Kai 8 Days A Week susižieduoja su Franz Ferdinand

wrong

Publikuota Facebook paskyroje

Užgniaužti deramą ir nusipelnytą neapykantą pastarųjų penkiolikos metų indie rokui, su post-punk revival koja kojon galutinai sutrypusiam roko išgales ‘pasilaužyti’ — nelengva. Anuomet per gana trumpoką laiką prisiperėjo tuntai baltaodžių vaikinukų trejukių-ketveriukių su pavadinimais, dažniausiai prasidedančiais artikeliu ‘the’ ir besibaigiančiais daugiskaitos galūne ‘es’. Šis ‘judėjimas’ yra dalinai kaltas dėl iki šiol besitęsiančio indie konservatizmo — įtikėjimo, kad reikia emuliuoti retro stilistiką, ką dabar, be jokios abejonės, vykdo ne tik roko štabas.

Kai kurie įtikinėtų, jog panašūs garažą į ofisą iškeitę inkapsuliuoti boyband’ai jau ‘turėjo savo laiką’, jų aktualumas ir reikalingumas išblėso, ‘keičiasi mados ir poreikiai’, jie patys žmogiškai paseno, o žaliaspalvio futbolinio alaus dotuojami ‘rimti’ ir ‘skoningi’ festivaliai dabar tiesiog mieliau renkasi šviežesnes ritmenbliuzeres, kurių pseudonimai primena Microsoft Word šrifto pavadinimus.

Ne. Tokios grupės, kaip Arctic MonkeysThe KillersKaiser ChiefsThe StrokesInterpol ir panašios (šis žodis čia pabrėžtinai tinka — panašios iki neatskiriamumo) niekuomet negalėjo pasigirti jokiu originalumu ar bent jau noru nusimesti kelių dešimtmečių senumo fotostatą, kuriuo ir atsiduoda šiųjų muzika. Visa ši anglosaksinė ‘atgaivinkime tai, ką mėgo mūsų tėvai’ banga savo pageltusias putas sukėlė tik todėl, kad, vėlgi, šio amžiaus pradžia masiškai ir sistemiškai susidūrė su roko impotencija, kuri taip pat nulenkta 90’s besitęsusio simbiotinio skiedimosi su kitais, dažnai kryžmai kitokiais, stiliais.

Naujasis indie rokas ir post-punk/garage rock revival buvo atoveiksmis vėl komerciškai patraukliuose regionuose ‘išgryninti’ ir homogenizuoti mokyklinių berniukų muzikinę tradiciją, kuriai globalizacija iškėlė sunykimo užkardą. Tačiau šiandien, būtent dabar, laikas nenutrynė to, kad teksto anti-herojai Franz Ferdinand vis tiek skamba tarytum į vakarines podarbines repeticijas besirenkantys šešiasdešimtmečiai, vietoje VU Botanikos sodo labiau tinkantys Šimo barui.

Jei jų įkvėpėjai dar sugebėdavo paskui save tampytis gyslelę turiningumo, tai iki amžių sandūros šitai išsibarstė, todėl FF ir co. dabar yra ne kas kita, o bereikšmiškumo persunkta tuštumos tuštuma, dvigubas ir amžinąją kiaurymę generuojantis void’as, galintis pasigirti tik albumų pardavimais ir trend’ą patvirtinusio debiuto trumpute blykste. Kažkur internete būtent FF buvo taikliai apibūdinti, lyg būtų kopija, kurta ateivių, norinčių būti panašiais į žmones — forma ir paviršius išlaikyti panašiais, tačiau absoliučiai nesuteikta jokia vitališka esencija.

Išskirtinis dėmesys tam atriektas todėl, kad trivialumo užkratais priekabieji ir komunikatyvųjį terorizmą propaguojantys 8 Days A Week, kiekvieną savo atsivežamą vienadienio spindesio arba spėjusią rūgtelėti vidutinybę vadinantys etaloniniais ‘geriausiais iš geriausių’, šįkart to griebiasi kalbėdami apie netrukus Vilniuje koncertuosiančius FF. Dar visai neseniai jie Kamasi Washington, kuriam dėl nusigyvenusio afrofuturizmo nekro-sintezacijos galioja lygiai ta pati čia dėstoma argumentacija, pavadino džiazo karaliumi. Taip, tas pats saksą apsiglėbęs planetariumo nuobodyla — džiazo karalius.

Tai rodo, kad aštuonias-dienas-per-savaitę socialinių tinklų vartotojus bezdaliniu ‘tik pažiūrėkite’ turiniu bombarduojanti agentūrėlė savo klientūrą laiko arba kurčiais idiotais, arba tik vakarykštę dieną pirmąsyk nusprendusiais susipažinti, kas per daiktas ta muzika. Mes jų organizuojamų pasirodymų lankytojus norėtume laikyti nuovokesniais ir kritiškesniais — tokiais, kurie, jei ne susiraukia, tai bent iškelia abejonę dėl teiginių, šių promoter’ių Instagram story sekcijoje išreikštų apie Franz Ferdinand: ‘ESMINIS ROKO ĮVYKIS’, ‘TAKE ME OUT APSKRITAI YRA ŠLAGERIS’, ‘DĖMESIO VERTA IR JŲ VARDO ISTORIJA, ‘MUZIKA, SU KURIA UŽAUGO KELIOS MELOMANŲ KARTOS’, ‘PAVYZDYS, KOKIA TURI BŪTI ŠOKAMO ROKO GRUPĖ’, ‘ŠKOTAI PAKEITĖ BRITIŠKĄ ROKĄ’, ‘GYVI PASIRODYMAI YRA KAŽKAS TOKIO’, ‘RANKAS IR SIJONUS KILNOJANTYS REMIKSAI’, ‘JIE PRIVERTĖ ROKO FANUS ŠOKTI’ ir ‘ĮSPŪDINGAS DAINŲ KATALOGAS’.

Galime čiuptelėti padidinamąjį stiklą. Esminis roko įvykis — kas? Jie ar jų koncertas? Nes nei to, nei to, tuo sąžiningai negalime vadinti — projekto populiarumas tolokai praeityje, o juk grupė apskritai nė iš tolo nėra esminė roko muzikoje, todėl net ir Lietuvoje jų koncertas negali būti pavadinamas šiuo nusakančiu apibūdinimu. Toks skambus krikštas, pavyzdžiui, labiau tiktų 1989 m. Sonic Youth koncertui Vilniaus sporto rūmuose arba ten pat 1994 m. grojusiems The Fall – Music. Tai yra vienos tų išties esminių grupių, savo kūryba keitusių roko posūkius ir čia atvykusių gerokai prieš savo saulėlydį.

Take Me Out’ apskritai yra šlageris’ — šitaip vadinamos nukaršti spėjusios dainos, iki šiol sufigūruojančios kaip tam tikromis aplinkybėmis prisimenamas žanro standartas. Nepamename, kada paskutinįkart kur nors girdėjome suskambant šį vos penkioliktuosius metus skaičiuojantį hitą, kuris apskritai yra vienintelis žinomumo prasme taip-toli-nuėjęs grupės singlas, taip ir likęs pačioje karjeros pradžioje.

‘Dėmesio verta ir jų vardo istorija’ — nėra jokios unikalios istorijos, kadangi tai tėra Austrijos-Vengrijos monarcho, kurio nužudymas tapo pretekstu Pirmajam pasauliniam karui įsižiebti, vardas ir pavardė. Tūkstančiai grupių ilgai negalvoję pasivadina istoriškai arba popkultūriškai referentiškais vardais, tad pagal tokią logiką ‘ypatinga’ turėtų būti ir Frank Fitts istorija.

‘Muzika, su kuria užaugo kelios melomanų kartos’ — vėlgi, kolektyvas egzistuoja vos 15 metų: per tokį laiką neišauga net viena karta, o į ‘tokią’ muziką realiai-egzistuojantys-melomanai šiandien vargiai besidairo. O jei turima galvoje, kad FF grojamas stilius yra pirmtakų tąsa ir pasižymi ilgametiškumu, tai iš esmės pateisina pagrindinį mūsų teiginį, jog grupė yra senų srovių pakinktai, kuriuose vos spurda paskutinį garą išleidusi maita. Labai abejojame, kad melomanus, augusius su senuoju post-punk ir indie roku, tebedomina FF lygio pamėklės.

‘Pavyzdys, kokia turi būti šokamo roko grupė’ — o kokia ji turi būti? Koks rokas yra ir nėra šokamas? Matyt, vėl ausis užkimšo žibanti ‘dance-punk’ plazma, kuri, jei jau taip, vadovėlinį pavyzdį įnešė 80’s pradžioje, ir ne tik su tuo pačiu klasikiniu post-punk, bet ir new wave bei no wave. Tą iki pat šių dienų kokybiškai palaikyti iš garsių vardų sugeba nebent LCD Soundsystem, kurių pajėgumas nenuslopo nuo startinio įrašo. Beveik tas pats taikoma ir ‘jie privertė roko fanus šokti’ — roko fanai šoko jau nuo pat šeštojo dešimtmečio, kai imta vartoti šią sąvoką, ir niekas jų nevertė, nes būtent šokis pagal tokią muziką yra viena iš kertinių šios šaknų.

‘Škotai pakeitė britišką roką’, ‘gyvi pasirodymai yra kažkas tokio’ — į tą pačią šūdduobę nupilamas prarastas (8 Days A Week niekada ir neturėtas) konkretumas ir manipuliacijos plokščiais truizmais. Taip, škotai keitė britišką roką (sunku įsivaizduoti kitaip), bet vėliau, FF kontekste, tapo ir tais, kurie prisidėjo prie jo su(pa)prastinimo dėl tų pačių aukščiau dėstytų priežasčių. ‘Kažkas tokio’ — šio kalbos dovaną praradusiųjų niekalo komentuoti nesivarginsime. Blogiau tik tai, kad apie tuos koncertus vėliau ir rašoma ‘kažkas tokio’ lygmeniu.

‘Rankas ir sijonus kilnojantys remiksai’ — negana to, kad antrasis sakinio dėmuo pigiai ir Monroe’iškai viską seksualizuoja, patys remiksai tikrai nėra roko grupei pasitarnaujantis rodiklis, kadangi paprasčiausiai nėra jos nuopelnas. Dainų remiksavimo kultūra yra skirta žinomus ir skambius motyvus adaptuoti klubams bei diskotekoms — kuo tai susiję su koncerto Botanikos sode kokybe?

‘Įspūdingas dainų katalogas’ — o taip, vėl kiekis nutrenkia kokybę. Šeši studijiniai albumai third hand’inių atkasinėjimų, niekad neturėjusių savojo tolydumo ir įtikinamų paraiškų. Šeši nuosekliai prastėję darbai, dabar būsiantys išrankiotai išgroti ten, kur dažniausiai atvažiuoja projektai, kurių vienintelis ‘kabliuko’ garantas — šiukšles vakuumuojančios atminties kerteles spirtelėjantis pavadinimas.

‘Maloningieji’ 8 Days A Week turbūt taikiai ir geranoriškai šieptų dantis: ‘bet juk 1,2k ‘going’ ir 4,1k ‘interested’ negali klysti!’ Gali. Ir veikiausiai klysta, nes FF tinkanti vieta yra ten, kur buvo nuo pat jų susikūrimo — istorinėje užmarštyje, po yuppiedrome’o griuvėsiais ir visa ta roko protezų krūva.

 

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.