’, kai vietiniame kontekste neišsigvildena net ‘we dance together’, kadangi ten, Lizde, daug kas šoka todėl, kad daugiau nėra kur — zonos solidarumui nepalikta, kuomet kauniečiai už nieką ir prieš nieką nekovoja.

Bassiani klubas, iškalbingai įsikūręs po apleistu stadionu (nepalyginsi su Lizdu akinančioje miesto širdyje), turi salę LGBT vakarėliams ir juos rengia kiekvieną savaitgalį, ir šių kilmė yra LGBT iniciatyvos, o ne mados bei paradinio politkorektiškumo reikalai Lizdo pusėje, progai išpuolant sukuruojant kelis ‘freševent’ėlius dėl įvairovės. Aiškaus ir tvirto politinio būvio stygiaus problematika reklaminėje komunikacijoje neužsimazgo: į patį klubą susirenka tikrai ne pačiomis tolerantiškiausiomis ir solidariškiausiomis nuotaikomis išsipuošę asmenys. Yra tekę išklausyti pasakojimų, kuomet prie klubo rūbinės į veidą svaidomasi plintusinio srėbalo homofobinėmis remarkomis, kokių dar niekad iki tol nebuvo tekę girdėti. Na, matyt, draugiškumo kampelyje gali draugiškai įsiterpti ir žeminimų bei neapykantos kokteilis.

Negana to, vienas iš Lizdo ‘garso instituto’ chebrytės veikėjų, yra vokaliai internetuose pasisakęs prieš abortus (turbūt ne paslaptis, kad klubuose merginos ypatingai saugo savo gėrimus; būtų ramu žinoti, jeigu Lizde, ar po jo kur privačiau, nei viena nebuvo išprievartauta, bet vilties maža) bei pabėgėlius, tuo pat užsigardžiavęs islamofobija. Užtat draugystė su progresyviais klubais yra ‘let’s davai’, nes pelninga ir reikia neatsilikti nuo vakarų saulės kaitra atspinduliuojamų ‘together we stand’ trend’ų. O Bassiani nariai, kaip ir sauja susijusių technaščikų, būna labai matomi vykstant Tbilisio Pride, pridedant ir tai, jog klubo politika apima ir narkotikų klausimą — kažin, ar Lizdas apie tai bent šį bei tą tarstelėtų; karčiai juokingiausia, kad net Keulė Rūke šonkaulinė šiuo klausimu geriau pavaro. Toks retorinis-bet-ir-ne klausimas: ar Lizdas pražygiuotų praide su savo vėliava?

Atodūsis. Istoriškai klubinė kultūra yra neatjungiamai įkrėsta politiškai ir, grįžtant prie pradžių, ne taip seniai Skalvija vyniojo dokumentiką apie žymųjį Studio54, kuris buvo vienintelis, šokdinęs tiek LGBT, tiek draq queens & kings, tiek juodaodžius — impresyvu, turint galvoje laikmetį. O Lizde savo lizdus toliau suka macho kultūra, kur apsitorčinę virai kabinėjasi prie tų kelių klube esančių merginų, kol tuo tarpu vietinis kontingentas, pasikartotina, vietoje solidarumo, nevengia užsiiminėti neapykanta grįsta retorika.

Galbūt, kai turint tokią nuosavybę pasijuntama vieninteliais scenos šeimininkais, iš reiverių tapus paprasčiausiais verslininkais, bet toliau apsimetinėjant Kauno ‘undergroundo’ dalimi, iš tikrųjų nelabai tebėra prieš ką kovoti, todėl belieka pamoti cerkvės šešėlyje, prie buvusių ‘Lietuviškų patiekalų’, užeiti vidun apsimesti draugais.

Bet, galų gale, Lizdas čia boluoja tik kaip dar vienas simptomas. Vėl įjungus gaublį, pasauliniame rinkos ekonomikos kontekste reivai ir elektroninė muzika netenka savo rezistencinio ir kontrkultūrinio ašmens ne tik dėl to, jog tai perimta mimetiškų šiuolaikinių post-subkultūrų, kvėpuojančių meniniu pozityvizmu, bei jaunų pasiturinčių kietuolių, bet ir dėl verslo pastangų inkorporuoti šį judesį į ofisinio darbo (!) kultūrą (paminėtini Bruklino afternoon raves), neapeinant ir Lietuvos. Prisiminkime tai, ką liaudis mėgiamai tagina #HumansOfLateCapitalism:

Na, o alternatyvai ir išeičiai tokiais atvejais dažniausiai siūlomas saviorganizacinis-bendruomeninis reivinimas ir saugios klubinės erdvės steigimas, kaip priešprieša grynajai transuotai rekreacijai, ir tai galėtų būti mūsų tipo-šūkio parafrazė: nesankcionuoti šokiai architektūroje, turintys kontinualaus veiksmo įtrauką, o ne tik trapų pastrakaliojimą keliskart per metus. Politiškai angažuotas reivas vyksta okupuojant infrastruktūrą, skirtą kitkam, ją rekodifikuojant, ir taip, bent trumpam, projektyviai atsiimant viešąsias erdves, tuo depersonalizuotos socialinės vaizduotės norą bei troškimą (kuris, žinoma, labiausiai varomas emocijų) paverčiant matomesniu ir, svarbiausia, girdimesniu. Deja, tokia viltinga poetika, išgaruojanti į keistą, neapibrėžtą abstrakciją, trumpalaikiškai skamba fun, tačiau nereikia pasiduoti instinktui valorizuoti viešąsias erdves, kuomet jų gaivinimui ir paskirties rekuperacijai nėra nei idėjų, nei žmonių.

l5RXNge

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.