Eurovizija 2019: šizofonija pakirptais sparnais

Airija

Saldžių, mielų niekučių apdainavimas skolintais ar spiritistinio seanso metu ištransliuotais Amy Winehouse plaučiais. Kiek gaila, nors tuo pačiu ir nė kiek, kad vien tik per šiuos epitetus daina ir bus prisiminta, kartu asimiliuota su likusiu niekur nevedančiu plejados šaršalu.

Albanija 

Išstereotipizuotų ‘rytietiškų ritmų’ emuliacijos su karingų/kovingų būgnų komplektėliu, viršum kurių taisosi ‘žinau, kas dabar eina’ prodiuserijos įkištas orkestrinis trailer’inis griežinėlis, prasprogstantis vokalo pusėn pagaliau leidžiančiu suklusti priedainiu, kurio metu visi dainos elementai šaunami keliomis padalomis skardžiau ir ‘didingiau’, soluotė dursteli ‘tradiciškesnio motyvo’, o po šio, kaip jau laukta ir tikėtasi — būtinuoju tapęs tr€po grūdas, po kurio, žinant šio konkurso presuotų aranžuočių pėdsaką, dainos toliau galima ir nebeklausyti.

Armėnija 

Beveik vykęs pop produktas iš atskalbtų pirmųjų kelių šio dešimtmečių metų, nes, suprask, daugiau kultūrinė etatinio žiūrovo atmintis nedatemptų ir pasibjaurėtų, iki ko nuėjo ši karta.

Australija 

Kontinentinės vienybės vėliava suplazdena ir atjungiame Žemės trauką. Björk’iškas ir Enya’iškas ‘rimtas suaugusiųjų popsas’, pirmais akordais sintezuojantis numatomą eterinį uplift’ingą, kuriame vienoje paletėje trinasi modernioji klasika ir šokių muzikos bassline’as, zenitinį hook’ą paskirstantis į senamadiškesnę ir ‘šiuolaikiškesnę’ sroves (tai tik įrodo, kaip toli Eurovizija vis dar yra nuo net ir mainstream pop naujovių); pastaruoju užveža tiesios elektronikos, užmėtytos fėjiškais klavišėliais, aukštais tonais akomponuojančiais atlikėjos kvazibarokiniam ir operiniam dainavimui, sulietam su contemporary r&b chorus’u — ne taip ir blogai.

Austrija 

Punktyrinis minimalizmas sintezatorine, studijoje granuliariai nušvitrinta, balade apie jausmus ir jų limitus. Kiek neįprastas sprendimas perkelti visą kulminacinę įkrovą vien tik ant balso pastangų. Nors ir geriausia tarp kitų panašių sielojimų išsiventinimo baladžių, strigusių konkurso konvejerio dirže, neperšoka iki to, ką galima būtų pavadinti gera daina.

Azerbaidžanas 

Geografinėms-kompasinėms grandinėms leidžiama ir toliau veržti kulkšnis — būtinai turi būti bent keli skimbt skimbt, ištiesta indulgencija lokalizuojantys kilmės šalies etiketę, netrukus nusiplėšiamą pasauliniams vandenims, kurie savo penkmečiu vėluojančiomis įraižomis apsemia nebent pakilumą sekinantį prekybos centro koridorių: tokia muzika atsitrenkė į rifą, šipuliais ir skeveldromis išplaunantį jachtą, kuri niekaip neprisišvartavo prie įsimintinumo (ką mazochistiškai turėtų nuveikinėti papsūcha) ir neužuomaršumo doko.

Baltarusija

britvininko kóstiumo persiūtas sceninis įvaizdis, lydimas pakankamai standartinio žongliravimo nostalginiais ženklais iš laukinio rytų kapitalizmo periodo. Ne taip ir toli ta Baltarusija savo estetinėmis madomis, kai apie ją pradedi galvoti laikinai suspendavęs geopolitines prielaidas.

Belgija 

Brostep’as nachuj! Nuo pat pirmųjų sekundžių timpteli tamsesnė, vos ne dungeon synth, diatoninė Yamaha’os produkcija, suraukiama pasigailėtino giedulingo/geidulingo tembro, kurio nebekompensuoja net malonaus traškesio perkusija, užtat priedainis, kaip žinia, Eurovizijoje turintis įtakingą svarbą ir lemtį, išsuka įdomios progresijos ritę, kuri nuo brostep’o ritmo greitina iki negyvėliško futurizmo synthpop ir atgal — tokios elipsės, nors ir kontekstualiai originalios, vis tiek… neišbudina.

Čekija

Naivios į kameros judėjimus įrakintos šypsenos, void’o pratrauktuose akies krisluose ir stebėtinai nemažai Carlie Ray Jepsen’iškos lyrikos, išberiamos vos sugaudomu tempu apie papimpintą friend-zone. Sacharininis birumas, save reabilituojantis tuo, kad turi ne ilgesnę, tokią pat sugriežtintą kaip likusių trukmę, bei viską palengvinančią baigtį.

Danija 

Poor man’s (atsižvelgiant į klipą, ne viena teiktina prasme) Lily Allen — banguoja net panašiu balsu. Užmiestinių pievų balalaika apie ne ką kitą, o meilę, tarytum ant parankės kabinant pintinę, iš kurios po margais audiniais kyšo prancūziška baguette — šia kalba ir uždainuojama. Soriuką, Leonora, bet jei jau nekūrybingi praeities a(tla)idai, tai L’amour Toujours rezervuota nemariam princui Gigi D’Agostino.

Estija 

Jarutis nusiskuto savo matadoro ūsus ir emigravo į Estiją kožos trinti su kitais kjutalais kentais. Keista, kaip šiais laikais taip lengva pasispęsti save sabotuojančius spąstus, manant, kad niekuo neišsiskiriantis per nosiaryklę iškoštas pabrajanadamsinimas neužsiniauks po kitų pasirodymų pletora, ar tai, kad poreikis, o gal veikiau paklausa tokiai muzikai yra savaime suprantamybė.

Graikija

Paraidžiui fingersnap’ais vartomas žanro vadovėlis, praskleidžiantis kimų androginišką balsingumą, lankstomą lūžčiojančiu diapazonu, kol kompozicijos tankmė mus grąžina į radijo imtuvą, sėjantį pakeleivingą abejingumą parfumerija aprūpintame salone, dusliai sugeriančiame nuskausminantį electropop’inį snare’ą, plojimų susilaukiantį tik tol ir tik tiek, kiek jų efektais suskamba toliau meilės rezginius akumuliuojančiame beskoniame pudinge.

Gruzija 

Fakelanešių šlageriškas folkpopas, kurį galėjo paįvairinti užsiliepsnojęs vokalisto kuodukas ir galva, išsprogdinanti vaivorykštės spalvų homonacionalistinį konfeti. Lengvos informacinio kapinyno žemelės linkime Oto, išsiskiriančio nebent tuo, kad šito šablono Eurovizijoje nebedrįsta traukti net Balkanai.

Islandija 

Neįperkama pigiava, lydančia ir dirbtinės agresijos išskyromis sulaistyto žeberklo kaitra vingiuojant kičiškiausiais įmanomais elektroninės-kūno-muzikos ir electro-industrial variantais, kol, kitapus garso, pro neprakvėpuojamą odą mosuojama geležtėmis ir laisvinamasi iš narvų, ir įgyvendinamas tas ‘neformato’ reikmuo, kurį Eurovision-without-vision būtinai turi kažkas paniurkyti, kaip ‘roko/metalo’ grupė arba prikolas, riečiantis savo nub(l)ukusius trolio ragus, o šįkart skandinavai šiuo picerijos riaumalu nuskina ir nuaštrina tiek pojūčius, tiek jusles, kurias jau geriau prižiūrėtų dainose grįžtantys čiupačiupsiniai liežuvėliai.

Ispanija

Barbituratais prifarširuotas vaikų laidų džinglas, naivus savo užkalkėjusiu pozityvizmu ir afirmatyviai susiaurintu požiūriu į banaliai žmogiškas problemas. Vizionieriškas tuo, kad predestinuoja naujas hiperaktyvios jogos formas, kurių mados klyksmą tuoj įgarsins besiturškiančių hipsterių ryteliai, mūsų jau spėti pamėgti, bet še vėl

Italija 

Kas nutiktų, jei du Ponai Pasaulis — Drake ir Pitbull — susiėmę kryžmintųsi tol, kol per ilgą saviplaką pasiektų post-estradinį Made in Italy mėgintuvėlį su klubiniais ‘come on, let’s go’ intervalais, įjungiančiais katarsišką automobilių plovyklos purkštuką, vaškuojantį ne Ferrari, ne Lamborghini, ne Maserati, o tik nediduką seno modelio Fiat’ą, po konkurso be gailesčio keliausiantį į metalo laužą? Mahmood — Soldi.

Izraelis 

Daina į Eurovizijos čyzo liūną išdrėbta tiesiai iš kabaretinio miuziklo ar tai Disnėjaus gamybinių staklių. Pretenzija, vienok, kaip ir aiški – sulalpinti žydų tautos aksiomatiką į trijų minučių jausminių dumplių ir nacionalinio sentimento tampą, tačiau paskirtis geriau atsiskleistų rinkiminio agitpropo kontekste ar ture aplink sieną su Palestina, turistams į save sugėrinėjant naujai atsiveriančių senųjų tolių slėpinius. Apverktinai patetiška reakcinė rauda, greičiausiai užliūliuosianti paskutinius dėmesio likučius, skambant gyvame eteryje, į parūkymą, sumuštinio tepimąsi ar miegą.

Jungtinė Karalystė

Kiek tik tekdavo užsistebeilyti į šį falšyvą geomuzikpolitikos ratą, kurį suka bėgantis indiferentiškumas, anglynas niekad nedėjo pernelyg daug pastangų, idant jų atstovai sužibėtų šioje komposto duobėje. Šiemetinis bandymas — ekvivalencijos grandinės tąsa, paspaudėliota, kaip rašytų vietinio hip-hop’o drūtos satyros kalviai Lietuviškas Rэpas, liūdn-pianin takeliu, nuvelkamu iki vieno iš labiausiai, paprastai (nes prasmingiau tiesiog neverta) tariant, generic ir stock gabalų, kokius tik gali nepasisekti patirti egzistuojant santykyje su muzika. Viena pratisa ir didelė ameba, niekaip neišskaidoma iki detalių.

Juodkalnija  

Turbūt literaliausias flešbekas į dešimtą dešimtmetį. Bendžiai kažkur verkia į viskio stiklus, taip ir nepasinaudoję proga Pikaso ir Mango sumesti į vieną derinį.

Kroatija

Prisikaštavojus vakarietiškos standartizacijos akseleracijos, ‘The Dream’, primadoniškais ir balta-kostiuminiais angelo sparnais, sulėtintais Filipo Kirkorovo ir Boriso Moisejevo impulsais ir 80’s semplais staiga teleportuoja į bet-kokių-metų Славянский базар romantiką, atleidžiančią perdėm minimalią dainos iškrovą, ‘ant stiliaus nepadirbėta’ šlubavimą ir savimeiliškai padlyzinančius dvikalbius žodžius, ideologiškai atsijojančius multikultūrinės diplomatijos sugyvenimo dvasią.

Kipras 

Replay? Ačiū už raginimą, bet gal atsisakysime.

Latvija

Lobotomizuojanti karuselė stabtelėjo ties Danijos vintažinio french pop šmoto veidrodiniu kambariu — įkyriai panašus ‘jaukios vakarinės dainuškos’ principas su pernykščių lapų akustine melancholija ir pusiau šnabždomis, atodūsiais, kvėptelėjimais išsunkta burkuojančia vokaluote, bylojančia amžinąjį stygių ir ‘kur tu pradingai?’ raudą, energizuojamą lengvais džiaziniais pabūgnijimais, nuplukdančiais gondolą į non-place.

Lenkija

Veikiau garso takelis lenkiško Netflix formato serialui apie mažo kaimo ugniagesių brigadą, jų patiriamas negandas mažėjančio finansavimo viešajam sektoriui ir nesibaigiančių trinčių buityje fone. Vienam kartui visai įdomiai susiklausantis kolizinis feikas tarp tradicionalistinių vertybių persunktos košmariškos keturių balsų kakofonijos ir nukenksmintai apdulkusios amerikanos.

Lietuva

Kaip jau esame rimtai deklaravę vienu memu — Žilvino Žvagulio ‘Liūte, neliūdėk’ yra legitimiai pranašesnis kūrinys (bent jau turintis daugiau kultūrinio svorio), nei šis intymus ir frigidiškas pasibėgiojimas žmonių zoologijos sodo aptvare: nelengva rasti labiau neorganišką ir anti-ekspresyvų stenėjimą, su kuriuo rungtųsi nebent Didžiosios Britanijos pasirodymas. Žodžiuose kartojamas ‘wild’ yra tai, ko ir trūksta Jurijaus gabalui, bet ko čia dar tikėtis, verčiau vėl per antrinį šaltinį pacituoti save pačius — don’t hate the player, hate the game.

Malta

Gabalas, žinoma, kombinacijoje su klipu, priverčiantis persikelti į rudenį, kuomet su krentančių lapų sąšlavomis pradeda formuotis ir nostalgijos vasarai kauburėliai, saturuoti šuniukų meilės dvideginio garų. Nesuprantamu išlieka pasirinkimas kabliuke referuoti į geresnius, daugiau kultūrinių apsukų susirinkusius gabalus. Tačiau neišvengiamai, daugiausiai dėl savo minimalistinio pop servialumo aspektų ir nesunkiai suvirškinamos ritmikos, gerus tris mėnesius jis suksis ant ripyto euro-transliuotojų industrijos sklaidos kanaluose.

Moldova 

Taip skamba idėjos ir kūrybingumo priešingybė, nukelianti į Fergie išsiskyrimo baladės patalus, kuriuose neišsivartoma iš buitinio konflikto nuotekų po ‘Atleisk’ laidos užsklanda. Visgi po makiažinio dramatizmo retušavimo sluoksniais esama dabar retenybe pavadintino sprendimo, pasigirstančio dainai perkopus minutę: papigiaiskos ir ‘dar normaliai neišmokau naudotis’ būgnų mašinos prisijungimas, skambantis nepakeliamai girdėtai (vėl devintas dešimtmetis, vėl išplaukiantis snėras — ‘retromanija’ intensifies), bet senokai tokios prastos prabos skaitliuke — nerekomenduojama klausyti iki galo.

Norvegija 

Kultūrinis 90’s euro-šiukšlyno frekinimas su labiausiai nevykusiu kapitono Flinto antrininku, kokį tik teko matyti, haipmeno vaidmenyje, sukišta į tradicinį ‘tuoj palauk bus priedainis’ blėdnį. Prieš tai į Euroviziją siuntusi nuobodžią štampofkę, dabar šį paįvairina signalizuodama tokenistinį folkloro inkliuzą, primenantį naftuotų bangų į pajūrį išplauto ruoniuko paskutinę giesmę. Visgi, kaip euroviziniam blėdniui, bent kažkiek juokingas, žinoma, vienam ir paskutiniam kartui.

Olandija

Geriems 90% pasirodymų reikalingas muzikinis egzorcistas, kartą ir visiems laikams atšauksiantis minorinį piano — nesvarbu, kokios formos — dainų pradžiose; berniukiškas falsetas į apsivalymo paslaugas irgi galėtų įeiti. Duncan LaurenceArcade’ nori projektuoti įtemptą pasiją, bet bliūkšta bedvasiškumu, tas kelias fonines natas išleidžiant į orą, kuriame vėl virpa priedaininiai clap’ai, shaker’iai ir bumbumtšiii perkusija per atstumą ‘kažkur už sienos’. Juokinga pastebėti, jog daug šiųmetinių Eurovizijos aktų inkorporuoja antraplanes ethereal abstrakcijas, kurios yra išmėsinėjamos tiek, kad virstų krakmolo debesėliais ir tiktų tiems siauriems ir ribotiems stilistiniams reikalavimams.

Portugalija

Elektroninės manipuliacijos išdarkytas ir sukapotas diatoninis folkloras. Minty galima turėt Rosalía ar panašius (jeigu jos prodiuserių darbas bent kiek būtų vykęs ir nekabėtų ant yrančios reggaeton žingsnio išmindytos atbrailos) eksperimentus su jau etnografiniu tapusiu (ar pavirtusiu procesu) paveldu. Bene paveikiausias savo nurautumu gabalas, išsiskiriantis kinetiškai vietomis net antžmogišku šokėjo judesių išsilaužymu iš vieno judėjimo pobūdžio į kitą, tuo pačiu skausmingai išeinantis iš eurovizinio konteksto, kad ir kiek švenčiančio skirtumą ar nepritapimą.

Prancūzija

Ką gi, užtektų dykai copy paste’inti pastraipėlę apie Olandijos išstojimą ir tai nebūtų kokybinis nusižengimas, bet game changer’is čia yra vėl pasigirstantis šiuolaikinio ritmenbliuzo įnašas su trap’o korta, sulimpančia ir su jaunu personos amžiumi, ir su svajingomis queer charakteristikomis puošniame klipe, bet girdint lyriką ‘i’m not rich, but i’m trying’ susipranti, jog konsensuso su tuo, papildomai neminint ir smukdančios techninės monotonijos, nepriimsi net per sukąstus dantis.

Rumunija

Po šios dainos pasirodė kiek aiškiau, kur urmu išvežami BBC sci-fi ir fantasy telenovelių specialieji efektai ir scenografija. Kas slypi už to? Ogi beveik niekas, nes kūrinys pasišalina iš atminties per žymiai greitesnį laiką, nei ten bando sulįsti.

Rusija 

Mėnesienos piemuo Serioža nesuganė prodiuserių, kad būtų parašytas kitoks euro-standarto variantas —  be galo slegia priverstinis kartojimasis rašant apie muziką, bet kuomet jau kelintą dainą iš eilės girdi identiškus motyvus (‘apnuogintas’ vokalinis proveržis ir slopaus nuolydžio atgaila, styginių instrumentų liniuotės ir tradicinis ‘vis dar nerandu tavęs’, kapsintis sielos lašais), tik iš skirtingų žemyno glūdumų — jei rėkti, tai nebent dėl to, bet argi verta.

San Marinas 

Labiausiai slyzi atlikėjas, primenantis bitkoinų magnatą, dėl pertvinkusio rinkos konkurencingumo išprotėjusį ir save atradusį eurotrashinės jogos prieglobstyje. Bene geriausiai atkalęs visą spindintį konkurso skurdą ir netyčinį šitkorą iki lygmens, kad jau darosi baisu.

Serbija

Gimtoji kalba ir per išlaikomą vibrato susidarantis ‘tikros, prityrusios, profesionalios’ dainininkės įspūdis dovanoja šiokio tokio šarmo, bet besiklausant siaučia diametralaus rezultato ilgesys — kad vietoje išrepresuotos rimties atsirastų bent jau užuomina į skoningą humorą (naivu?), ironiją, pašaipą, sarkazmą; nesvarbu, ar taikyto į save, ar eksteriorizuoto. Tokiu lūkesčiu šiuolaikiniam menui (naivu? #2) jau esame pasidalinę, ir dabar šiam konkursui trūksta drąsesnių ir rizikingesnių bandymų mostelėti geluonimi, galinčiu pradurti ir šios dainos ‘inteligenciją’.

Slovėnija

Dar vienas bandymas seduotą eteriškumą distiliuoti į didesnei scenai priimtinesnį formatą. Gal visai deramas garso takelis perdozavimui nuo nuskausminamųjų vonioje, bemurmant paskutinį poterėlį staigiai metafiziškai apsišikus nuo artėjančios mirties traukos.

Suomija 

Vienos smėlio audros stebuklą sukūręs Darude, dėl to atsitempęs savo vardo atminties rekonstrukcijos įpakavimą, neriasi į užstalės stotą scenoje, kad kolegai dainorėliui pakurtų vos vos savo intensyvumu už likusius pretendentus raiškesnį instrumental’ą, bėgantį tuo pačiu drop ‘till you drop bei du-tūkstantųjų šokių muzikos banalumo + klišių dualizmu, savo merdinčia festivaline euforija lenkiančiu nebent tik Radistus, o ką ten tas Sebastianas dainuoja — tik suplementas tam, kad beveik jokia Eurovizija neapsieina be bent vienos sudalyvaujančios jau-seniau-žinomos ‘žvaigždės’.

Šiaurės Makedonija 

Antrosios bangos feminizmo sloganų bei abstrakčių nieko nekomunikuojančių pamokymų kaišiojimas po pianino baladės standarto skūrele (galimas skaitymas ir iš kito galo, o tai jau sako savo). Bent jau padeda susimąstyti, ar vapšie kažkas verta pasididžiavimo.

Švedija

Tokios dainos metu, jei jau baudžiate save šia transliacija, be sąžinės graužaties atsitraukdami nuo TV/PC, jūs galėtumėte, kaip jau prieš tai užuomina tarstelėjo kolega: išsivirti arbatos, patikrinti šaldytuvą, atsinešti daugiau užkandžių, atsikimšti naują alaus, išlįsti parūkyti, patikrinti socialinių tinklų void’ą ar pamedituoti, o jei visgi ne — tuomet sugerti į save šią gelsvą gospel’o ir mėlynakio soul’o ‘miuziklinę’ adaptaciją, pagal idėją turinčią užkrauti ‘aukščiau nosį/smakrą’ jėgų. Nebūtų nuostaba, jei dėl šios šviesulingos ‘viskas gerai’ kartotės kitamet Jūrovizija vyktų Švedijoje.

Šveicarija 

Nei ypatingai purvinas, nei pašokamas gabalas, vėlgi strigęs referavime į šlovinguosius šokių aikštelės dainius, savo masturbatorine frustracija pertvinkusį žvilgsnį projektuojančius moters geometrijos apvaizdoje. Jeigu kas ir atsiduoda purvu, tai prodiuserių nemokšiškumas išeiti iš Enrikės ar Rikio jotūbo algoritmo sugeneruoto grojaraščio, tapusio jų vaizduotės alpha ir omega.

Vengrija 

Spoiler alert: akustinės gitaros ir ‘gryno’ balso storytelling’as prie laužo plaukia prieš srovę ir neeskaluojamas į priedainio griaustinį (!), o dainos viduryje pasirenkamas korporacinės reklamos pasišvilpavimas, lyg ir mėginantis sujuosti niūrokos kalnuotos vietovės šaltuką, kol barzdotas vyrukėlis gelmingai žiūri ir sako ‘leiskit, papasakosiu jums, bet po to ir paniūniuosiu’, galiausiai vengriškai suverptą lyriškumą pastatydamas į vieną santūresnių bandymų šturmuoti šį suvažiavimą.

Vokietija

Šįkart kiek labiau į autobiografinę pusę linkęs, feministiniais slogan’ais išdabintas aspiruojantis bengeris, turbūt tuo labiau paveikus nei Makedonijos ašaras svogūnu lupantis baladizmas. Neskaitant Australijos, geriausiai iškapstantis dainoje kulminacinį tašką. Visai įsipaišytų į 69 Danguje repertuarą, jeigu šios nuspręstų velnišku greičiu pasukti į woke apvažiavimą.

***

Toks tas swell efektu nuvarytas vežimas, kuriuo prariedėjo grynutėlė popmuzika visomis prasmėmis, pop without adjectives, nors ir kiek atsilieka nuo jutūbinių tendencijų. Kiekvienas kūrinys yra toks, kurio klausant negali išvengti eurovizinio šėlo užpilo — elementariausiai negali mąstyti apie tas dainas kitaip, kad ir kaip jos periminėtų ‘naująsias sroves’ ar bandytų į save įtraukinėti camp‘u intertekstualizuotą ‘gilesnę prasmę’. Vienas iš didžiausių įmanomų nesibaigiančių void’ų, kasmet siūlančių minimalius pokyčius.

Po Eurovizijos poezija negalima. Nebent laimės Australija (landus kirminas — įkomponuoja visų Eurovizijos idėjų skudurizmą: meilę, antipolitiką, draugystę ir buvimą ant tvoros santykyje su viskuo), tuomet po šios neįmanoma taps Europa.

eurovizija diy

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.