Vilniaus Energija ‘Astrology of EU’ – aptingusio pastišo šmėkla klaidžioja po Europą

artworks-000540109428-eo9l21-t500x500

Repinė Žygimanto Kudirkos-Mesijaus priešistorė pažįstama daugeliui – du solo albumai (‘Antimaterija’ 2006, ‘Paskutinis repo albumas’ 2013), miksteipas (‘Piurė Futurė’ 2014) ir LP (‘#uzgrotu’ 2015; su prodiuseriu Münpauzn), kol ir taip nepastovus suokalbis su hip-hop beveik atlyžo. Kiekvienas iš šių darbų gradualiai signalizavo į left-field besiakumuliuojančią elektronikos indėlio gausą bei nesusiuvamai atsivėrinėjantį plyšį tarp Mesijaus ir repo įstatų, kol Vilniaus Energija, prie kurios mygtukų lankstosi Adas Gecevičius iš Sheep Got Waxed, nukarpė iki tol vyniotus trosus ir pradėjo ‘skaitydamas malu ant bytų’ pakopą, tvirčiau įverpusią ir atlikėjo slemo poezijos patirtį. Nors duetas (su kuriuo vizualizacijomis bendradarbiauja ir Asta Ost) vis dar prisistato kaip avant-garde rap (bendruomenių kuruojamuose klasifikaciniuose metraščiuose toks stilius neegzistuoja), prie to dar užmetama ir post-ironic electronics plūdė, jau rišliau suporuojanti Vilniaus Energiją, 2017 m. debiutavusią su ‘DDVVIIGGUUBBAASS‘, o visai neseniai pristačiusią antrąjį anglakalbį ‘Astrology of EU‘ — negi skirtąjį ‘platesniesiems vandenims’? Albumas apie Europą — Europai?

Tačiau, kaustant dėmesį į valkiojamąją post-irony, dabartyje lengviau uždavinėti ne klausimą, kas yra post-ironija, bet kas ja nėra. Post-ironija dabar lengviau įmenama ne kaip patrakėliško interneto svarmenį išsikilnojęs humoristinis tropas, bet biheivioristinis gyvenimo būdas – metafizinis framework’as, saviidentifikacinė nuosaka. Post-ironija atsistoja ten, kur (post)ideologijos teoretikai mėgsta čionykštę visko-erą pavadinti cinizmo amžiumi, kurio priekyje – GenerationMeh’, toje pačioje taurėje išmaišanti akiplėšišką voluntaristinį ir dereguliatyvų hedonizmą su bekrašte ašarota apatija. Tokiu pagrindu įsivyrauja savireguliacinis elgesio modelis, kuomet sugebama į vieną esinį sukondensuoti besaikę (savi)pašaipą ir aktualų malonumą/džiaugsmą teikiantį veiksmą. Būtent todėl yra itin komfortabilu prisistatyti post-ironijos gabentojais (dar ir tuo, jog iki šiol daug kam nėra visiškai aiški šios sąvokos reikšmė — daugelis neįdeda pastangų atsirokuoti, kas yra kas), nes tuomet gali leisti sau ‘grybauti’, užantyje tam laikant konceptualų/intelektualų implikacinį pateisinimą, kuris gali bail out’inti daromas kvailystes. 

Būtent tokį loterinį impozantiškumą įkūnija gera porcija dabartinio repo, kuriam dažnai neužtenka savimąstos ląstelių komunikacijos keliu sprigtelėti post-ironijos tag’o. Apie tai atitinkančią murmesiais puošdintą hip-hop’o gvardiją jau buvo pasisakyta, bet prie to pridėtinas ir ‘rimtasis repas’ (pavyzdžiui, iš populiariausiųjų, vėlyvasis Kanye West (ypač ‘ye’) arba kad ir Death Grips), kuris dažnai pasitaiko, liaudiškai tariant, ‘nei skustas, nei luptas’ (chroniškas ir leitmotyviškas neišbaigtumo, klaidos suspendavimo estetinėje taisyklėje, ‘nedadarymo’ motyvas, atsispindintis pastebimai trumpose albumų trukmėse), dėl to retsykiais pejoratyviškai numušamas kaip meme rap, tačiau sąžiningiausia tai žurnaliūgiškai tebevadinti abstract/experimental hip-hop/glitch hop, kuris būtent ir išgyvena savo projektuojamų abstrakcijų ir eksperimentavimo embargus, pro kuriuos įsileisti ryškesnes šviežienas-naujienas darosi keblu, nepaverčiant šių nudienos kultūrinių tendencijų referatu. Dėl to post-ironija, kaip diachroninis contemporary vardiklis, tampa parankia laiku atkišta atbraila, kurios dar įmanoma griebtis, kol visko nepaslėpė ‘nieko naujo’ bedugnė.

Jei ką ir buvo galima įžvelgti, vos Vilniaus Energijai sužaibavus pirmaisiais singlais, tai ženklų ir susekamą Mesijaus verbalinio pajėgumo saviredukavimą ir auto-ribojimą — apkarpytas unique words matas ir pasirinkta užsiimti nusodrinto balso impresionizmu. Beveik visa iki tol vystyta jo kūryba pasižymėjo išieškotomis ekvilibristinio žodyno sagtimis, kuriomis, turtingoje dainų tekstų kartografijoje, buvo tiesiami ilgi žodiniai tiltai, kad ir kokie vietomis siurrealūs, tačiau, priešingai nei dabar, dar neatsisakantys nuoseklios koherencijos, sugaudomos logikos, stilizuoto rimavimo, šiokio tokio naratyvo ir plataus masto techninių sprendimų, neapsiribojančių tik ‘rhyme or reason’ kodu. Vilniaus Energijos kalbinis motoras užvestas girdimai supaprastintomis repetityvinėmis schemomis, kuriose varikliniu modus operandi tampa paties Mesijaus balsinis figūratyvas, palaikomas minimaliomis pastangomis – primityvų įsimintinumą kuriančiomis kartojamomis sintagmomis. Kaip Ž. Kudirka yra rašęs savo knygoje ‘XXI a. Kudirka’ – ‘kartojami žodžiai praranda prasmę’; šiame albume susiduriame su panašiu nykstamuoju ir ‘trinančiuoju’ efektu. Struktūruotą repavimą, kad ir kokį formaliai nepastovų, galutinai pakeitė mic-check’inis arba hype-man’iškas ekspresyvusis kalbėjimas, kuris, nors ir vis dar pagaulus bei landus, atsiduoda veikiau nuovoka, kad klausytojų lūkesčiai ir reikalavimai pasiekė naujas besivoliojančias nuokritas — dabar to užtenka, poreikių patenkinimui galima išsiversti su mažiau galvinių smagračių. Vis rečiau yra sau (ir aplinkiniams, be abejo) užduodamas mūsų lipdukinio motto klausimas ‘Ar tau to gana?’ 

Tikėtina, Mesijus susipranta, jog turi išraiškingą ir tekstūrišką balsą, savaimingai reguliuojamą (in)ton(acij)ą, išlaikomą dikciją ir apskritai viso to kontrolę, kad pakaktų minimalizuoti tekstinį turinį iki kelių linijiškai kartojamų sakinių arba netgi vienui vieno žodžio (kaip albumo dainoje ‘Russia’). Atsainiu ‘pasroviui’ fatalizmu smelktas kūrybinis tingumas ar verslo principo ‘kuo mažesnės sąnaudos kuo pelningesniam rezultatui’ pritaikymas? Vilniaus Energiją sudarantys vardai gali girtis pasiektu išankstiniu žinomumu (projektas šiuo požiūriu netgi vadintinas supergrupe) ir scenine patirtimi, todėl publikos dėmesys – kaupu garantuotas. Gaila, kad paprastai didžiuma klausančiųjų neišmąsto anapus stragdinančio hipnotinio poveikio, kuriuo jau pernelyg užsižaidė MC Pranašas – žinomas, (pri)pažįstamas ir gerbiamas, todėl kam dar investuoti jėgas į tekstus bei jų poliruotes? Paprasčiau yra kaukėtai imituoti avangardą, trankytis eksperimentais dėl paties eksperimento kličkos, o keistumą įstiklinti labiau muzikos ir vokalo plastika kuriamomis mįslėmis, dar ir išsirenkant didelių žinių bendram identifikavimui nereikalaujantį reiškinį — Europos Sąjungą.

Galbūt tai ir yra viena iš VE užtaisytų idėjinių grandžių: post-ironija tuo, kad smulkiais ir laisvų mostų potėpiais išradinėjama ten, kur jau nieko niekada nebeišrasi, ką įmanoma priskirti daugybei šiuolaikinės muzikos – visas duetą aptraukęs konceptualizmas verpetuoja į save nukreiptu pasimėgavimu, nuolatiniu nestojančiu ‘darymo dėl darymo’ enjoyment’u, linksm(inanči)u žaidimu su balsu ir elektronika. Pastaroji A. Gecevičiaus priežiūroje susisuka lizdą nesudėtingose ankstyvąją videožaidiminę elektroniką primenančiose konstrukcijose, kuriose įterpinių randa ir 2019-ųjų vizitine kortele tampantys post-industrial + deconstructed club (ypač dainoje ‘Nato’) blokai. Ši dalis atrodo sutvarkyta iki sau pakankamo matmens – komercializuoti, bet įvairūs ir santykinai patrauklūs weird tune’ai, kartkartėmis savo ‘slėpiniais’ atsiskleidžiantys tik po kelių ištisų perklausų. Jei ‘Astrology of EU’ vertinsime repo paradigmoje, šis darbas randa ‘trečiąjį kelią’ tarp senieninio bum-bum-tššš (*Svaras iškelia kumštį į orą, o kitos rankos prakaitą nusivalo į Chuwak kelnes*) ir naujamadiško cik-cik-cak (*vasaros festivalio fone sumėlynuoja dredai, šiaušiami fonuojančio auto-tune*) – turbūt netgi padu liesteli industrial hip-hop ir to paties glitch hop grindinį. 

Kol kas sudėtinga būtų identifikuoti kitaip (pavyzdžiui, spoken word tam vargiai tiktų dėl savo aktyvios ir visavertės muzikinės pusės), nes jau ilgą laiką bet kokia pasyvesnė mikrofoninė kalbėsena kad-ir-kokių-abstrakčių ritmų įkandin vis dar nugula į atpažįstamą repo žaidimą, nors albume galima vienu pirštu grybštelėti ir minimal synth/darkwave eterio (‘I Put a Spell on EU‘), kas parodo, jog šiame konkretumui atspariame žanre sutrumpėja aranžuočių galimumo skirtys. Visagalis auto-tune taip pat priglaužiamas šiame šokoladiniame žvaigždėlapyje, išskirtinai suvibruodamas ‘Made in EU‘ ir ‘Toro Toro!‘ (o šis yra keletą metų atgalios pasirodžiusio prekės ženklus beriančio ‘Musculina Machina‘ perdirbinys, tik įpakuotas bene solidžiausiu albume išlendančiu instrumental’u). Daline techn(olog)ine prasme albumas yra pasivejantis autokratinį paklausos kreivės reiklumą – būtent auto-tune čia tampa tąja ‘ko trokšta klausytojas?‘ matuoklio padala (net jei tai daroma ‘post-ironiškai’), į kurią rodyklė nukrypsta ir toliau be perstojo kalbant apie šiuolaikinį globalų ir sistemingą išsisėmimą, kai muzika vis labiau kuriama prodiuserine savikliova, o autotiunas reprezentuoja ne ką kita, o būtent per atgalines duris įsmunkančią dehumanizaciją, depersonalizaciją, susilydymą su skaitmena ir po išradingumą ištikusios kastracijos imantį liūdesį, kad tenka to imtis. 

Net ir boom box‘iniai ‘keep it real‘ titanai Tie Geresni naujoje sugrįžimo dainoje įjungė šį žaisliuką, sakantį apie neišvengiamai kintantį požiūrį į tai — vėlgi, būtų galima tai traukti iš balos lengvu Karpio cinizmu, tačiau įvykio/fakto tas nekeičia, tik praplatina galimų interpretacijų litotes. Anksčiau auto-tune meniškai sugebėdavo pasinaudoti tik tokie ‘evil geniuses‘, kaip minėtasis Kanye West (albumas ‘808s & Heartbreak‘), tačiau populiariajame fronte dominuojantys bandymai integruoti tai anapus UK Top 40, dažniausiai susilaukdavo atstumiančios reakcijos, motyvuotos talento, autentikos ir ‘tikro dainavimo’ apologetika. Dabar auto-tune robotizacija, praėjusi smerkimo ir patyčių šunkelį, tapo normalizuotu elementu ir ne-popmuzikoje (kaip ir iš dalies trap ritmai, beje), sykiais įsiveržiančiu netgi būtinybe suteikti dainai/albumui ‘šiandienos skonį‘. Ši studijinė priemonė siūlo spręsti, kad turimo gyvo balso stagnuojančiai ir pokyčių neberandančiai muzikai jau nebepakanka – tai yra vangi ir apgaulinga išeitis holograma pakeisti naujovę. Net ir vidinių inovacijų stoka pasitinka jau įžanginėje/titulinėje dainoje — Mesijus ne pirmą sykį išnaudoja meditatyvųjį ir terapinį ‘atsiloškite ir pasiruoškite kelionei’ momentą, kuris jau tampa itin neišradingu būdu parodyti, kad, štai, albumas, ohoho, yra vientisai konceptualus.

Kaip stilistiškai bebūtų, ‘Astrology of EU‘ rinkinys yra labai toli nuo avangardo, kaip tokio, jei tebesilaikysime pirminio šio apibrėžimo. Nesunku dėka aplinkybių nutuokti, jog epitetas avant-garde yra skambus ir vaizdingas, su savimi besitempiantis prisirpusią istorinę tąsą, tačiau būtent dėl to jis šiuo metu itin parsiduoda. Kad ir koks naujasis VLN Energia darbas būtų kitoniškas savo kolegiškame tarpe (kas šiuo metu sudaro einamąją terasinę-platforminę ‘alternatyvą‘), jis vis tiek yra ne priekyje-rinkos, bet pačiame pačiausiame jos centre nuo galo. Todėl ‘avangardinio repo‘ ambasadoriavimas kaip buvo, taip ir liko marketinginė strategija pastebimai distancijuoti save nuo įprasto/tradicinio/konvencinio/kanoninio repo Lietuvoje, kuris ir taip išgirstamas vis tyliau. Žinoma, Mesijus savo subtilybėmis vis dar turi pakankamai savarankiškai paklotą atstumą nuo viso to, tačiau tas nuotolis vis vien teišlieka buvimu šalia – kaip prieskonis lėkštės pakraštyje, savy suglaudžiantis entropinį siauro vartojimo kodą kartu su pertekliniu plataus vartojimo kodu, kas vis dar gali būti vadintina arbitraliu balansu tarp popkultūros ir avangardo.

Nors Europos Sąjungos astrologija ir turi kryptingai nustatytą ir visa-apimantį konceptą (akivaizdžiai koduotą jau pavadinime; o net ir paskutinė albumo daina yra atsisveikinimas (su UK)), skambesio prasme albumas nepasprunka nuo under-produced pojūčio, jog ‘kažko trūksta‘, kuris dažnokai lanko klausant leidinio, bent kiek kompoziciškai linkstančio į post-industrial. Minimali elektronika sykiais atrodo be purifikuojančios apdailos, netašyta, paskiromis detalėmis sąmoningai abrazyvi ir juntamai su pastangomis fragmentuota (punktyrai ten, kur nesitikėtum), sumėtyta, nedakepta. Šios ganėtinai naujos tradicijos besilaikanti kūryba neapsieina be to, kas būdinga be galo dideliam procentui apskritai visos egzistuojančios nuo 2000-ųjų sukurtos populiariosios muzikos – pastišo savybės. Nors rinkodaros tikslais propaguojama post-ironija ir implikuoja tam tikrą parodijinį lygmenį (su kuo pastišas dažnai klaidingai tapatinamas), VE albume, kad ir kokiame laisvame, dera nubrėžti pakankamą rimtumą žyminčią ribą. 

Taip, Vilniaus Energija manieringai imituoja daug aplinkui orbituojančių reiškinių, juos kraipančiai perstato, savinasi vadinamąsias stilistines kaukes ir kalbėjimą negyva kalba, tačiau nuo parodijos tai skiriasi tuo, jog šitai daroma užtektinai nejausmingai ir neutraliai, be sodrios satyrinės gaidos, išlaikant intencijas meniniam, o ne humoristiniam produktui. Pastišas vadinamas bejausme parodija, kuri prarado humoro pojūtį – ar ne tokia yra šiandienė ‘ironiškoji‘ ir ‘kandžioji‘ muzika, apsirėdžiusi mąslumo širma? Tokioje muzikoje ankstesnieji diskursai ir konceptai yra reprizuojami taip, lyg jiems dar tebebūtų būdingas turinys, užsiimant per dantų sukandimą brukamu ritualintu ‘problemų sprendimu‘, tačiau šiosios problemos jau seniai tapusios tik regimybėmis, kurių pusėn liko tik lunatikuojanti šneka. 

Ar ne taip idealistiškai meniniuose išmatavimuose atrodo Europos ir Europos Sąjungos konceptas, kuomet Europa, tiek kaip neblėstanti istorinė idėja, tiek kaip federalinis junginys, išgyvena nemažą abejonių ir nusivylimo bangą, varijuojančią skirtingais euroskepticizmo laipsniais visose politinio spektro pusėse, o į žemyno sudėtį patenkančius regionus prašosi kol-kas-dar-tik mikro-suirutės bei krizės, geografinį apibrėžtumą dezintegruojančios į sociopolitines skaidulas, saugųjį Europos Sąjungos suverenujį būvį apnuoginantį pažeidžiamumui? Aišku, albume prišokimais paliesta ir tai (‘Euronews‘, ‘Brexit (Without You)‘, tačiau pats 14 dainų rinkinys, atrodo, lengvabūdiškai ima tą pačią mitologizuotą kolektyvinę abstrakciją, kuria apeliuojama tiek į kultūrinę/istorinę atmintį, tiek į bendrą kosmopolitinę ‘europietiškąją tapatybę‘ (‘Imma Europeen‘ – tarp kartojamų ‘geidžiamųjų’ būdvardžių, žyminčių ‘euro-identitetą’, pasigirsta Scooter semplas: na, juk euro-dance grupė) ir paverčia tai ‘vieningos Europos‘ vaizdinio konceptualizacija, imančia tik kalbėjimo apie Europą (kaip tai reprezentuoja mainstream medija ir panašiai) diskursyvinį pastišą, kaip savo jungiamąjį statutą.

Kitaip tariant, Europos Sąjungos, kaip politinio darinio, konceptas ‘Astrology of EU‘ yra, kaip būdinga ‘neutraliam’ menui, tradiciškai depolitizuotas, iškonfliktintas ir paverstas kuo daugiau viešai atpažįstamų aspektų besistengiančiu apjungti informantu: Eurovizija, laiko juostos, Rusija, NATO, Baltijos šalys, emigracija ir tas pats Brexit. Taip tiek Europa, tiek EU albume yra paverčiamos tik prasklaidytu ir pravėdintu srautu – pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis (išskyrus ‘EU horoscope’ — turbūt giliamintiškiausią albumo tarpsnį: popkultūrinėmis metaforomis ontologizuojama Europos Sąjunga). O tai, kad pavadinime figūruoja astrologija (supraskime ir Mesijaus, kaip ‘pranašo’, integraciją į koncepto tęstinumą), tik rodo, jog nenuspėjamoji ir virš neaiškumo pakibusi Europos padėtis šiuo metu yra kaip niekad skatinanti griebtis spekuliatyvių pranašysčių, kurių neįmanoma pakilnoti iki šiol turėtais racionalumo svertais, kurie dabar linkstamai poliarizuojasi į utopijos/distopijos svarstykles, dar ir pažyminčias penkiolikos metų Lietuvos narystės sukaktį. 

Internacionalinis ir multikultūrinis konceptas toliau žengia tuo, jog albumas tam tikra prasme yra multilingvistinis (/bilingvistinis) – dainos, nors ir parašytos angliškai, talpina nemažai tarptautinių žodžių (ypač ‘Eurovision‘ – beje, pirmoji lietuvių kūrybos daina, kurioje minimas filosofas Jacques Derrida? Dar įdomu tai, kad takelio žodžiai nėra lietuvių kilmės, bet tariami tarsi lietuviškai), bet, kaip jau rašyta, turinys ir loginės sekos yra subordinuojamos fonetiniam panašumui ir izomorfizmams, kurie nustelbia galimus simbolizmus (ypač ‘Made in EU‘, neišvengianti tos pačios Ž. Kudirkai būdingos prezentacinės ir komercinės tematikos). Galima sakyti, sekant pavadinimo siūlymu tai traktuoti astrologijos lygyje, žodžiai kliaujasi būrimu ir užkalbėjimu, ką Mesijus išnaudoja jau tikrai ne pirmuoju bandymu, tik šįkart tas daroma (konfor)mistiškai piešiant mediatyvų Europos idealą – konkretumo stokojančią pasiją. Pavyzdžiui, pramogos dėlei, kada gi bus ‘eurorealistinis’ albumas apie krizinę ir griūvančią Europą, kai bliūkšta šengenai, o geltonos žvaigždės mėlyname fone yra sušluojamos po nutrauktų iliuzijų kilimu? Dabar tą labai menkai paliečia tik ‘Euronews’, šauksmingai išdėstanti kraštutinės dešinės iškilimo ‘naujienas’, tačiau viską vis vien pateikiant kaip komedijinį intarpą (antrame plane girdisi juokas).

Na, o kolei kas didžiausias pastangų įnirtingumas paskiriamas tapti kuo labiau catchy albumu – nukartoti lingvistines papliūpas tol, kol jos tavo mintyse įsirengs butą ir atliks euro-remontą. Tame bute nuoplaišomis ir iškarpomis yra recycle‘inama žiniasklaida ir viešojo diskurso atkritos, tik to niekaip nepasiseka atlikti rišliai bei neišbarstant po teritoriją. Vilniaus gyventojai turbūt pamena 2004 m., Lietuvos įstojimo proga, Katedros aikštėje išklotą didelį Europos žemėlapį, ant kurio galėjo vaikščioti žmonės. Toks yra ir ‘Astrology of EU’ — plokščia po žemyną sklandančių idėjų simuliacija, sąmonėje neišliekanti pernelyg ilgai. Albume minimos universalios Europos Sąjungos kalbos paieškos buksuoja (prie sėkmingo rezultato priartėja tik ‘Eurovision’ — o ar Eurovizija savaime nėra pakankamai suvienijantis reiškinys?) – platus konceptas netelpa į vieną dėžę, kurios kartono niekaip ištrūkimui nesugraužia pabodę kalambūrai, vos vos kompensuojami įdomesne A. Gecevičiaus išardyta elektrofonija. 

Panašu, kad Vilniaus Energija projektas šiuo sophomore darbu yra tarsi jų pagarsėti spėjęs dainos ‘Bepilotė mašina‘ klipas (ech, vis dar toji synthwave estetikos pasiutligė): turintis solidų išorinį statusą, brangus savo komunikacija ir įvaizdžiu, tačiau substancialia turinio kokybe – ganėtinai pigus, nors ir tebevažiuojantis sava kryptimi (klausimas, ar tebevežantis); tik primena riedėjimą laisvąja pavara – gerai, kol nuokalnė, bet kas bus, kai reljefas pasikeis ir žaismingajai elektronikai su mizerną absurdizmą pateikiančia dvižode lyrika nebeužteks energijos? Kas bus, kai jos nebegamins Saulės Jėgainė prie Kablio? Turbūt daugumai belieka pasidžiaugti ‘Astrology of EU‘, kol įmanoma – kaip ir pačia Europa, kol ji tokia, kokia.

vln

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.