Elektronikos roboto galvos pakišimas po ešafotu

Publikuota Facebook paskyroje

Vienas skaitytojas pametėjo dainą, kurią šiuo metu savanoriškai turbūt vargiai atkastume — stebeilytis į tą pusę atrodo, paprastai tariant, beviltiška ir beprasmiška. Laisvai cituojant, buvo teisingai pastebėta, jog singlas kvailokai ‘neša’ į Daft Punk ir apskritai į 2005-2007 m. populiariosios elektroninės muzikos kratinį. Išties, kūrinys, keliais klausą išniekinančiais ‘Play’ spustelėjimais paeiliui, savąja nuavėta French house’ine ir vocoder’ine ‘piguva’, yra kuriamu peizažu referentiškas būtent į ano dueto hitą ‘Aerodynamic’ — aišku, tuo pačiu būdamas tik išskobtai regresyvia to kopija. Na, dargi dera neentuziastingai pasverti, kad čia, lokaliai, tokia kūryba jau ilgoką laiką iš esmės niekaip kitaip ir nevyksta, tik per mašineriškai replikuojamus kratinius.

Keli kuklūs vienalinijiniai komentarai Youtube tik patvirtina įsigyvenusio vangaus įspūdžio konjunkciją: ‘reikia kokio anime klipuko’ (štai ir flashback’ina du-tūkstantieji su linkinparkais) ir ‘lietuviškieji Daft Punk’ — jei kam nors tai tvyksteli kaip komplimentas, vadinasi, populiarioji elektroninė muzika yra vis dar, deja, šių klausytojų sąmonėje gromuliuojama à la The Chemical BrothersFatboy Slim ir The Prodigy standartais. Tai — ne komplimentas, o daugkartinis nebeišteisinamas demaskavimas, nebegydomo rando gilinimas, smukdanti ‘poptronikos’ apkalta, netiesiogiai siūlanti išmesti velniop sintezatorius, nes dėl neįstengimo (ir/arba baimės) eksperimentuoti, judėti ir stebinti, savikūros kaklasaitis veržia vis negyviau: nebeliko jokios kaitą įgrumiančios alchemijos, o skambesio žaismė ilgainiui rūdimis supūdė save pačią.

Taip, čia tie patys metempsichoziškai atgimstantys Lietuvos sintetiniai bizonai, kuriuos iki šiol mėgsta nebent tie, kurie gyvena kultūrinėje autarkijoje ir nesiima ieškoti bei atradinėti arba tie, kuriems muzika baigiasi sulig LRT Opus išjungimu prieš išlipant iš automobilio. Džiaugsmas naujuoju Happyendless singlu (ir pats jo pasirodymo faktas) yra simbolinio Elektronikos roboto galvos pakišimas po ešafotu — nes tokiai muzikai galvos nebereikia. Kita vertus, tai yra grįžimas į pačią estetiškai apipavidalinančią pradžią: dainoje — nuorodos į netikrumą, svetimybę, šaltį, atskirtį, tuomet aliuzijos į robotiškumą, į tą, kas regima ir užsklandoje, ką bepridurti ir apie patį telebimbamišką pavadinimą ‘Ritmas algoritmas’. Meta-mechanika, automatizmo pakyla, žmogui priešpriešinamo (ir nuo jo atsiskiriančio) mašiniškumo galybė ir techninės negyvasties akcentai vis dar turi balsą pop-elektronikos kuluaruose. Vis dar Kraftwerk ir aplink juos sutrombuotas nekintančios tvarkos žvirgždas.

Kada elektronika ištrūks iš savo agregatizmo diktuojamų teminių hemisferų, kaip technologijos, kosmosas, robotai, sci-fi, mirgantys aparatai ir futurizmas? Ar elektronika būtinai turi būti apie elektroniką? Dabar pastebimai mėgstama vėl vaikyti ‘(antro) dugno pramušimo’ metaforą — čia ji tinka, nes Happyendless niekada nebuvo k a ž k a s, kad ir į kokią inkarnaciją žvelgsi. Visgi tas kažkas turi užkišti drabužių parduotuvių salių arba įvairių salonų tylas. Apskritai, juos paskutinįkart buvome prisiminę tik praėjusią vasarą, kai rašėme apie Scuared sukamus chaltūros prisiskiepijusius video-dublikatus. Net ir 2018 m. išleistas sriubinis albumas su sauja kviestinių ‘all-star’ vokalų neužkliudant lėkė kiaurai ausis, bet štai ‘Ritmo algoritmo’ skaitmeniniai spąstai grybštelėjo ir mus. Be abejonės, už pačius Happyendless visad gali būti prasčiau — tai Happyendless feat. Kamanių šilelis.

Būtų galima defetizmu nuskelti ‘lietuviškos poptronikos saulėlydis’, bet kad šiosios saulė taip ir nebuvo nusiridenusi iki zenito. Žanro padėtis nėra netgi bauginanti — aklai fantazminiai (esantys be vaizduotės) neapčiuopiami tuščių garso kąsnių spietynai neįstengia net išgąsdinti, kad ‘kažkas bus’, nes niekas taip ir neįvyksta, viskas vis dar aplaidžiai apsprendžiama apačia šliaužiančiais Golden Parazyth kokybiniais matais, absoliučiai esančiais anti-kūrybine anti-evoliucija. Tam pažaboti, populiarioji elektronika galėtų siekti mėginti išvengti persekiojančių klišių bei nutraukiant kuo daugiau saitų paneigti pati save ir beveik viską aplinkui — galbūt taip dar įmanoma išsirepečkoti iš skurdaus save archivoltais niekingai kartojančio algoritminio ritmo.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.