IC3PEAK ‘Kablyje’: ‘viskas blogai’ stiklai ant stroboskopais marintos tinklainės

icepeak2

Daugelis gali nuraukti, kodėl IC3PEAK, muzikine prasme nebūdami pernelyg didžiu išskirtinumu prisotintu projektu, surengė užhaipintą mirgalynę Vilniaus ‘Kablio’ rūmuose: susilauktas neigiamas dėmesys iš Rusijos valdžios (duetui kone užsukęs disidentų apyrankę, užtat užsienio turuose leidęs parduoti daugiau bilietų), provokacijų prijunkęs demoniškumas ir lamdyto grotesko estetika, trauką verdantis ir populiarumą išgyvenantis (arba dar ne taip seniai pragyvenęs) witch house, art pop, industrial hip-hop, glitch, horrorcore, trap rap iiir-taip-toliau derinukas bei gyvėjantis Rytų Europos importas, galintis (į)brukti daugiau, nei tą patį betoninį post-punk’ą su kiemo supynių montažais.

Grupė yra besiplėšanti nėbėra-ko-prarasti death drive’u, ‘skoningumo’ ribose perversyviai seksualizuotu amplua, in your face smogiamumu, naikinimo troškuliu ir tuo pat politiniu ‘šaltu dušu’, nesuderinamu su jų kilmės šalies vidaus politika (kad ir tas pats LGBT klausimas, anti-autoritarizmas, feminizmas, nors ir labiau liberalus-individualistinis). Klipuose nevengiama pastišinės ir slavišku folkloru reaktyvuotos kičinės gotikos tematikos, vaizdines praeities šmėklas anachronizuojant šiandienos internetinės grafikos anything goes ir urbanistinei mėsmalei, suteikiančiai išrišimą, kad viskas galima ir viskas leistina, nes mes jau pragare ir po kojomis tik bekraštė bedugnė, kurioje mėtosi kaukolės, išdegintomis akimis. Visa tai įkalė lūkestį, kad (ob)sceniškieji IC3PEAK sieks bent liauną dalį šventvagiško teatrališkumo ir dekoratyvumo įsigabenti ir į gyvą koncertą.

Ir šie jų meniniai sprendimai, susumuoti su drąsia politine satyra, ‘Kablyje’ patapo klaikia (ir tikrai ne projekto tematikos prasme) raudonai-balta stroboskopine praraja su gyslotomis žiežirbomis ekrane, kurioje iš klipuose šaltai kaustytų ir grubaus išoriškumo garderobu siūbuojančių dviejų akiplėšų teliko nupilkintos ir besidoroti su savo muzikinėmis išvestimis paliktos figūros, iš pažiūros tik dirbusios savo spigaus bei klykiančio vokalo x sintetinių būgnų ir prietaisų vanojimo pareigybes. Galbūt grupė neturi numatytos specifinės stage presence ekstravaganzos, galbūt tenori down to earth perti kailius garsu, tačiau ir šis, nepaisant lokacijos sugebėjimo jį daugmaž išnešti, kėlė pasyvų šleikštulį, kuris tiek sutapo, tiek prasilenkė su IC3PEAK studijine kūrybine puse, kuri dažname kūrinyje išnaudoja itin sugrūvinto boso (savo vibracija gožiančio melodingesnes ir harmoningesnes dainų paraleles, bet tai, suprantamai, yra siekiamybė) ir dusinančio kick drum’o bei druskingo snare kombinacijas, kurios pažįstamos bet kam, kieno algoritmuose išsirito glitch pop, visų įmanomų būdvardžių bass subžanrai ir jau pisančiai neatsikratomas deconstructed club. O kraujuotas apšvietimas, erotizuotas manierizmas bei pati ‘garsinio terorizmo’ koncepcija priminė pernai gyvai matytus NAKED, kurie irgi priklauso tam pačiam ‘vyrukas už pulto, mergina su mikrofonu ir daug agresijos’ konvejeriui.

Štai todėl grupė dabarties laiptelyje ir nėra nepakartojamumą siūlanti pora (savoje lygoje kur kas įdomesnė atrodo Kedr Livanskiy), o tik apmitologizuota ‘kažkaip iš Rytų mažai tokio muzono plaukia’ egzotikos, dar ir savo trigrašį (chichichi) Lietuvoje įkišanti palankiai visam nereflektuotam nacionalistiniam resentimentalumui Rusijai, ir kai kurių apsisprendimas eiti į koncertą neabejotinai yra binarizuotas logikos ‘jei mes už IC3PEAK, tai mes prieš Rusiją’. Taigi, tulžingų ritminių punktų iškepimas su švelniais, plonais ir sykiais itin aukštai lydomais vokalais (šiek tiek Grimes, šiek tiek beveik niekam nebereikalingo witch hauso ir atgimimus pergyvenančio ethereal wave), šiuos įmainant į isterišką repą, o dubstep’inimo iškasenas paverčiant kieto branduolio ‘reivo’ pagreičiais, lydėjo beveik ištisą koncertą, kasuotai vokalistei leidžiant visiškai, išskyrus pasisveikinimą pradžioje, nesikreipti į publiką ir tik vieną po kito sviesti miglą sklaidančius pripumpuotus banger’ius miniai, kurios dalis (dėl to apmaudu ir pikta) ne itin susivokė, į kieno koncertą įžirgliojo — čia išsikeroja didžiausio nepasitenkinimo koncertu, padvigubinusio šį fiasko, linijos.

Būtent kultūrinis (ir, normatyvinėje leksikoje, nekultūringas) auditorijos elementas temdė vakarą slogiau, nei aštrūs IC3PEAK varvekliai, anuokart buvę labiau sulašėję į balutę, raibuliuojančią nuo be galo drebulingai ir gręžiančiai serviruotų žemų dažnių, landžiai sutekėjusių į skeletų rieves ir kaušo žieves. Stebint centrinę — aktyviausią — ‘fanų’ koncentraciją, neapleido nesudėtinga išvada, kad darosi gaila pačių atlikėjų, nepaisant, kad ir koks jų kuriamas pasirodymas būtų daugeliu punktų silpnas. Atrodė, jog duetui ir šio meninei ekspresijai reiškiama milžiniška ir neatleistina nepagarba, kuomet net ir per tokios stilistikos koncertą moshpit’e (nors ir witch house vakarėliuose per grubesnes vietas pasitaiko palaidų ir padrikų moshpit’ų, bet vėliau paaiškėjo, jog šiame būrėsi ir mojavosi žmonės, dorai neragavę mosh’inimo kultūros, kuri vis tik ilgą laiką formavosi kaip crossover fenomenas) staigiai uždominavo įvairiausios išvaizdos (vieni formalesni, kiti ne), bet panašaus jauno amžiaus marozinantys atsilupėliai, iš pradžių netrukdomai įsivaizdavę, jog tai yra jų ir jiems skirtas šou, per aktyvesnes kūrinių dalis putoję taip, kad matomai skausmingai blokšdavo merginas arba tiesiog labiau muzika suinteresuotas personas. Moshpit’ui reikia konsensualiai tam prasklaidyto ploto, išlaikomo aplinkinių ‘tyliu pritarimu’, leidžiant šiems būti į tai neįtrauktiems ir nuo to fiziškai nenukenčiantiems, o dabar bet kokia įmanoma susirinkusiųjų bendrystė buvo sutrankyta egocentriško energijos iškrovos impulso.

Kalbant apie eilinį macho, sporto klubų abonementų ir šiaip tvirto sudėjimo bachūrų, savo rėmais, ir laikant čioles už rankų, besiskinančių kelią arčiau scenos, pasidaužymą, čia dar pernelyg pagarbiai pavadintą moshpit’u, yra pagunda įkliūti arba į pasikartojančią ‘bybių baliaus’ retoriką, arba tai, kas palaikytina niurzgančiu/bambančiu tvarką palaikančiu moralizmu, maždaug, ‘ė, ką čia darot, leiskit ramiai stovėt ir mėgautis koncertu’; dar ir tai, jog šitaip sublimuotai įkrauta muzika neva ir turi tikėtis tokio krachinančio atsako. Vis dėlto tas vakaras ‘Kablyje’ įrėžė neregėtai smukdančią post-kultūrinę būklę, kai savimi patenkinti ir pasitikintys stiliaus guru (tokių, aišku, buvo ženkli dauguma) viename nepageidaujamame viesule ant drop’ų vartaliojosi su iš pažiūros kitoms socialinėms stratifikacijoms priklausančių pusdiedžių (bet, kaip jau tarta, amžius buvo nubrėžtas vis-dar-jaunystei) mažuma, kurių lankoma gyva muzika veikiau dažniau pasitaiko klube ‘Legendos’ arba ‘Compensa’ koncertų salėje. Neverta papildomai plėstis, kad visapus mosh’o juodskylės, viešpataujanti gerbėjų kategorija buvo paaugliai, savo drapanomis simuliuojantys paskutinius reivo atokvėpius.

Iš to daug kas sugestijuoja, kad tokiame istoriškai multilingvistiniame mieste, kaip Vilnius (salėje buvo nemažai mokančių žodžius, ir ne tik didžiausių hitų), gali pakakti rusiškai kuriančio projekto su šokių muzikos aranžuotėmis (kad ir kokiomis nudreifavusiomis nuo bumčikinės ortodoksijos, bet vis dar velkančios), net ir su specializuota politine laikysena, net ir per rinkodaros komunikaciją savitą minkštąją socialinę inžineriją vykdančioje lokacijoje, ir žaibiškai susivestais kalbiniais/regioniniais tapatumais susirinks velniškai heterogeniški ‘klausytojai’, iš kurių keli, kartu su ekstatiškais Instagram story vaikėzais, kiek teko pastebėti, netgi kėlė keletą mini-konfliktų/apsistumdymų su norėjusiais atsiriboti nuo bicepsiško siautulio. Tie momentiniai apsidaužymai disonavo su apnuogintų vyriškų krūtinių trintimi, išties komiškai prasipurslavusia homoerotiška išdava, kad ir kiek demonstratyvios jėgos buvo deklaruota. Šalia to, pavyko nugirsti kelių apsmukusių jauniklių kažkam adresuotų ‘čia hardkoras, kas tau nepatinka’, ‘nemoki mosh’int, tai ir nelįsk’ arba ‘nemyžk!’ — čia tuomet, kai keli žmonės nusprendė pasipriešinti šiai kokybiškų koncerto potyrių būseną nukertančiai anomalijai, kai sauja ‘padėties valdovų’ ėmė ir sau privatizavo IC3PEAK — nors kyla begalinė abejonė, ar jie numanė, kad šis duo iš Rusijos tikrai mestų prieštarą tokiam elgesiui, kuriam stimuliuoti iki pabaigos kažkodėl buvo nubombarduotas vieno didžiausių jų hitų ‘Грустная Сука’ pakartojimas per bisą.

Tad jei ne kai kurių į salę sugužėjusių nenuovoka ir visokeriopas bybio krovimas ant aplink stoviniuojančiųjų, galbūt ši, nors ir muzikaliai skurdoka (galima toliau žavėtis vokalo tembrais ir toli nusidriekiančiais ekscesais, bet ar kam nors tai dar atima žadą?), tačiau savi-pateikime estetiškai jaudinanti ir idėjiškai turininga grupė, būtų nutrenkusi net ir vyzdžius durstančius prožektorius, tuo iššaukdama palankesnį vertinimą, bet tikrai ne šįkart. Belieka tuos vyzdžius vėl paslėpti po ‘viskas blogai’ akiniais ir susitaikyti, kad jei IC3PEAK pasirodymas ir buvo kuo naudingas, tai gyvu sociologiniu post-kultūrinės stadijos įrodymu, kurio įkrovoje — maskulinistinės raumenų ląstelės, ‘HARDCORAS NX’, eilinė klinikinė muzikos mirtis ir į žinomumo pjedestalą duetą iškėlusi politika, kuri chuj dar čia kažkam reikalinga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.