Performatyvi rusiško šansono žvarba – anapus gėrio ir blogio

woke shanson

Ar žinote, kad rusiškas popsas Lietuvoje padarė žymiai didesnę kultūrinę ir politinę žalą, negu Muravjovas ‘Korikas’, uždraudęs lietuvišką spaudą?

Radioshow, įžanga į ‘Sukėliau aš muštynes’ (2001)

Maždaug tokia nuostata jau ilgą laiką mėgiama pasitikti, atrodo, Pragaro Žemėje metafora tapusią ne bet kokią popmuziką, o įdainuotą rusų kalba. Tačiau šįkart, eilinįsyk būdami transgresyvaus geismo šventikais, pristatome neapdairiai aprioriškai marginalizuojamą rusišką šansoną, kuris savo dostojevskišku etosu, muzikinėm kalbaskėm ir ‘gyvenimiškais’ šaukiniais, aišku, permaltais su kitų stilių intervencijomis, šiomis dienomis sudaro didelę dalį Rusijos popmuzikos rinkos — laikosi topuose ligšioliškai, o žymiausi Hulk Hogan ūsais ir daugiamečio grūdinimosi tatūškėmis apsišventinę vardai kuria bei koncertuoja iki dabartinių mūsų eros metų.

Nors turiningiausiai aptartinas rusiško šansono periodas vis dėlto yra pirmas Naujosios Rusijos dešimtmetis — kokias kūrybines nuotaikas ir galias atnešė santvarkų tranzicija, — kurioziškai įdomią, lyg iš Czesław Miłosz literatūros nužengusią, gulaginę-nomenklatūrinę-disidentinę istoriją iki jo galite pasiskaityti neblogai savo detalumu surašytame wiki-puslapyje, labiausiai stebinančiame tuo, kad išskiria net aštuonis subžanrus, supunktuotus pagal apdainuojamas tematikas, nutaikytas į konkretizuotus įvykius bei koordinates, kuomet su meilėmis, išdavystėmis ir tremtimis pinasi edipiniai kampainiai, apsimestinis apolitiškumas (ar veikiau politiškumas suspenduotas nusispjovimu į žemę ir numojimu ‘ko tu nori, nx?’ gestu) ir kone ankstyvasis egzistencializmas su ‘štai aš vienas pasaulyje — što delat?’

Susipažinus su duobėta ir ‘individas versus etatizmas’ permanentiniu konfliktu patręšta šansono istorija, didelė klaida yra laikyti šį stilių tik televizinio-pobūvinio paviršiaus raibuliavimu, ką tokiai muzikai ir atnešė ‘laukiniai’ devyniasdešimtieji, bet kurie tuo pat naujai sugrąžino patį pačiausią socrealizmą, tik jį chemizavo tuo, ką mums siūlo Viktoro Pelevino romanas ‘GenerationП’ (arba, jei norite, pagal jį suktas filmas), 90’s Rusijoje pumpuojantis per sutartinio siurrealizmo + absurdistinės psichodelikos ir vieno perkrauto, stipraus bei nepabundamai ilgo trip’o pralaidą. Ar toks nėra naujasis pastarųjų trisdešimties metų rusiškas šansonas, iš magnetolinės kalinių ir gyvenimo būdą recidyvizmui paskyrusių grandiniuotų kaklų muzikos virtęs ant scenos šaltąja ugnele degančiu mulenružu, kurį plačiausiai atlieka niekad nešiurpę nuo celės šalčio?

Toks (absoliučiai bet kokios, pradžią turėjusios po žeme) muzikos likimas jau rašytas-aprašytas, bet šis neo-socrealistinis tapsmas yra išties netikėtas binoklis žvilgtelėti, kas gi iš meninės pusės nutiko Gyvenimo vargdieniškumui ir bardiškajai-baladiškajai čiuvo su gitara lyrikai, kuriai nusakinėti nepakanka ir peleviniško siurrealizmo — verčiau rinktis metafizinį irealizmą (irrealism), dalijantį (virtualiai ar aktualiai) gyvenamąjį pasaulį į kelias galimas ‘alternatyvias’ versijas. Būtent taip klausosi didžioji dalis r. šansono nuo pat Sovietų Sąjungos griūties — net jei dainiai yra ragavę ‘realybės’, ji vis vien tampa perkeliama į filmuojamą ir ekranizuojamą pusiau-stand up’inį šou, iš to yra pelnomasi, ir struggle’as, jei jo būta, perparduodamas kaip poezijos tomelis bukinistų pasaže. Glamūras koegzistuoja su anti-glamūru, žmonės išsišiepę ploja dainoms, kurios rašytos ‘ne iš gero gyvenimo’ gimusiu kriminaliniu žargonu, kuomet atlikėjai kūriniuose, kaip paralelinėje būtyje, tiksliau, jos fantazijoje, projektuoja savo simbolines thug life tapatybes.

Šansoniškame simuliuojamame socialiniame realizme (kuriame paprastai esama mažai erdvumo vaizduotei, daug atseikėta ‘paremta tikrais įvykiais’ naratyvui ir atpasakojimui, vėdinamam donelaitišku stotu), tikra/patirta yra dischroniškai užliejama netikra/nepatirta, kas rezervuariškai gyvena dainų žodžiuose, kaip arba praeitis, retroaktyviai pildanti įrašomus CD, arba įsivaizduojama tikrovė, kaip protagonisto idealas (?), kaip kriminalinių archetipų priinstaliuoto mikrokosmo fantazija, kaip tariama ir itin romantizuojama duoklė ne savo patirties sunkumams. Štai čia prasiskleidžia ir vieškelio pakrūmėj numestos Mother Russia nacionalizmo bei militarizmo pufaikės kamufliažas — juk net jei niekad netarnavai armūchoj, gali sukurti dainą tiems, kurie tai darė ‘už tave’. Puikus interpasyvumo pagal niekieno užsakymą pavyzdys.

Visa tai nėra priekaištas tam, kad naujasis post-sovietinis rusiškas šansonas, jau nebebūdamas tykiu inkarceruotu ‘savi saviems’ pogrindžiu, estradizuoja kalėjimų industrijos komplekso negandas ir empiriškai nenugyventas patirtis krauna į pop-eksporto priekabą, tempiamą tų subjektų, kurie taip pat negali tapatintis su tatuiruotėmis išba(n)dytu ir milimetro paliktos plaukuosenos turiniu — labiau tai, kaip stipriai veikia kriminalinė romantika, tampanti para-kultūra, visiškai esanti anapus gėrio ir blogio, per karčios vienatvės ir ‘aš jums — niekas, kaip ir jūs man’ tropą sukurdama ‘išjaustumo’ afektą, kuriame sunyksta skirtys tarp gailesčio (dėl padarytų klaidų/nusikaltimų) ir pasididžiavimo, garbės, street cred’o. Taip iš klausytojų pusės formuojasi abstraktus, nereflektuotas, mistifikuotas žanro/stiliaus kultas, kuomet adoruojami veiksmai, poelgiai ir nuostatos, kurios respektabiliai pripažįstamos kūrybinėje visatoje, tačiau kurių abejotina ar bus imamasi realiai.

Paminėtina, kad šansonui įprasta tapusios moralinės paralelės estafetę Rusijoje yra perėmęs repas (beje, JAV nuo gangsta rap pradžios paplito niekinamoji tokio požiūrio analogija studio gangsta): krizinės būklės ir nuosmukio muzika per pesimistinį rašalą išlaiko stoicistišką ‘niekada nepasiduok’ valią, duoda tą samanoto medžio skydą, atremianti šansono dievo Mikhail Krug bene garsiausioje pesniojeВладимирский Централ’ įamžintą северный ветер plūsmą. Tad dabar tas kriminalinis blatnaya pesnya formatas, grūdėtą nepalūžimą derinantis su emociniu-sentimentaliu išskydimu, tapo nebe tik šansono nuosavybe, bet gali būti siejamas su iš esmės bet kokia Rusijos (ir ne tik, be abejo) mainstream muzika, kuri kone nuolat degustuojasi lyg į aliuminį puodą virti įmesta nebaigta skusti bulvė. Prie šito galima prikirpti, jog šansone įžvelgiama kategorizacija į ‘intelektualujį’, ‘kilnųjį’, ‘meniškąjį/poetiškąjį’, kaip Vladimiras Vysockis ir jo bendravardis Cojus, o visa kita — bandziūgų kombikormas bliat, beje, Vakaruose turintis savo atitikmenį — outlaw country.

Devyniasdešimtieji po forsuotos santvarkų kaitos trūkio liberalios demokratijos ir rinkos atnešamų gėrybių bei laisvės priesakais eschatologiškai kūrė rusiškąją svajonę, netęsėtais pažadais griuvusią lyg kameroje iš nuobodulio statomas kortų namelis, todėl šansonas, kaip sureagavimas, atspindi ir tą rezignuotą lowering of expectations — susitaikymą su lemtimi, sublimuotą muzikoje, kurią yra tekę matyti vadinamą ‘rusiškuoju dekadansu’, ‘rusiškos kultūros nyksmu’ ir taip toliau, tačiau šansonas yra ne to priežastis, o pasekmė, dabar esanti atpažįstamu post-kolūkinių wastelands veidu. Dainose jaučiamas nenutrūkstantis disensusas, intensyvus ir veikiantis ‘aš/mes prieš juos’, bet galiausiai atsiduodama likimo kaltinimui, anokiai tekusiai daliai, paties padarytiems ‘suklūpimams’ ir atliktiems pasirinkimams, ‘klystkeliams’. Įdomus yra ir nemąslus atvirkštinės inžinerijos procesas, kuomet per r. šansoną tas reprezentacinis veidas, tik jau humanizuotas, ‘žmogiškasis’, yra bandomas reabilituojančiai suteikti kalėjimui — grąžinti jį į visuomenę, tarp žmonių, per muziką reintegruoti kalinio/nusikaltėlio/teistojo identitetą ir taip jį dekriminalizuoti, tuo pačiu ir normalizuojant, netgi heroizuojant, įkalintąjį nušviečiant kaip sistemos auką. Reikia pridurti, kad butyrkos burbule išaižėja santykis tarp išorės ir vidaus, nes pati ta visuomenė, į kurią grįžtama, yra tokia pat inkarceruojanti, kaip ir pati kalėjimo aplinka.

Ta beyond good and evil savybė auksiniu dantimi tvyksteli tada, kai bet kokios kilmės ir paskatos nusikalstama/kriminalinė veikla pliekiama su fiksuota ir patrilinijine ‘doro elgesio’ morale, vertybėmis, ištikimybėmis, teisingo ir darbštaus ‘eina — daro’ žmogaus-maitintojo paveikslu ir bet kuo, kas tiesiu žingsniu nuimta nuo krikščionybės, o tiksliau — protestantizmo. O šitai labai panašu į daugeliui puikiai žinomą Breaking Bad serialą — dėl šeimos gerovės besiaukojantis pusamžis vyras tampa narkobaronu, ir ta dimensija, jog jis leidžiasi į šį kelią dėl to, kad sukauptų atitinkamą finansinį palikimą, nes vėžio diagnozė artina jo paskutiniąją, pamažu išsitrina, kadangi veikėjas tampa regimą žalą akumuliuojančia mašina, tačiau žiūrovas jau įtrauktas į teigiamą susitapatinimą su šio personažo, įkūnijančio tai, kas anksčiau buvo laikyta saugia viduriniosios klasės iliuzija, veiksmais: labai panašiu principu su klausytojais žaidžia ir rusiško šansono kuriamas kriminogeninis pasaulis. Protestantiška dorovė plius makiaveliška ‘tikslas pateisina priemones’ etika nesvetima aptariamo stiliaus dainų žodžiams, kviečiantiems mus tapatintis su centr(aliz)uotais herojais ir jų ego, dualizuojamu į savo ekstrapasaulietišką moralinį pasitenkinimą ir našų darbą savo artimai aplinkai. Prie protestantizmo ir šeimos institucijos akcento limpa patriarchalinės normos: tai iš esmės yra vyrų muzika vyrams — moterų šioje scenoje mažai, dažniau jos heteronormatyvios meilės token’u imamos padainuoti duetu arba atsidurti ant viršelių, kuriuos vėliau praryja užverto bardačioko tamsa.

Ir šioji russian chanson ‘tamsa’ yra labai fatališka messthetic, kaip nedarnios mozaikinės estetinės visumos iš palaidų šaltinių, abstrakcija, kuri tiesiog puikiai parsiduoda — lygiai, kaip prieš tai išsakyta glamūro ir kontra-glamūro simbiozė, ‘tamsoje’ etika virsta anti-etika, kurios teoretinė propozicija yra bet koks Gero, kaip opcijos, vilties, galimybės neigimas. Ar ne tokia yra dominuojanti kūrybinė šansono šaknis, turbūt besanti rimčiausia vertės valiuta, nesunkiai išskaitoma šansono lo-fi ‘klipuose’ (dažniausiai tiesiog nufilmuotuose koncertuose), kuriuose imituojamas grojimas gyvais instrumentais bando dengti tai, kad viskas jau prarasta — net ir gyvo skambesio įmanomybė? Na, kompozicinė stiliaus dalis yra visiškas third hand — apropriacijos apropriacija, savąja opa-opa-opapa dinamika nesiskirianti nuo bet kokios kitos Rytų Europos popmuzikos. Galbūt kiekvienam kraštui po savą blogį — juk mes turime dainuojamąją poeziją.

Galima sakyti, šansonas, tikrasis Eastern European funk, besimaudydamas tiek viešame populiarume, tiek mir(k)damas pakraščių gonkose, atemporalų statusą įgavusioje muzikinės raidos kišenėje savo skambesiu neigia laiką: 1996 beveik nesiskiria nuo 2016 — tas pats privalomasis vieno akordo upbeat’as, žigulinį italo disco primenantis sintezatorius, kartais vos ne rocksteady’inis tempas ir makareninis ritmas, subharmoniškai palindęs po prikimusio balso pripūsta drama. Tik dabar tai yra tai, mielieji skaitytojai, ką būtų galima atlikti kad ir tebesėdint prie monitorių, norint geriau patirti žanro dūšią, šitaip atveriamą tarsi tėvynės arimai: pavyzdžiui, per Google Street View pasivaikščioti aplink vieną iš pamaskvės kalėjimų. Todėl šio fenomeno atnaujintas statusas skamba maždaug taip: vietoje reality celebreality, vietoje ankštos vienutės — privati oligarcho sala.

nauseda krug

Pabaigai, apsieinant be didžiųjų budelių Butyrka ir Bumer muzikinių pavyzdžių-mėgintuvėlių, sužinokite, kad buvęs Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-Il’as taip pat kurį laiką neatsispyrė sukalti pašėlusio tempo šansono pėsnių. Ir kuo ne rytietiškas The DoorsAlabama Song (Whisky Bar)‘ variantas?

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.