Without Letters ‘Abundance Supreme’: domestikuotas reivas jūsų svetainei

abun

Kol kas einamieji metai, priešstatant juos praėjusiems, šiame žemėlapio taške nedovanoja ilgagrojų darbų ir leidinių, kuriuos, pavyzdžiui, galėtume be kompromisinių ir avansinių nuoplėšų įkulti į topinę suvestinę — pristigtų net ir penketukui. Be abejo, kaip visad, pasklido albumų, ateinančių su privalomybe (pa)mėgti, nes jų įgrojėjai piligrimauja dabarties/ateities ‘etalonų’, ‘vietinių pasididžiavimų’ ir ‘kokybės garantų’ keliais — Ba.H8’, Arklio GaliaTavo Laiptinėj & Ant Savęs’, Egomašinaid’, Kabloonak Kabloonak’, JautìToo Fat To Run’, PindropsReflections’, AutismHave You Found Peace?

Galbūt kažkas iš tų reguliarių ‘vardas > kūryba’ žetonų liko praleista ir nepaminėta, bet fonas sudarytas — kai nesukyla noras ‘prievartauti replay mygtuko’, tai muzika ir nespendžia žabangų atminčiai, todėl ir nebūta didesnių skatinamųjų imtis apžvelginėti kažką 2019-aisiais. Išvardintieji dainų rinkinukai automatizuotai tendencingai sutinkami išskėstomis rankomis ir vertinami inertiško džiaugsmo salvėmis, jų pasirodymas yra švenčiamas lyg Mirties slėnyje nukrapnojęs skystimas, tie albumai jau geri, jų viešai išsibėgiojantis teigiamas pamėgtinumas ir critical acclaim (nesant kritikų, kaip tokių) jau nuspręstas, nes, vėlgi, LT pasirinkimo stoka kelia imperatyvią trajektoriją džiaugtis.

Without LettersAbundance Supreme’ girdimumo zonduose užkliuvo įprastu ‘tekstas + kontekstas’ derinuku, kuriame perdavimais apsimainė neišvengiamoji įdomių faktų pynutė — veiklos ilgametiškumo ir patirties išklotinė, pirmas albumas po dešimties metų veiklos, ‘gitarinis techno’, ‘negyva’ muzika ‘gyvais’ instrumentais. Tai tampriai rišosi su tuo, kokiais raktažodžiais ir tematizacijomis šis debiutinis LP buvo nulydimas tiek pačių projekto narių, tiek entuziastingų mesendžerių: vakarėlių kultūra Lietuvoje ir pokyčiai joje; nerimo, įtampos ir atsipalaidavo turn-based strateginis žaidimas; geismo/stygiaus/pertekliaus trinties trejybė per apeliacijas į pasąmonės sferą, seksualinės revoliucijos ataugos, kūniškieji intymaus šokio pažadai, neišgirstami dėl, tik paklausykite, pulsuojančio gabber’io. Sveiki atvykę į reivo šalį savo spotifajuose.

Ar šis susipasavimas (susifasavimas?) žėrinčiai apvadintos prekės prasme finišuoja rezultatyvia ataka? Pradėkime nuo to, kad albumo originalumas ir Mountain Dew’iškas gaivumėlis įpirktinas tik tuo, jog juo beprecedentiškai pasiektas kultūrchronologinis kelio vingis, kuomet Lietuvoje radosi pirmasis moderuotai neironiškas (būtų galima segioti post-ironijos štampą, bet jis toks nuvalkiotas iki beoriškumo, kad tebūna jo šįkart atsisakyta) ir rimties išrišimą susiveikęs hardcore elektronikos saliutas, pristatomas solidžiais gestais ir dar rimčiau proponuojamomis meninėmis/kūrybinėmis intuicijomis, kurios į dosjė įsirašo konkurencingo produkto sertifikaciją ir kolegos Vibracinių Rakščių pastebėjimą, jog skamba tarsi Pieno Lazerių singlai, sumesti į albumą.

Kadangi hardcore kontinuumo garsai nuo dešimto dešimtmečio atliko tiek transformacijų, kad nuo šokių ir iškrovos muzikos persirito ir į suasmeninto klausymosi stovyklavietę, dabar į tą pretenduoja ir nemažo dažnio/tempo variklinės duženos, kuriose irstytis galima panašiu principu, kokį prieš beveik trisdešimt metų jau padiktavo IDM/braindance’as: elektroninė šokių muzika namams ar kitai personalizuotai aplinkai, be dėmesį išblaškančių prasminių paniatkių, ateinančių su klubine erdve. ‘Abundance Supreme’ tokioje, nors ir tolokoje, paralelėje tarpsta sielovadiškomis harmonizacijomis (kaip ‘Veering Masss’ ir daugumos kūrinių atkarpos), kas įkyriai perša paplitusį niežulį albumą ‘sutvarkyti’ taip, kad jis nebūtų per daug grubus, tiesmukas ir bukas, o įgautų ‘kvėpavimo’ bei inteligencijos (neva ‘žiūrėkit, mes mokam ir groti’), tuo pat kompensuojant sykiais kone į sąmoningai infantilųjį happy hardcore (‘Stompyy Jabber’, ‘Front Burner’) nurūkstantį enerdžaizerį.

Galbūt begalinė gausa paradoksaliai aplanko tada, kai kūrybai nebereikalinga inovacija, o tavo atliekamos muzikos pagrindą sudaro tai, kas jau nebeišgyvena savo laiko, o tik šešėliuoja, kaip besivadovavimas keliomis tomis pačiomis nuzulintomis citatomis? Ne naujiena: būtų galima pripiršti eilinį įsiskolinimo-praeičiai ir nostalgia mode revivalizmą, tik šiuomkart stilingai pralupusį kietosios/sunkiosios šokių elektronikos celofaną ir viršelyje įvairuojantį kislotną koloritą bei prislėgtas atšvaitines neonkes, kurios yra tarytum negatyvu praplauta AngelouAll In Good Time’ arba Free FingaPick Up Line’ vizualo stilistikos versija, kviečianti gurkštelėti iš Marijos žemėje dar nepakankamai giliai išgręžto šulinio į back to the future hidrosferas.

Šiemet užsieniuose jau pasitaikė keli perdegę bandymai apjunginėti šias emfatinės libido-draining praeities estetikas ir jas sprogiai išgarinti švaresnės šiandienos produkcijos galimybėms — Kedr Livanskiy naujausias albumas arba neo-džiunglisto Special Request darbas ‘VORTEX. Šie pavasariniai čyrū-vyrū pralaisvėjimai su vitalistinio atbudimo trop(ik)ais, vis sultingiau būdingi spartėjantiems post-industrial lūžiams (kurie, pastebėtina, vis priimtiniau infekuoja save trance mirgalkėm), skamba kiek atžagariai — jei anksčiau dekonstrukcija suprantamiau diferencijavosi nuo tradicijos, tai dabar šie du įrankiai įsisunkia į užloopintą vienas kito alteraciją, ir daugybė muzikinių lydynių yra priversti remtis varginančiu parodomosios eklektikos ir paįvairinimo režimu, kai, atrodo, norima pasklaidyti kuo daugiau nuorodų ir atžymų.

Dar ne taip seniai požiūris į vakarėlių ir klubinę kultūrą Lietuvoje buvo beveik monopolizuotai išsakomas per karikatūrizuotą (auto)ironiją, internetinės eros absurdizmą ir tipinį postmodernų pastišą, uždūmintą diskotekiniu retro purškalu, kas visam tam taip ir nepagelbėdavo kryptingiau išvynioti žinutės — prisiminkime humoristinę Manchujova ir Neklaužados Bekarai iniciatyvą linksmai pasišaipyti iš to, kas liko iš reivo ir kas tuo tebevadinama. Apie to, o tuo pat ir klubų, likimą, nuomonę esame suraitę ir mes.

Without Letters albumas, apskalambytas šypseną keliančiomis post-club siūlėmis, muzikine prasme nenutolsta nuo Manchujovos satyros, žinoma, domėn neimant kokybinių matų, tačiau jokios pašaipos ir atbukintos tuštybės anti-šventimo čia nebelieka — grupė išsirikiuoja kaip amatininkai-profesionalai, vykdydami misiją blizgų treningą vilkti ant frigidiško ir deorganizuoto dabarties kūno, kuris palinkęs virpa prie starto linijos, laukdamas šūvio, kad galėtų skuosti į reivą. Bet šis neįvyksta, kadangi to kultūrinis relevantiškumas jau senokai išsekęs, tad belieka pasirūpinti, kad bent jau toks skūteriškas hardstailas nebeskambėtų kvailai ir lėkštai. Ironija žvelgti į tokią muziką jau nebereikalinga, dabar tuo galima mėgautis rimtai — tai jau nebe pajuokos vertas putoplastas, o komemoracinė (ir komercinė) realybė, kurioje atsiranda skonio bei visavertiškumo dimensija, vartojimui legitimuojanti dar vieną nupūstų dulkių žanrą.

Šiandien tokie kadais nugriaudėję stiliai, dar vakar buvę, hm, juokingais, gauna amnestiją ir ištrūksta į laisvę kurti ‘naujus’ ir ‘šiuolaikiškus’ produktus (privalu prisiminti, kad tai, kas temporaliai šiuolaikiška, nebūtinai yra nauja) — post-rave statusas kuria reivą be reivo; ‘AbunDANCE Supreme’ girdime daug atkakliai suprodiusuotos masės, bet ar ji, kaip liudija 90’s, pajėgi kelti kolektyvinę euforiją ir katarsį, jei dabar viso labo pasitrankoma tarp kepiniais apdūmytų Platformos gastro-vagonų, kaip visad belūkuriuojant didesnės vakaro žvaigždės?

Menka dvejonė, kad šis pilnagrojis yra savybingiausias ir tam tikra prasme ekstremaliausias trijulės pasiekimas, bet neįmanoma dingti nuo to, kad nemažai ekspansyviau besidairančių klausytojų jau nukaršo nuo į nugarą įbesto devyniasdešimtųjų peilio — nors ir suprantama, kad kūrėjams/muzikantams išbandyti jėgas šiame apgriuvusiame kieme smalsiau, o šalyje tai dar ir neapsodintos lysvės. Kas toliau? Vokalais dabintas jumpstyle? Akustiškai atliktas tektonik? Atspirties nuo šios temos tašku galime pereiti prie to, jog pernelyg įnirtingai siekiama įbrukti, kad, ė, Without Letters juk groja technūškę gyvais instrumentais! Intymu! Autentiška! Nyksta distancija tarp atlikėjo ir klausytojo! O kaip gitara vietoje pulto/laptopo naikina tą atstumą? Jei žvelgiame techniškai, tai iš kur tas techno? Pirmieji du EP — ‘Self-titled’ ir ‘Unfollow’ — dūsavo pūkine indietronica, o naujoji plyta artimesnė ‘pigesnei’ (hard) trance mūšai, nors klasifikacijos ribos ir blyškios, tačiau techno čia tikrai nėra didysis signifikantas. Minėtas ‘žiūrėkit, mes mokam groti’ motyvas gali sufleruoti ir bandymą susieti atlikimo ir kompozicijos aspektus į vieną įtampą, à la David Tudor ar kitus vadinamuosius proceso kompozitorius.

Apskritai, šį hardcore continuum’o atgimimą galima dualizuoti į nelygumais graviruotą breakbeat’ą ir stuksintį bei nelankstų ritmą — pastarajam ‘Abundance Supreme’ ir lenkiasi, tačiau viską pakišti po instrumentiniu techno atrodo PR’inis veiksmas, blokuojantis muzikinio intereso sąžiningumą — šis LP šiek tiek lyžteli acid techno markutės, bet momentalumas ir epizodiškumas yra per menki karūnavimui. Šokių muzikos ‘šaltuko’ kombinavimas su tariama elektrinių gitarų gyvastimi tėra vieno mediumo privilegijavimas kitam, taip esą kuriant konvencijoms priešgyniaujantį supriešinimą, o skanduojama nauja/šviežia albumo energija yra dar ir kaip sena, visiškai fossil fuel, bet suintensyvinta ir saturuota esamai kartai — tie patys trenksmai tvoja ryškiau ir skaidriau.

Garsiškai gitariškumas per se albume jokiu būdu nelaiko fronto (nes yra aplenkiamas troškimo per kinetiką kurti šokių aikštelės architektūrą), galbūt jo transliacija artimiau distiliuojasi gyvuose pasirodymuose, o tarp dainų ne savo stichijose įsibrauna Tilto namų festivalio etatas — į aerononautikos kursus užsirašę Planeta Polar su neužmušamo reggaeton’o (kuris dabar neretai asociatyviai palaikomas beskonybe, gal dėl to šis kūrinys albume skamba ironiškiausiai) čestūškeDiga-me’ ir garbės-svečių-albume įkūnijimu tapusios shishi, savo salsvais 3Bit vokalais gedinčios velniškame greityje ir miesto triukšme susigūžusio pasaulio (‘Speedin’world’). Visa kita susistumdo į seno lenktyninio videožaidimo soundtrack’ą, tik vietoje bolido dumi CityBee paspirtuku, šalmą keičia Bluetooth ausinės, o ant nugaros plaikstosi iš salotinės saugos liemenės išpjauta Supreme-man skraistė. Kelionės tikslas — vis dar neaiškus. Be raidžių, be laiškų, bet duris atidaro — o galėtų jas ir išspirti.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.