Zinų kultūra šiandien – bulvarinė prarastojo laiko paieška

zinu memas

Didoka su visu šiuo zinegeist’u galinti susisieti argumentacinė dalis, kodėl tieji žurnaliukai-laikraštukai išgyvena atgimimą ir ‘prisiminimą’, būtų įprastai nukreipta tam, kas jau nekart mūsų aprašyta retromuzikos, vinilų ir kitų praeities šmėklų tekstuose, todėl tų pačių į užsikemšančiai srūvantį laiką ir fetišus referuojančių nostalginių tablečių bus stengiamasi pernelyg nedalinti. O kad ir apie tą pačią ‘kitokią’, ‘nutylimą’, ‘neatrastą’ ir ‘alternatyvią’ šio kultūrinio buvinio istoriją jums gali draugiška šiluma papasakoti pažintiniai workshop’ai, kuriuose galerijų palydovai netgi leis pačiam prasmeigti kelis puslapius ir rašymo mašinėle įspausti kokį kratinį — štai jau ir visas zinas. Juokai juokais.

Prašnekant apie tokį išskaidytą ir sutrūkinėjusį fenomeną, spekuliacijos tikrai nėra apeinamos, bet ir patys zinai niekada nesiteikė išlipti iš nuolatinio teorizavimo ir rašymo-dėl-rašymo vonios. Zinas, kaip ir daug kitų modernybės įkurdintų duomenis dalijančių mediumų bei ruporų, permainingų savo formos ir turinio dialektika, persirito per nemažai skirtingų interesų rėmų, kuriuose susispausdavo gausybė amorfiškų tikslų ir vizijų — nuo apie kažką iki apie viską, ir dažniausiai, aišku, apie nieką arba bet ką.

Nuo pat XX a. ~pradžios-vidurio iki interneto atominio grybo, mažiausiai pakito nedidelio kūrėjų/platintojų rato, nepriklausomos leidybos ir riboto tiražo/cirkuliacijos principas, determinuotas arba ekonomiškai (dažniausiai), arba idėjiškai, neretai juokingai manifestuojantis savo mėgėjiškumo ‘tikrumą’, anti-profesionalizmą ir atsvarą didžiajai ‘parsidavėliškai’, ‘korporacinei’, ‘melais aptekusiai’ ir ‘demagogiškai’ spaudai. Tuo buvo nominaliai išgrindžiama, esą svarbiausia buvo perduodamas Žodis, o ne kaip gerai jis apipavidalinamas, nes pastarojo elemento didesnės įsukos jau pareikalaudavo daugiau, nei buvo sau galima leisti tebeoperuojant (fan)zine sampratos viduje.

Tuo labiau, nevengiamai išsakant ne-pelno-siekiantį ir anti-konsumeristinį modelį, dominuojant 0.00$ zinų distribucijos tarifui, finansinis nuostolingumas slėpdavosi po ‘mes čia grynai iš idėjos dirbam’ ir palaikomos entuziastingos užsidegėliškos pasišventimo Idėjai teologijos, kartais tuo glostančios patį kūrybos ir produkto tvėrimo džiaugsmą, o ne kokį poveikį ir postūmį zino informacinis turinys nuveiks — prieštaravimams sprando neatsuksi.

Visi tie underground’inio geek’iškumo, rankdarbiškumo, limited edition, subkultūriškumo, koliažiškumo (turinčio situacionizmo, letrizmo, dadaizmo, fluxus judėjimų ir cut-up technikos šaknų), D.I.Y., komiksiškumo, kolektyvo/bendruomenės jungiamojo agento, barterinių mainų, tiesioginio veiksmo, paprasto žmogaus sakrališkumai turiningiausiai būdavo naudingi nebent iš pogrindžio skleisti radikalesnę politinę mintį, kas vis vien lengvai nugriūdavo į burgundiškas l’art pour l’art pagalves auksiniais kutais.

Zinams, ar vienos, ar daugybės temų, akivaizdžiai bėda būdavo pabėgti nuo savo savarankiškumu diegtų kūrybinių varų, nejučia fabrikavusių reikmę išskirtinai estetizuoti leidinį, idant jis būtų pastebėtas ir pačiuptas vartyti/skaityti — tai, t.y. dėmesys, aptarimas, atliepos ir organiškas feedback’as, be vidinio autochtoniško leidybos pasitenkinimo, ir būdavo vienas iš nedaugelio profit’ų, susilaukiamų zinui išvydus dienos šviesą.

Ir kai zinai, turbūt savo paskutiniausius ryškiausius platesnio masto pasišvaistymus turėję 90’s su hardcore punk ir riot grrrl, susidūrė su virtualaus pasaulio imersija, buvo tik laiko klausimas, kada tai taps praeities aksesuaru arba ‘vis-dar-realiai-egzistuojančios’ independent (dėl tos nuolat afišuojamos nepriklausomybės kaskart sukyla klausimas — nepriklausomybė nuo ko būtent?) spaudos imitacija. Kai daug kas savo jėgas ir viltis pradėjo perkėlimu investuoti į ‘dabar tai jau internete oj kaip galėsim nevaržomai dalintis savo obsesijomis’, zino formatas liko užnugaryje, kol, jau link dabarties, susitraukė iki smulkaus informacinio lankstinuko ir blizgaus popieriaus skrajutės, besimėtančios ant kavos staliuko, kaip koks praignoruotinas universitetinis leidinukas.

Dabar zinais pavadinamas iš esmės bet koks siauresnio profilio leidinys ir, na, nedidelių išmatavimų žurnalas, jei prie jo nagų neprikišo didesnis/žinomesnis/matomesnis prekės ženklas, tačiau, kalbant išimtinai apie ‘zinus’, visa toji nematoma nepriklausomos leidybos ranka jau seniai yra nukirsta, o jos vietoje įtaisytas prieinamesniu ir pigesniu tapusio mass print’inimo pabūklas, tratinantis kūrybines dirbtuves, specializuotas muges bei festivalius, ir leidžiantis vis daugiau ‘zinui’ reikalingo darbo nudirbti ne žirklėms, o kompiuteriniam maketavimui. Tai, kad ‘zinai’ dabar turi savo atskirus knygynus, rodo bemaž tą patį, ką patiria meno kūrinys, atsidurdamas muziejuose ar aukcionuose — mirtį.

Kodėl vis dar popierius? Jei įsisteigiančio publicistinio/spaudos/medijos leidinio (puslapio/portalo) tikslas yra informacija, tuomet šiandien nesunkiai — ir dar lengviau — įmanoma apsieiti be popierinio formato — popierinė materija čia tampa savitiksliu reikalu, ypač tiems, kurie į zinų traukinį šoktelėjo jau gerokai ‘po laiko’. Taip, dabar tariamuosius zinus leisti yra laisviau, sparčiau, paprasčiau, bet tai, priešingai nei anksčiau, nėra kone vienintelis galimas ir išeities nepaliekantis būdas skleisti kultūrines ar politines žinutes, o tik eilinė egzotiška avantiūra, prabundanti tuomet, kai vienus maištingus jaunus žmonės pakeičia kiti — nauji — šviežiau jauni.

Kas kokčiai apjuoktiniausia — zinai kartais pristatomi taip, lyg tai būtų ohoho naujiena ir šviežia praktinė forma. Turbūt tai kyla iš to, kad zinų pasiekta išplitimo bei išdauginimo stazė yra tokioje padėtyje, kad nebereikšminga juos vadinti zinais, kadangi šie apologizuojami  ir įbiudžetinami dizaino kolegijose and so on. Medija kankinasi be naujų idėjų, bet naujos idėjos vis labiau neįmanomos, todėl ir griebiamasi tokios smulkmės, kurią, vienok, aprašyti vis viena verta, nes kasmet zinai cikliškai prisimenami paties prisiminimo dėlei. Nes dabar jie ir skirti kažką priminti ir prisiminti.

zinausk

Lietuvoje bene daugiausiai zinų išleista muzikos (ypač pankroko) ir kairiosios minties (labiausiai anarchizmo, antimilitarizmo) tematikomis — jei tikėtume kai kuriais šaltiniais, pirmasis toks leidinys, pečiūriškų ‘pankų’ ‘Mūsų ašigalyje’, datuojamas 1988 m. Nuo to laiko galima sueiliuoti nemažai panašios šaknies popierizmo, kai kurio smarkiai afilijuoto su hardcore.lt iniciatyva: ‘Visaip’, ‘Nebėk!’, ‘Laimė tik 99’, ‘Paštec’, ‘UniZinas’, ‘IšjungtViską’, ‘Kablys’ (šis, kiek teko sklaidyti vieną numerį, nustebino savo darbinga  ir atsidavusia teksto gausa), ‘Kauno Sp(i)auda’ ir nesuskaičiuojamos įvairaus plauko brošiūros bei broadsheet’ai. Išties, Lietuvoje zinų segiojimas turėjo savitą, šiek tiek šitkorinę ir tokią ‘revoliucijos nepadarėm, bet užtat gerai pasitūsinom’, bet kryptingą tradiciją, pavyzdžiui, prieš kiek daugiau nei dešimtmetį įgyvendinusią anarchistinio pobūdžio zinų festivalįPalyginimui, dabar, kur yra apjuostos ‘A’ raidės vieta Emma Goldman, kompartmentalizuota žurnaliuko pavidale, darosi nebe tokia ir pavojinga, ar ne?

Politiniuose zinuose aktyvizmas (dabintas patosiškais šūkiais, pasiryžusiais nuversti viską) buvo daugiausiai ironiška poetine maniera plakamas su menu — creative activism, kas savo utopiškumu ir naivumu labiau primena burtažodžių ir magijos knygas. Taip pat dažnas instruktažinis, vadovėlinis ir programinis turinys — imk, skaityk, išmok, nuveik ką nors. ‘Pasidaryk pats’ panorama partizaninei sodininkystei, ekologiškai gyvensenai, skvotinimui — tas pasidarė itin nuspėjama, kai dėl apribotų išteklių būdavo realizuojami labai pasikartojantys simboliai, tropai, lozungai, trynę meno ir politikos riboženklius.

Kai kuriuos tokiuose zinuose dėstomus politinius siekius sunku priimti rimtai, nes per reverberuojančius ‘mes anarchistai, o jūs — naciai!’ žaidimus nebūna išskaitomi rimtos paraiškos ir kreipiniai. Ir dar, jei iki šiol pasitaiko 2010’s kilmės politiškai sūdytų zinų, tai, be visų tekste tiesiamų priežasčių, spėjamai, dar ir siekiant dėl saugumo išvengti skaitmeninių pėdsakų arba norint patikrinti, kiek toli/plačiai (tebe)gali pasiekti fizinė leidyba, arba tiesiog nes išgalima sau leisti ir taip gali pasirodyti smagiau, nei varvintis prieš ekraną.

Brikoliažinės zinų šaknys, telkiančios kone visas spaudos produkcijos formas, pasikartojant, buvo sunaikintos kibernetinės apsiausties ir tuomet dedamos dalijimosi žiniomis pastangos persikėlė ten, ziną išlaikant kaip mielą, jaukų atavizmą (nepaisant to, kad atsirado ne-toks-jau-gyvybingas darinys, kaip webzine), kurį gera prisiminti ir kurio vis dėlto būta ‘arčiau žmonių/Žmogaus’. Jei vis dar norima pasiekti, kas būdavo išskėčiama zinuose, internetas, kad ir tas pats (vis dar!) blog’inimas, rankos žemyn, tikrai yra svarbesnis ir vertingesnis, jei, aišku, besilaikoma pragmatinio požiūrio, kad prasmingiau imtis sklaidos bei aktualizacijos tikslo, o ne strigties ties priemonės pervertinimu, kas su zinais entuziastų susibūrimuose dabar ir vyksta.

Žinoma, daug zinų, suvokiamai ar ne, yra motyvuoti atospyrio skaitmeninei medijai ir tam, kaip ji savo sparta abstrahuoja ir išsk(l)aido didelę dalį turinio, kurį zinas išgali fiksuoti ir stabilizuoti vienoje vietoje. Sutirštėjusiame medijos rūke, viena iš funkcijų, kurią atlieka zinai, yra vienokios ar kitokios subkultūros egzistavimo (kaip tokio, apskritai) signalizavimas, glaustai apibrėžiant jos estetiką, motyvaciją ir pozicionavimąsi kultūroje.

Zinas dabar yra proginis-komemoracinis monumentas, vienetinis in memoriam kažkam; apie tęstinumą ir reguliarią periodiką sunkiai galima kalbėti. Šiandien tai labiau dedikuota koncentruotai išpildyti kokią nors partikuliarią idėją — ją sukišti į vieną leidinį, turintį vieną konceptą, net jei ir labai varijuojantį: 23:34, Vilniaus žydų getas, zinas ‘Ačiū’ — kas krito į akį iš aplinkinių naujienų. Ne taip seniai rengti edukaciniai projektai, kaip Pažink ZINĄ, kas leidžia manyti, jog net ir sociopolitizuotų sumanymų plėtra yra meninio diskurso rankose, regimai siekiančiose istorines tematikas perkelti į šviežesnį ir ne tokį ‘sausą’ formatą. Beje, niekur niekuomet neteko pamatyti išpolitintos filosofijos zino.

Na, o jei šitoks sunkiai suvokiamo triukšmo bangas generuojantis nonsensas, kaip Šuntantis Trigrašis, susikurtų prieš minimum penkiolika metų, labai tikėtina, jog tai irgi būtų dar vienas patamsyje klijuojamas zinas, nes blog’inimas tuo metu Lietuvoje dar nebuvo plačiai įsivaizduojamas ir pamąstomas. Priešingai, nei tinklaraščiai, dabar zinai vargu ar naudingi bet kokia savo įmanoma forma.

Kaip pavyzdį, kokia lietuviška smulkesnė leidyba dabar užmirštama, pridedame atsitiktinai į mūsų rankas pakliuvusį ir nuskenuotą ‘Tango’ 1990 m. pirmąjį numerį. Jis nėra lengvai pasiduodantis zino klasifikacijai, tačiau jo patriciškumas ir kruopštus dėmesys avangardinei muzikai (leidinyje pavadinamai ‘naująja muzika’) kiek pribloškia: po apgaulingu viršeliu su Samu (nebuvo slepiama, kad tiek BIX, tiek Sex Pistols numeryje barstė ‘privalomųjų pop straipsnių’ masalą), dosniai aprašoma improvizacija ir muzikinė estetika, Steve Reich, Brian Eno, Faust, The Residents, John Zorn ir futurizmas. Viską skaityti ir parsisiųsti galima čia.

deginimo

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.